Norvegija garsėja puikia darbo aplinka ir harmoningais santykiais tarp darbuotojų ir darbdavių. Tyrimai rodo, kad net 9 iš 10 patenkinti savo darbu ir jo sąlygomis.
Darbuotojas iš užsienio tikisi, kad jis tik atvykęs pateks į malonią darbo aplinką, tačiau ne visada taip atsitinka. Palankią aplinką sukuria visų pastangos, o ne iš viršaus nuleisti potvarkiai – tą kartais atvykėliams sunku suprasti. Šis rašinys apie kultūrinius skirtumus ir apie tai, kodėl Norvegija yra tokia kokia yra, o imigrantai dažnai reikalauja (bet negauna) to, ką turėtų patys susikurti.
Imigravau į Norvegiją – kas toliau?
Imigrantus į Norvegiją grubiai skirstau į dvi grupes: pasiruošusius ir nepasiruošusius. Pasiruošusieji mokosi kalbos, renka informaciją, o protingiausi dar pasidomi ir kultūriniais skirtumais. Taip jie išvengia nesusipratimų ir net problemų. Nepasiruošę dažniausiai domisi tik pinigėliais, gyvena segreguotose, t.y. atskirtose nuo visuomenės, izoliuotose aplinkose. Tęsia iš gimtinės atsivežtas tradicijas, dažnai ne pačias patraukliausias- girtavimas, smurtas. Pastarieji dažnai kritikuoja Norvegiją ir norvegus.
Čia aptarsiu labiausiai į akis krentančius kultūrinius skirtumus darbo gyvenime, su kuriais susiduria kai kurie imigrantai, dažnai to net nesuvokdami. Jie jaučiasi blogai, jiems išsvajotas laimingas gyvenimas naujoje šalyje nesiseka, kaltina Norvegiją, lieja nuoskaudas „Feisbuke”, tačiau tai neišvaduoja nuo problemų.
Visi žmonės skirtingi
Prieš pradėdama piešti tipišką imigranto, kuris sunkiai integruojasi Norvegijoje, portretą, noriu pabrėžti du dalykus. Pirma – nieko negalime suabsoliutinti. Žmogus nuo žmogaus skiriasi, taigi „tipiškas imigrantas”, ar pvz. tipiškas lietuvis ar lenkas – labai sąlygiškas teiginys. Žmonės yra iš vienos šalies, tačiau gimsta skirtingose jos vietovėse, skirtingose šeimose, turi skirtingą išsilavinimą, patirtį. Asmuo, mokantis kelias kalbas ir baigęs mokslus, pagyvenęs kitose šalyse, skirsis nuo tokio, kuris neturi išsilavinimo, užsienio kalbos nemoka ir tik prieš porą savaičių pirmą kartą atvyko į užsienį (Norvegiją) statyti kalnų trobelių.
Antra – nors naudoju kultūros tyrėjo G. Hofstedes kultūrines dimensijas, noriu priminti, kad šis mokslininkas apklausė tarptautinių bendrovių darbuotojus, ir jo duomenys grindžiami šiais tyrimais. Reikia atsiminti, kad G. Hofstedes tirti žmonės yra išsilavinę, jie nėra tipiški imigrantai, atvykstantys dirbti į Norvegiją nekvalifikuotų darbų. Todėl G. Hofstede išmatuoti kultūrinių dimensijų koficientai nebūtinai atitiks vienos ar kitos šalies vidurkį, o labiau tiks didelio miesto (bet ne kaimo) gyventojams.
Lietuvoje, Lenkijoje ir kitose buv. Rytų bloko šalyse vis dar yra dideli skirtumai tarp miesto ir kaimo. T.p. 2020 metais paskelbtas FAFo tyrimas nurodo, kad tipiški imigrantai iš Lietuvos į Norvegiją paprastai neturi nei išsilavinimo, nei kalbos žinių ir dažnai dirba didelės kvalifikacijos nereikalaujančius darbus.
