Kultūrinės avarijos

Mano kolegė Tatjana pasakoja įspūdžius iš metro. Ji gyvena Romsås, Oslo rajone, kuriame daug užsieniečių. Tenykštėse mokyklose užsieniečių vaikų klasėse yra daugiau nei 90 %. Norvegų vaikas, netyčia patekęs į tokią klasę – ten kalbama įvairiomis pasaulio kalbomis, bet beveik nekalbama norvegiškai – dažnai pereina į kitą mokyklą, nes jo tėvai išsikelia į kitą rajoną. Šis rajonas Oslo rytinėje pusėje. Metro į ten ir iš ten dažnai perpildyti, jais važinėja į centrą darbo liaudis. Šioje įvairių nacijų ir kultūrų perpildytoje viešojo transporto erdvėje ir įvyksta Tatjanos, mokytojos iš Sankt Peterburgo, stebėti ir ją sukrėtę konfliktai.

Štai pirmasis epizodas. Važiuoja afrikiečių šeima su labai judriu berniuku. Visi gražiai, spalvingai apsirengę. O sūnelis nenustygsta, kraiposi ant kėdės, o paskui atranda, kad gretimą kėdę galima atlenkti nuo vagono sienos, paleisti atgal ir ji su trenksmu grįžta į savo vietą – toks mechanizmas, kad vėl priglunda prie sienos, taupant vietą. Taip jis, mažylis ir linksminasis, triukšmauja. O jo tėveliai šypsos ir džiaugiasi sūnelio išradingumu. Perpildytame vagone šalio jo sėdi norvegė močiutė („oduvančik„, taip pavadino močiutę Tatjana) su vežamu krepšyje l-a-a-a-a-a-bai išskirtinės veislės šuniuku. Šunelis, kartu su savo šeimininke baisiausiai dreba ir krūpčioja nuo kiekvieno kėdės atlošo trinktelėjimo. Močiutė aiškiai pripratusi prie kitokio bendrakeleivių elgesio ir galbūt pagarbos sau ir šuneliui. Ji išdrįsta virpančiu balseliu paprašyti afrikiečių sudrausti savo įsisiautėjusią atžalėlę.

„O tada tai mes išgirdome“ – sako Tatjana. Pasipylė ir iš motinos, ir iš tėvo baisiausi keiksmai laužyta anglų-norvegų kalba ir siūlymai močiutei dingt iš Norvegijos, jei nepatinka… Taip ir baigėsi ši sukrėtusi Tatjaną istorija apie močiutės ir jos augintinio susidūrimą viešajame transporte su Norvegijos naujakuriais.

Kita istorija panaši, bet buvo pasakota ilgai ir su dideliu pasibaisėjimu. Trumpinu. Veikiantieji asmenys vėl tamsiaodis vaikutis su mamyte ir norvegas, nežinia kodėl su kostiumu, kas visai nebūdinga šiai metro linijai, ir, anot Tatjanos, išvis ypatingai išsičiustijęs ir prie aplinkos netinkantis. Gal netyčia atsidūrė čia, pasiklydo, o gal važiavo į svečius, ar darbo interviu? Veiksmo laikas – pavakarė, visi po darbo, pavargę, metro, kaip visada, perpildytas. Mamytė išalkusiam po darželio vaikui (juk ten valgyti negavo) į rankutę įduoda keptos vištos kulšį. Norvegas geriausiu atveju duotu bolle (ty bandelę), bet juk – kultūriniai skirtumai. Duonos gaminių – pagrindinio norvegų maisto – užsieniečiai nemėgsta. Vištos šlaunis – kaip turi būti – riebi, su varvančiu tauku. O vaikutis vėl judrus, vietoj nenustygstantis, kitokio, nei norvegai temperamento. Su ta vištos šlaunimi makaluojasi tarp sėdinčių keleivių ir meiliai glaustosi prie jų su rankutėmis ir tuo riebalais pasruvusiu mėsgaliu. Pasipuošusiojo norvego veide atsispindi siaubas, kai jis žiūri į prie jo artėjantį pavojų – taukuotas rankeles. Bet jis nieko nedaro, vaiko nestabdo, motinos nesudraudžia, tik sėdi suakmenėjęs. Iš to jo sustingimo Tatjana ir padaro išvadą, kad jis norvegas. Štai tokios Tatjaną papiktinusios istorijos.

