Migruojantys darbininkai – viruso platintojai ar darbdavių žaisliukai?
Klausyti įrašo:
Pranešime rašoma, kad tik 25% (ketvirtadalis) užsikrėtė virusu Norvegijoje. Tai leidžia daryti išvadą, kad koronavirusas į Norvegiją atvežamas iš kitų šalių. Taip pat jau nuo pernai gruodžio galo plinta nuomonė, kad ją vežioja migruojantys darbininkai, kurių darbdaviai pažeidžia Covid-19 prevencijos reglamentus. Taip rodo ir statistika, ir praktika. Dėl to Norvegijos tikrintojų akys nukrypo į imigrantus ir labai sugriežtinta atvykimo į Norvegiją tvarka. Migruojantys darbininkai tikrinami ne tik darbe, bet ir apgyvendinimo vietose, kur juos apgyvendinti privalo darbdaviai.
Karantinavimo taisyklės griežtos ir painios. Jos kinta. Važinėjantys pirmyn ir atgal darbininkai Norvegijai yra reikalingi. Darbą padaro ir išvažiuoja. Kai kurie negali pagal galiojančias taisykles pretenduoti į jokias Norvegijos socialines garantijas. Ir, regis, visiems gerai. Lietuvai parvežami pinigai, Norvegijai padaromas darbas, dažnai sunkus, fizinis ir labai visuomenei reikalingas. Statistika rodo, kad imigrantai dažniausiai dirba nekvalifikuotus darbus, kurių vietiniai nelabai ir nori imtis.
Migruojantys darbininkai
Bet prie Covid-19 pandemijos ši sklandžiai dirbanti darbininkų vežiojimo pirmyn atgal į Norvegiją sistema ima strigti. Nebeskrenda lėktuvai, tikrinami pasienio punktai. Privalomi testai. Jei veža darbavys, už viską turi irgi mokėti darbdavys, taip pat ir už testus. Be to – apgyvendinimas. Apgyvendinti reikia padoriai. Kartais gyvenimo sąlygos tokios: į lovas – gultus, ant čiužinių ar sudedamų lovelių galima buvo suguldyti nežinia kiek žmonių. Jie taip gyvendavo kelis mėnesius, o po to, kai ankstesnieji išvažiuodavo į savo šalį (Lenkiją, Latviją ar Lietuvą) į tuos pačius gultus (kartais net į tuos pačius patalus) atvykdavo nauja partija darbuotojų. Ne paslaptis, kad daugybė darbo vietų Norvegijoje organizuota būtent taip. Liberali darbo rinka, laisvas darbo jėgos judėjimas. Nors ir anksčiau apgyvendinimo (jei apgyvendina darbdavys) reikalavimai egzistavo, jų nedaug kas laikėsi ar paisė.
Dabar apgyvendinimo karantino laikotarpiu taisyklės griežtesnės – jei darbuotojus kviečia, atveža ir apgyvendina darbdavys. Privalomas karantinas yra 10 dienų, tada žmogui privaloma suteikti atskirą kambarį, atskirą tualetą / dušą, maisto tiekimą į kambarį arba atskirą virtuvę, taip pat TV ir internetą. To reikalauja reglamentas dėl Covid-19 prevencijos.
Gyvenimas «tarpe»
Kodėl tiek daug darbų buvo organizuojama vežiojimo, arba vadinamųjų rotacijų principu? Priežastys kelios. Daug žmonių savo šaly neturi darbo, be to tikisi, kad Norvegijoje uždirbs daugiau per trumpesnį laiką ir sąlygos čia bus geresnės. Tas tikėjimas labai gajus, plinta iš lūpų į lūpas. Darbdaviai, siūlydami darbą, nuolat pabrėžia kad «viskas legalu, viską garantuojame» ir taip prisivilioja darbininkus. Darbdaviui naudingi užsienio darbininkai, jis gali sužaisti algų skirtumais, kultūrų skirtumais, mokesčių mokėjimo taisyklėmis. Atvežti žmonės nežino kaip yra Norvegijoje, pasitiki darbdaviu. O kai sužino- būna jau prabėgę ne tik mėnesiai, bet ir keli metai. Taip atsiranda buvimas «tarpe» – gyvenu Lietuvoje (Lenkijoje, Latvijoje ar kt.), dirbu Norvegijoje.