Tikras vyras, tikra moteris
Štai imigrantas, vidutinio amžiaus, gal mokantis vieną užsienio kalbą – rusų, gavęs trokštamą statybininko ar valytojo darbą Norvegijoje. Tokių Norvegijoje tikrai nemažai, kaip rodo viršuje pateikiama statistika apie lietuvių imigrantus, panašūs ir kitų naujųjų ES šalių duomenys. Atvykėliai gyvena su savo darbo kolegomis, dažniausiai tautiečiais. Taip atsiduria izoliuotoje aplinkoje, joje dažnai ir lieka. Darbe su kolega ir kambarioku Petru ar Zbygnievu, ar kolege Danguole ar Renata, po darbo – taip pat su juo ir ja. Kaip išmoksi norvegiškai ir sužinosi kuo ši šalis gyvena?
Kaip žinia Norvegija – moteriška šalis, kurioje vyraujaujanti vertybė yra lyčių lygybė. O imigrantui vyrui svarbu vyriškumas, moteriai – moteriškumas. Darbe tai irgi pabrėžama, net demonstratyviai. Seminaruose apie saugumą darbe nuolat skamba darbdavių skundai, kad darbininkai nelabai linkę dėvėti apsauginių rūbų, šalmų, akinių, batų. Taip pat ir moterys, dirbančios valymo darbus to vengia. Neva, kam to reikia, kas čia jau atsitiks, mes drąsūs ir nebijome, mes tikri vyrai,… Arba – kam man, kaip čia atrodo, šukuoseną sugadins, juk darbe irgi reikia atrodyti gražiai. Imigrantai labiau linkę rizikuoti ir nepaiso, kad ir statyba, ir valymas – gana rizikingos sveikatai darbo vietos.
Vyriški ir moteriški darbai
Dažnai profesija renkamasi pagal lytį. Vyras statybininkas ar vairuotojas, moteris – valytoja. Tokį darbą lengviausia gauti, nes nėra didelių reikalavimų, vyrauja įsitikinimas, kad jį gali dirbti bet kas.
Tikras vyras turi mokėti visus statybos, elektros ir santechnikos darbus, kaip tikra moteris – megzti, siūti, valyti, gaminti valgį, auklėti vaikus. Nors atvykėlis gabūt menininkas ar žurnalistas, atvykęs į Norvegiją padažyti namų ir pirmą kartą laiko rankoje teptuką, jis kaip gyvas neprisipažins, kad statybos jam – terra incognita. Moteris gal iš biuro, dirbo savo šalyje mokytoja, savivaldybėje, o gautas Norvegijoje valytojos darbas – tik pirmai pradžiai (nors patirtis rodo, kad ten liekama ilgam ar net visam laikui). Bet tai juk moteriškas darbas, valymo įgūdžiai moteriai turi būti vos ne įgimti – ką čia dar reikia žinoti? Kvalifikacijos pažymėjimai, supažindinantys su saugumo darbe, pavz. kokie chemikalai kenksmingi ir kaip saugotis nuo neigiamo poveikio, imigrantams atrodo nereikalingi.
Geri darbuotojai nesiskundžia?
Norvegijoje darbuotojai įpareigoti būti aktyvūs, siekant saugumo darbo vietoje. Rimtose įmonėse yra informavimo apie nesaugumą darbe tvarka (avviksmelding), kai darbuotojas, pamatę kad yra pavojus sveikatai ir gyvybei turi pranešti vadovybei. Darbdaviai teigia, kad imigrantus gana sunku priversti tai daryti. Tai irgi sąlygojama kultūrinių skirtimų, kitokio supratimo kas yra geras darbuotojas. Imigrantų supratimu, geras darbininkas, yra darbštus, viską atliekantis kaip liepta ir nekeliantis darbdaviui problemų. Jis geriau rizikuos ir kentės, nei praneš jei kas blogai. „Nebūsiu skundiku. Ne vaikų darželis, kad bėgčiau skųsti pas viršininką”, – sako. Dažnas atvejis, jei imigrantas nesupranta, kas jam liepta padaryti (paaiškinta pvz. angliškai, o jis tos kalbos nemoka), jis neprisipažįsta, kad nesuprato, nepaklausia, o daro savaip, kaip išmano. Juk ne koks žioplys darželinukas, o geras darbuotojas, žino pats. Darbo inspekcija susiduria su panašiais vaizdeliais kur karaliauja tokie „mačo” ar „tikros moterys”… Norėjo kaip geriau, ir štai, dirba kaip išmano.
