Išmokime kritikuoti ir priimti kritiką.
Kas tai – skundas, kritika, o gal pastaba, patarimas? Norvegai turi daug eufemizmų tam pačiam žodžiui, nors esmė ta pati – tai pastaba apie tai, kas kam nors nepatiko ar ką galima daryti geriau. Kaip į tai bus sureaguota, priklauso nuo to kas pasakė, kodėl pasakė, kaip pasakė ir kam pasakė.
Ar pastabą davęs tikrai skundikas, ar tiesiog norintis padėti? Į darbe gautą pastabą vienas reaguoja labai skaudžiai, kitas- nekreipia dėmesio, kaip nuo žasies vanduo. Svarbu, ko pastabos davėjas iš mūsų nori. Ar tai vadovas, nuo kurio priklauso mūsų karjera? Ar plepys, neturintis ką veikti? Ar ieško priekabių, kuria intrigas, ar nori pagerinti darbo situaciją ir padėti mums tobulėti?
Kaip teisingai skųstis Norvegijoje
Norvegijoje taip pat skundžiamasi ir nemažai. Darbe įprasta daryti pastabas ne savo kolegai, o arčiausiam vadovui (nærmeste leder).
Dirbau vienoje mažoje įmonėje. Jie įdarbino mergaitę, kurios darbas buvo atsakinėti telefonu, nupirkti maisto, sutvarkyti virtuvėlę, padaryti sumuštinius ir kavą, palaistyti gėles ofise. Aš buvau atsakinga už sutartis su klientais, bet įmonės vadovas paskyrė mane prižiūrėti naujokės darbą. Jai buvo apie 20 metų, ji buvo mano vienintelė pavaldinė, o man tada buvo gal kokie 35. Vieną kartą pamačiau, kaip jinai nudreskia nudžiūvusius gėlių lapus. Aš pasakiau, kad geriau paimti žirkles, ir juos nukirpti. Tai ta mergaite išbėgo trenkusi durimis, verkdama ėmė skambinti mūsų vadovui su skundais, kad aš ją įžeidžiau. Aš nieko nesupratau. Tik paskui man buvo paaiškinta ir suvokiau konflikto esmę. Turėjau ne jai tiesiogiai sakyti pastabą, bet iškelti šį klausimą per vadovą. O jis gražia forma jai perduotų. Man atrodė, kad čia smulkmena, net į galvą nešovė varginti vadovą. Ji norvegė, aš užsienietė. Norvegai diskutuoja klausimus per darbuotojų susitikimus (personalmøte). Jei kas nepatinka ar nori kad pasikeistų, pirmiau turi viską sakyti viršininkui arba saugos atstovui, kad ir tokias smulkmenas, o jie pateikia viską susirinkime. Klausimą iškėlusio vardas lieka paslaptyje. Pavyzdžiui, jei kolegos nesusitvarko savo darbo vietos ir tau tas nepatinka, negali to sakyti tiesiogiai. Reikia eiti pas vadovą, ir vadovas vėliau gražia forma visiems per susirinkimą paaiškins, neatskleisdamas apie kokius konkrečiai darbuotojus eina kalba. Jis viską aiškinsis kaip jisai yra išmokęs vadovo kursuose (lederkurs), o kiti neturi tam kompetencijos. Jeigu pasakysi kolegai, kad darbo vieta netvarkinga, jis galbūt įsižeis. Taip man paaiškino. Man buvo labai keista ir atrodė – laiko gaišimas. Bet reikia atsiminti, Norvegijoje yra konfliktų vengimo kultūra ir bet koks pasakymas lygiaverčiam pagal pareigas asmeniui, nurodymas padaryti tą ar aną, gali būti priimtas kaip kritika. (Alexandra, Lenkija)
Kas tiria skundus?
Skundus tirti ir į juos reaguoti turi vadovas. Net menkiausiu atveju, sakysim dėl nešvaraus kavos puoduko nepadėjimo į indaplovę, jūs turite kalbėtis su vadovu arba verneombud. Tada jie kurs tvarką, išaiškins taisykles visiems ir sieks, kad jų būtų laikomasi. Norvegiškam kolektyve vadovo užduotis yra užkirsti kelią konfliktams darbo vietose, o jiems iškilus juos spręsti.
Jei tarp kolegų bręsta rimtas konfliktas, vadovas pasikviečia ir paskundusįjį ir tariamai nusikaltusįjį. Jei konflikto dar nėra, vadovas žmonių nekvies, o bandys daryti viską, kad konfliktas nebūtų eskaluojamas. Todėl nesipiktinkite, jei pranešėte vadovui, bet nieko nevyksta, Jis nieko nedaro, arba net pataria viską pamiršti (distansere seg, legge bak seg). Jums atrodo, kad vadovas turi bausti, o vadovui svarbu, kad konfliktas baigtųsi. Ne taip lengva surasti kaltiniką. Jums atrodo – tai kolega, bet kitiems gali atrodyti, kad Jūs per jautriai į viską reaguojate.
Jei skundas yra dėl Jūsų ir jis pagrįstas, vertėtų ramiai išklausyti ir pažadėti pakeisti elgesį. Jeigu bandysite aiškintis kas paskundė, bandyti keršyti, neigti, išsisukinėti, meluoti, reaguoti audringai, isteriškai, verksmingai, piktai, tai nebus tinkamas elgesys, o tik konflikto gilinimas.