Gera šeimininkė žino, kad tarpuose visuomet prisikaupia daugiau dulkių, purvo, šiukšlių ir kad tarpus reikia prižiūrėti ir valyti. Pavyzdžiui laikas nuo laiko reikia atitraukti šaldytuvą nuo sienos ir nuodugniai išvalyti tarpą. Jei virtuvė su integruotu šaldytuvo, tada tarpo nėra. Bet jei virtuvė be euroremonto, reikia tikrinti ir valyti, bet ne kiekviena šeima tai daro, deja. Arba dėl tingėjimo, arba dėl to, kad nekrenta į akis. O «ko nematai, tai ir širdies neskauda», sako patarlė.
Komandiruoti ar rotuojami darbuotojai atsiduria neitegruotoje terpėje, tokiame tarpe, kurio niekas neprižiūri – tarp dviejų šalių. Liaudiškai tariant – nei velnias, nei gegutė. Neva tai jis dirba Norvegijoje, bet gyvena taigi Lenkijoje (arba kitoje šalyje). Jam sako: «Viską garantuojame.», ir jis tiki. Neturi laiko aiškintis įstatymus. Dažnai tai net neįdomu. Gyvena nuo vieno važiavimo iki kito. «Grįšiu namo, tai pagyvensiu kaip žmogus, o čia reikia dirbti.» – galvoja. Kalbą mokytis – kam. «Sužinosiu iš Zbygnievo arba Šarūno, jie Norvegijoje jau pusę metų, o aš tik tris mėnesius. Ką jie pasakys – turi būt teisingai. O jei neteisingai – tai aš nekaltas, man nepasakė.»
Darbdaviui toks menatlitetas yra aukso kasyklos – puiki žaliava įdarbinti su pusiau legalialiomis darbo sutartimis, klastoti darbo valandų žiniaračius, nedamokėti, nemokėti už viršvalandžius ir pan.
Pasitikėjimas ir nepasitikėjimas
Norvegija yra pasitikėjimo šalis. Pasitikėjimas, tikėjimas, kad žmogus ne nusikaltėlis jei neįrodyta priešingai, yra teisinės valstybės bruožas. Deja, buv. Sovietų bloko šalyse yra kol kas atvirkščiai. Ten tu esi nusikaltėlis, kol neįrodoma atvirkščiai. Taigi – kultūriniai skirtumai.
Trumpai apie pasitikėjimą. Štai vaizdelis iš obuolių parduotuvės, kur lankiausi šią vasarą, pirkdama obuolius ir slyvas. Nei vieno žmogaus, stovi dėžės prekių, t.y. vaisių, ir skelbimai apie tai, kiek kainuoja. Imk ir vipsink už prekes telefonu. Kaipgi taip, niekas nestovi su kasos aparatu? Nesaugo? O žmonės nevagia? Taigi galima paimti 10 kg, o užmokėti už tris? Gal ir kas nors paima, bet tokie nuostoliai yra pigiau, negu statyti žmogų pardavinėjimui ir mokėti jam algą. Ir taip visur – šiltnamiuose, pakelėse, keltuose – imk prekę, mokėk per vipsą. Mes pasitikime, kad nepavogsi. Sistema pasiteisina, kitaip jos nebūtų. Niekas nieko neišvagia.