Viršininkas visada teisus
Norvegas viršininkas – atskira tema. Norvegijoje galioja nerašyta taisyklė, kad geras viršininkas, tai vienas mūsų, darbininkų, jam labiausiai rūpi būt „prie liaudies”. Jis nekomanduoja, nenurodinėja, nekelia balso. Norvegai viršininką vadina vardu, jam sakoma „tu”, vyrauja ne autoritarinis, o kolegų susitarimo stilius. Norvegijoje galioja ne tik švelniosios, moteriškos vertybės, bet ir labai nedidelė galios distancija. Norvegai sako „viršininkas yra lygus tau, bet jis vistiek – viršininkas”.
O imigrantai dažnai pripratę prie kito vadovavimo stiliaus. Kas nežino posakio” ja načalnik, ty durak” (aš viršininkas – tu kvailys)? Nors laikai jau kiti, toks požiūris kai kuriems imigrantams vis dar aktualus. Kaip taikliai pasakė vienas lietuvių verslininkas: „Pavaldinių baimė lygi tavo autoritetui – tai mūsų menedžmento ABC”. Galios distancija, t.y. priimti nesipriešinant, kad jei jis viršininkas, tai jo ir teisybė – būdinga imigrantams. Todėl jie neprieštarauja vadovams, besąlygiškai tiki bet kuo, ką jie sako, informacijos netikrina ir nežiūri į ją kritiškai. Jie norėtų, kad viršininkas ne kalbėtųsi, o įsakytų. Jei viršininkas draugiškas – koks jis viršininkas? Todėl norvegai vadovauti užsieniečių, ypač ir naujųjų ES šalių komandoms dažnai paskiria kitus imigrantus, kurie įveda ten griežtą tvarką, be jokių norvegiškų lygybių ir nuomonių išklausymo.
Tikras vyras, bet bejėgis
Todėl dažnai imigrantas darbo vietoje yra toks prieštaringas „hibridas”: iš vienos pusės – darbštuolis, bebaimis, paklusnus, pavyzdingas darbuotojas,”mačo” ir „tikra moteris”. Jis nenori dėvėti apsagos priemonių, nenori pranešti vadovams, jei yra pavojus sveikatai darbe.
Tokie darbininkai dažniausiai sako „taip”, nors nesupranto ko jo klausia („negi pasirodysi kvailas ir sakysi kad nesupratai?”), ima bet kokį darbą, nors jis pavojingas („negi pasipriešinsi viršininkui?”), nepraneša apie nesaugią aplinką („negi aš vaikas, kad skųčiausi?”). Jie nepasinaudoja savo teisėmis ir pareiga įtakoti darbo vietą, užtikrinti saugumą darbe, nors tai numatyta pagal Norvegijos darbo kodeksą. „Man nemoka už tai, kad aš turėčiau nuomonę. Jie viršininkai, jie tegul ir galvoja” – sako jie. O gal dėl to, kad nemoka kalbos arba savo sąmonėje negali peržengti plyšio, kurį suformuoja galios distancija.
Galbūt todėl užsieniečiai ir gauna pavojingas darbo užduotis, galbūt todėl jie yra susižalojimų ir net mirčių darbo vietose statistikos viršuje? Pagal tyrimus užsieniečiai darbo vietoje Norvegijoje susižaloja dažniau, nei norvegai.
Skaitykite apie nesusipratimus su valstybinėmis institucijomis dėl kultūrinių skirtumų.
Diskutuokite arba palikite komentarą feisbuko grupėje Gyvenu Norvegijoje.
Kokybiška informacija feisbuko grupėje Dirbantiems Norvegijoje.