Pagrindinė taisyklė – ramiai reaguoti į pastabą. Visiems pasitaiko. Jei tikrai padarėte klaidą, pasakykit „Atsiprašau, nepagalvojau, kitą kartą padarysiu geriau”. Jeigu klaidos nepadarėte, paaiškinkite savo versiją ir pasakykit kad tai buvo nesusipratimas (misforståelse), bet būsite budresnis ir vengsite tokių situacijų. Nereikia eskaluoti konflikto.
Per daug dirbu – kas blogai?
Įdomią temą apie skundus Norvegijoje ir ar galima norvegus vadinti skundų nacija iškėlė mūsų grupės dalyvė. Iš komentarų matau, kad dažnas sulaukia skundų jog per daug dirba, viską padaro per greitai. Iš principo pritariu. Norvegijoje galioja taisyklė „neskubėk ir būsi pirmas”. Norvegai nepersidirba. Mes esame kitoje kultūroje, o mūsų stresas ir skubėjimas gal patinka darbdavimas, bet ne kolegoms norvegams. 2 darbų per tą patį laiką padarymas, kol norvegas padaro pusę to paties darbo yra kaip gyvas priekaištas, nes ir norvegas jaučiasi turįs taip dirbti. Jie pripratę dirbti lėtai, bet nebūtinai blogai. Lėtumas yra jų nacionalinė savybė, mes ją turime gerbti.
Man asmeniškai atrodo, kad norvegai kaip tik per mažai kelia aštrius klausimus, viską apeina ir sako, kad viskas yra gerai (alt går bra). Iš savo patirties žinau, kad lietuviai ir kiti imigrantai yra per daug tiesmukiški. Kai keliu problemas, norėdama pagerinti situaciją, norvegai tai priima kaip kritiką, problematizavimą ar konflikto ieškojimą. Ilgai mokiausi , kaip teisingai kritikuoti.
Klage – skundas, turi negatyvią prasmę, nebent tai raštiškas skundas institucijai. Bet jei darbe kalbate apie iššūkius, vadinkite tai tibakemelding arba innspill, bus tikrai geriau. Keliant opius klausimus apie darbo sąlygų gerinimą, nepradėkite nuo kritikavimo: „Čia blogai ir čia blogai, o aš siūlau daryt taip!”. Niekam nepatiks.
Svabu, ko siekiate, kalbėdami apie išūkius ir kokiu tonu tai išsakoma.
Susiduriu su tuo, kad daug užsieniečių, labai ilgai laukia, kenčia, ir tiktai tada, kai visiškai trūksta jų kantrybė, puola aiškintis situacijos ir ieško pagalbos, bet dažnai atmosfera darbe yra jau nepakeičiamai sugadinta. Norvegijos visuomenėje bandoma iš pat pradžių įžvelgti rizikas ir susikurti pozityvias aplinkas, neužauginti konflikto. Norvegai ir imigrantai turi skirtingas kultūras ir mentalitetą. Matau, kaip atvykėliai audringai gestikuliuoja, arba mano, kad moka norvegų kalbą, bet dažnai ne ten ir neteisingai naudoja kai kuriuos norvegiškus žodžius ar išsireiškimus. Imigrantai yra per daug teismukiški (direkte). Norvegai to bijo. Norvegai mėgsta, kad kritika būtų suvyniota į gražų popieriuką (Erik, NAV darbuotojas).
Dažnai imigrantai dirba tautiesčių įmonėse, kurioje nesilaikoma įstatymų. Jie ilgai kenčia, o po to kai trūksta kantrybė – nebesivaldo ir priekaištai išsakomi taip (pridėkite dar kalbos nemokėjimą, kas dažnai pasitaiko)
O jei pabandytumėte tą pati pasakyti kitaip? Aš vadinu norvegišką „kritikavimo” būdą nuskausminimu ar narkoze. Norvegai prieš kritikuojant pasako ką nors malonaus ar pagiria, o jau po to eina pastaba. Geros komunikacijos specialistai tai vaidna smørbrød tilbakemelding (angl. sandwich feedback).
„Sumuštinio pastaba” nieko nesuerzins, ir vadovybė ją išgirs.
Gal nuotaika tikrai būtų geresnė, jeigu sumuštinio principą naudotų visi? Nebeliktų reikalo įsižeisti, netgi jeigu „sumuštinyje” slypi kritika.
Nebūtinai viskas bus kaip aš noriu.
Jei pasakėte, davėte pastabą, pakritikavote vienu ar kitu būdu, išbandėte visus kelius, kalbatės su profsąjunga, saugos atstovu, kolegomis, bet negalite pasiekti jokio rezultato…
Kuo daugiau daužai galvą į sieną, tuo labiau tau pačiam skauda, nes siena stipresnė ir neprasimuša. Kartais reikia tiesiog sustoti ir paieškoti kito išėjimo. Būna situacijų, kai nieko negalima padaryti. Tuomet reikia arba atsitraukt ir duoti laiko, kad viskas išsispręstų savaime. Jeigu viskas nepakeliama, vertėtų pasakyti „viso gero”, ieškoti kito darbą ir galvoti apie save ir savo sveikatą. Ne visada galime ką nors pakeisti. Don Kichotas veltui kovojo su vėjo malūnais.
Imigrantai yra svetimoje sistemoje. Norint kažką keisti, reikia tapti sistemoss dalimi. Nuolatinis skundimąsis neveda prie teigiamo rezultato. Sveika pažiūrėti į viską su humoru, iš šono ir iš tolo. Žiūrėkit į save ir kitus, kaip į spektaklio dalyvius, tai kartais labai padeda.