Įsileidus darbo jėgą iš buvusių Socialistinių valstybių (2004 m., t.y. jau 15 metų), norvegai irgi tikėjo, kad atvykęs dirbti žmogus nesileis išnaudojamas. Kad jis nesirašys darbo sutarties, kurios neperskaitė, neleis į timelistus užrašyti 5 valandas, nors dirbo 10, ir panašiai. Norvegijos darbo santykiai yra grįsti nuostata, kad darbo sutartis sudaroma tarp tarp dviejų lygiaverčių suaugusių partnerių. Tikimasi, kad darbininkai rūpinsis savo darbo vieta, reikalaus savo teisių, nedirbs nesaugiomis sąlygomis, kurios juos susargdins, be darbo rūbų, apsaugos priemonių… Norvegai netikėjo, kad imigrantai, atėjus patikrinti darbo inspekcijai, meluos į akis, dangstys nesąžiningą darbdavį. Bet, deja, tai buvo ir yra realybė. Norvegų profsąjungos jau keli metai kalba apie atvežtinę «ša, ša» (hysj, hysj), t.y. tylėjimo apie siaubingas darbo sąlygas, kultūrą. Būtent todėl kurį laiką pas nesąžiningus darbdavius viskas ramu… kol nesusipykstama. Tada ieškoma teisybės.
Praktika rodo, kad santykiai su nesąžiningu darbdaviu dažniausiai baigiasi kofliktu. Juk visa, kas grįsta melu, anksčiau ar vėliau žlunga. Ir darbuotojai lekia pas tą pačią darbo inspekciją, kuriai anksčiau melavo, reikalauti, kad atbuline tvarka jiems sumokėtų visus nusuktus viršvalandžius (nors timelistų klastojime patys dalyvavo).
Kenkdamas darbdaviui pasikenksi sau?
Jei darbuotojai reaguotų iš karto ir visi kartu, t.y. būtų solidarūs, tada galima būtų imtis priemonių ir nesąžiningas darbdavys būtų pastatytas į vietą. Deja, darbdavys, verčiamas laikytis įstatymų, galbūt turėtų išnykti. Darbdavio, kuris viską daro teisingai, konkurencingumas smarkiai sumažėja. Jis nebegali daryti darbo papigiai, praranda klientus, o jo darbuotojai savo ruožtu praranda darbą ir pinigėlius. Viską susumavus, paaiškėja, kad tokių pusiau nelegalių, nesaugių darbo vietų išlaikymu (kur daug kas neatitinka įstatymų, yra nelegalu ar pusiau legalu), suinteresuoti ir darbdaviai, ir darbuotojai. „Negi kirsiu šaką ant kurios sėdžiu” – galvoja. Kai konfliktas: atleidimai iš darbo, nesumokėtos algos, tada jau sakoma, kad «nieko nežinojau, nemačiau ir negirdėjau» . Pasirenkama aukos poza, reikalaujama, kad užjaustų, guostų ir išgelbėtų…
Viena vertus, aišku, kad tie žmonės norėjo dirbti ir užsidirbti, o geresnio darbdavio gal nerado. Kita vertus – pikta, nes, kaip sakoma, ir arkliui aišku, jog visi žinojo, kad darbdavys pažeidinėja įstatymus, bet nieko nedarė, kol dar kažką mokėjo. Todėl toliau važinėjama, užsidirbama į rankas, o kas toliau – man nerūpi.
Taip buvo iki Covid-19 pandemijos. Gyvavo tas tarpinis variantas, niekieno nekuopiamas tarpas tarp dviejų šalių, kaip palyginimui – minėtasis tarpas tarp šaldytuvo ir sienos. Ko ten prikrito, niekas nežino, o pažiūrėti tingi, per daug darbo. Palaukime remonto. Jei tas tarpinis variantas atsiduria tarp dviejų atsakomybių – kaip niekieno žemė tarp dviejų tvorų – tai jau tikrai tada niekam jis neįdomus. Komandiruoti, rotuojami, vežiojami darbuotojai neįdomus Lietuvai ar Lenkijai. «Kur dirbi? Norvegijoje? Tai ten ir klausk apie savo teises.» O Norvegija irgi atsako panašiai: «Dirbi NUF (užsienio įmonės filialas Norvegijoje), reiškia dirbi užsienyje, ten visko ir klausk».