Norvegų elgesys šiuo atveju turėtų būti pasišalinimas iš įvykio vietos. Norvegų taktika – dingti iš ten, kur vyksta kažkas, ko jie negali kontroliuoti. O Tatjanos nuomone kažkas turėjo vaikus sudrausti. Jei ne tėvai, tai bendrakeleiviai. Tą močiutė ir padarė, o kas išėjo? Norvegai vengia konfliktų, jie pasišalina, o ne auklėja. Močiutė nusvilo ir daugiau taip nedarys. Į konfliktą nelįs. Galbūt būtent taip susiformuoja Vakarų valstybėse getai, t.y. vietos, kur gyvena vieni užsieniečiai, o vietiniai jų vengia. Kadangi vietiniai pabėga, atvykėliams nebėra į ką integruotis, jie negauna informacijos kaip, kas, kodėl. Ir ištuštėjusiose, nuo vietinių atsilaisvinusiose terpėse kuria savo kultūrinius židinius. Tai vyksta ir JAV, ir kitose vakarų Europos šalyse. Užuot auklėję ir keitę atvykusius – jų šalinasi.

Nežinau kaip Lietuvoje, o Rusijoje gal integracija sėkmingesnė? Panašių į papasakotus epizodus metu tuoj sureaguotų rėksmingos moteriškės, pažertų nenuoramai šuniuką ir močiutę gąsdinančiam berniukui verbalinių „perlų“. Gal net rankinukais užsimotų. Įvyktų tarpnacionalinis konfliktas, galbūt ir su snukių daužymu. Bet tai – neigiama ir rasistiška. O gal būtų kažkas ir teigiamo? Gal taip drastiškai prasidėtų komunikacija? Iš konflikto – į dialogą, po to – į bedradarbiavimą. Galbūt pavyktų išsiaiškinti kultūrinius skirtumus, ir paaiškinti kaip „pas mus priimta elgtis“. Norvegijoje užsieniečiams – atstūmimas, ignoravimas. Į vietinių tarpą įsileidžiami tik žinantys norvegiškus kodus ir nerašytas taisykles. O iki tol – mandagi šypsena ir atmetimas, ignoravimas, užtrenktos durys į jų pasaulį.

Dar viena mintelė, kylanti išklausius Tatjanos papasakotas kultūrines avarijas. Žmogus, esantis savo įprastoje aplinkoje, tarp savų, su jam pažįstamomis taisyklėmis, pvz. Afrikoje galbūt yra tramdomas baimės, kad jei ims keiktis, kaip tai padarė Oslo metro, tai susigadins reputaciją arba paprasčiausiai gaus kritikos ar net lupt. Todėl ten neima kolioti atsitiktinių keleivių, laikosi santūriai. Čia gi nieko nebijo, nes jau žino – niekas nieko nesakys, vis pabėgs. Tai dar viena kultūrų susidūrimo perversija. Ne kartą mačiau tokius pavyzdžius – užsieniečių nekorektišką, nemandagų elgesį.

Štai toks pavyzdys. Kai dirbau vertėja, kartu būdavo ir vertėjos iš musulmoniškų šalių. Jų šalyse doktrina neleidžia moterims viešose vietose garsiai kalbėti, rėkauti. Jos turi būti kuklios, tylios ir neerzinti vyrų. Atsipalaiduoti galima tik moterų pusėje, kur gali plepėti ir bobiškai kleketuoti. Atvykusios į Norvegiją tuoj mato – aha, lygybė tarp vyrų ir moterų. Niekas nebaus ir nekritikuos nei už rėkimą, nei už žviglų balsą ir besaikį plepėjimą- ir ima taip elgtis ant kiekvieno kampo. Vidinis cenzorius neišugdytas, jos pačios savęs negirdi ir nekontroliuoja, nes tai darė vyrai. O čia – toleruojama, leidžiama, todėl – galima. Įėjus į vertėjų kambarį, kur šitaip reiškdavosi kelios išilaisvinusios iš musulmoniškų pančių arabės, norėdavosi iškart išeiti – ausį rėždavo perdėtai garsi ir cypli jų greitakalbė su žviegiančio juoko intarpais. Jokios pagarbos kitiems vertėjams, kurie tyliai sėdi ar skaito. Taip ir norėdavosi ant jų užmesti kokią burką, kaip ant papūgos narvo –kad nutiltų.

Beje, kartais tas pats ir su mūsų tautiečiais, ne itin išsiauklėjusiais ar išsilavinusiais, atvykusiais į Norvegiją oriai gyventi. Iš pradžių jie čia dairosi tyliai ir suglumę, mat pripratę, kad bus sudrausti ar žvilgniu, ar net žodžiu – juk taip įvyktų Kaune ar Vilniuje. Slepia, kad žagrės iš kišenių lenda. O čia – daryk ką nori, niekas nei žodelio nesakys. Ir tada vieno milimetro prievartinė, aplinkos kontrolės palaikoma išsiauklėjimo luobelė nusilupa, ir išlenda tikrasis runkelis budulis – rėkiantis, reikalaujantis, akis draskantis.