Dabar atsitiko kažkas katastrofiško ir globalaus, ir staiga į visų pamirštą tarpą reikia galiausiai pažiūrėti. Kaip virtuvę užliejus kaimynui. Tada remontas būtinas, ir šaldytuvą dabar jau tikrai pajudinsime. O kai pajudinome, tai net silpna pasidarė, kiek ten betvarkės ….
Štai tokia trumpa poetiška analizė, apie gyvenimę tarpe.
Vežiojami darbuotojai dėl visko kalti?
O dabar grįžtame prie vežioja mų darbuotojų, įkritusių šį tarpą tarp Lietuvos (Lenkijos, Latvijos) ir Norvegijos. Katastrofiška situacija, Covid-19 pandemija, kaip tas kaimyno potvynis, užaštrino visas problemas.
Užsienio darbininkai atsidūrė tarp girnų. Arba tarp kūjo ir priekalo. Viena vertus, jie, kaip anksčiau rašyta, labai reikalingi, kitą vertus – jie kaltinami dėl viruso vežiojimo. Jiems sako: «Nevažinėkite», o jie sako: «Valgyti noriu, Norvegijoje mano darbas.» Jiems sako: «Visko klausk darbdavio, jis viską turi sutvarkyti.» Jie sako: «Mano darbdavys nesilaiko įstatymų ir mane verčia jų nesilaikyti.»
Yra atvejų, kai darbininkai verčiami eiti į statybas su Covid-19 simptomais, nes darbdavys neturi pinigų jų laikyti nedirbančių. Darbdavys neturi pinigų kaukėms arba spiritui, normalioms karantinavimo sąlygoms, niekam… Ypač tas darbdavys, kuris dirba privačiame sektoriuje, t.y. remontuoja privačių gyventojų namus. «Gyvenimo sąlygos kartais siaubingos, darbo salygos – irgi, o prevencijos laikymasis yra tiesiog parodija,» – sako organizacijos «Fair play bygg» atstovas.
Tame pačiame straipsnyje sąžiningų verslininkų atstovai piktinasi, teigdami, kad visi minimi pažeidimai yra nusikaltimai.
Yra ir kitų reakcijų. Lenkų organizacija piktinasi lenkų juodinimu, organizacija „Bymisjonsenter” išplatino pranešimą, sakantį, kad negalima kaltinti visų imigrantų viruso importu, nes būtent jie dirba ten, kur reikia darbo rankų, kol Ola Nordmann (lt. Vardenis Pavardenis) sėdi namų ofise. Pandemija kaip ir visos katastrofos iškėlė pačias sudėtingiausias migrantų darbininkų problemas.
Ir kas jas išpręs? Atvykstantieji bus labai griežtai tikrinami, patinka tai ar ne. Bus skiriamos sankcijos. Iš darbdavių bus pareikalauta laikytis įstatymų.
Darbininkams reikėtų susimąstyti kur jie dirba, pas ką jie dirba, kokias teises turi, kalbėtis su kolegomis, atsikratyti aukos komplekso ir kreiptis pagalbos prevenciškai. Žmogus atsakingas už savo gyvenimą, o Norvegijoje vyrauja požiūris, jog dirbantieji atsakingi už savo darbo aplinką. Darbo aplinkos arba jūsų gyvenimo niekas neprimeta iš lubų. Jūs renkatės. Rinkitės būti sąmoningais darbininkais, europiečiais, kurie nesitaiksto su darbdavių savivaliavimu.
Taisyklės, kurių privalote laikytis čia. Jos nuolat keičiamos ir atnaujinamos.
Jums gali būti naudinga informacija apie dažnai važinėjančius į Norvegiją dirbti.
Turite nuomonę? Diskutuokite Feisbuko grupėje „Gyvenu Norvegijoje„.
Patikima ir naujausia informacija ir diskusijos Feisbuko grupėje „Dirbantiems Norvegijoje„.