Kodėl norvegai neįkalbinėja, o lietuviams tai – nemandagu?
Tai – labai tipiškas kultūrinio komunikacijos stiliaus skirtumo pavyzdys. Panagrinėkime.
Tiesioginė vs. netiesioginė komunikacija
Norvegų kultūra dažniausiai laikoma tiesiogine, žemo kultūrinio konteksto (low-context culture). Tai reiškia, kad žmonės sako tai, ką turi omenyje (išlaikant mandagumą). Pokalbyje svarbu tik tai kas sakoma, bet mažiau svarbu kitos detalės – koks kalbančiojo statusas, kaip tas statusas rodomas (pvz. brangiais rūbais, aksesuarais, tokiais kaip laikrodis ar kt.). Pokalbio nebūtina apipinti papildomais ritualais. Čia paprastai tikima, kad „taip“ reiškia „taip“, o „ne“ – „ne“.
Taigi, jei pasakei „2 dešrelės“, tai ir gausi 2.
O jei nenori atsiveikinimo vakarėlio, tai jo ir nebus, ir tai nereiškia, kad mes tavęs nevertiname, o reiškia, kad tu pats nenorėjai.
Lietuviškas (ir platesnis Rytų/vidurio Europos) bendravimas dažniau turi daugiau netiesioginės komunikacijos ir aukštesnio kultūrinio konteksto. Šios kultūros žmonėms ne visada atsakymas „Ne”, yra galutinis atsisakymas. Jie dažnai tikisi, kad pašnekovas „supras tarp eilučių“, todėl atsakymas į konkretų klausimą gali būti labiau „socialinis signalas“, o ne atsakymas.
Todėl „2 dešrelės“ gali reikšti „sakau tik iš mandagumo, nes nedrįstu prašyti daug, bet jei yra galimybė – būtų smagu daugiau, jei bus pasiūlyta“.
Tas pats ir su atsiveikinimo vakarėliu. Sakau „Ne“, bet noriu, kad jūs mane pagerbtumėte ir pasakytumėte, kad vakarėlis bus.
„Siūlymo–atsisakymo“ socialinis ritualas
Daugelyje Rytų Europos kultūrų egzistuoja vadinamasis „pakartotinio siūlymo“ modelis, tai lakoma mandagumu.
Pvz.:
„Ar dar dešrelių?“
„Ne, gal užteks…“, nors tikimasi, kad šeimininkas sakys: „Kur jau čia užteks tokiam vyrui, imk dar!“
Lietuvoje įprasta situacija, kad svečiuose beveik primygtinai, ypač vyresnio amžiaus mūsų mamos ir močiutės, siūlo dėtis dar ir dar.
Tai yra socialinis mandagumo žaidimas, o ne tiesioginis sprendimas.
Norvegijoje šitas modelis dažnai neveikia, nes siūlymas yra vienkartinis ir rimtas, atsisakymas priimamas kaip galutinis, o papildomas „įkalbinėjimas“ gali net atrodyti kaip spaudimas.
Autonomijos ir ribų kultūra Norvegijoje
Norvegų socialinis elgesys stipriai paremtas asmenine autonomija; „netrukdymo kitam“ principu bei pagarba tylai ir erdvei.
Todėl, jei žmogus sėdi vienas, jis tikriausiai nori būti vienas. Jei išeinantis darbuotojas sako „gal nereikia atsisveikinimo“ – tai priimama rimtai.
Tai nėra abejingumas – tai interpretacija per „neperžengti ribų“ filtrą.
Lietuviškas socialinis „aktyvus rūpestis“
Lietuviškame (ir panašiuose regionuose) kontekste dažnai stipresnis, nes socialinis „rūpinimasis“ vyksta per veiksmą. Įkalbinėjimas yra draugiškumo ženklas. Tikimasi, kad „jei aš tau svarbus, tu mane įkalbinsi“.
Todėl tylus sutikimas su atsisakymu interpretuojamas kaip pasyvyumas, abejingumas, nepakankamas ryšys, „aš jam nerūpiu”. O aprašytoms situacijoms atsitikus, lietuvis gali pasijusti nevertinamas.
Kodėl atsiranda nesusipratimas?
Lietuvis, sakydamas „Ne” siunčia socialinį signalą su implicitine (netiesiogiai reiškiama) prasme: „Paprašk dar kartą, jei aš tau rūpiu”, o norvegas priima atsisakymą, suprasdamas tiesiogiai ir podžiui. „NE“ yra aiškus prašymas nedrumsti ramybės.
Abi pusės elgiasi „teisingai“ savo kultūroje, bet viena kultūra (lietuvių) akcentuoja santykį, kita (norvegų) – aiškumą ir ribas.
Kaip elgti Norvegijoje?
Kultūrinių skirtumų tai greitai neatpažinsite ir jų neišjungsite – juk jie yra mūsų pasąmonėje. Bet juos galima perjungti į aiškius susitarimus, kad visi suprastų vienodai, be spėliojimų.
Pagrindiniai bendravimo principai
Sumažinkite interpretacijų lūkestį. Norvegai tikisi aiškaus atsakymo ir neįkalbinės. Norvegai neinterpretuoja atsakymų, neskaito minčių ir nemano, kad mandagu įkalbinėti. Jie atvirkščiai mano, kad nemandagu daryti spaudimą įkalbinėjant.
Pasakykite ko iš tikrųjų norite, nesitikėdami kad jus ne taip supras ir nesitikėkite, kad įkalbinės kažką daryti, jei pasakėte „ne” . Ir atvirkščiai – kad iš veido ar kūno kalbos supras, kad kažko norėjote, bet nesakėte.
O jei nežinote – sakykite, kad norite pagalvoti, ir atsakykite, kai priimsite sprendimą ir aiškiai žinosite, ko norite.
Nenusivilkite, jei neperkalbinėja. Darbo vietoje reikia sąmoningai persijungti į norvegišką logiką, nes kitaip atsiras nusivylimas. Lietuviškame modelyje dažnai „ne“ = pradžia deryboms, o norvegiškame modelyje „ne“ = pabaiga. Labai svarbu įtvirtinti kultūrinę norvgišką taisyklę: „Norvegai neįkalbinės pakeisti atsakymo.“
„Tyla“ nebūtinai blogai. Lietuviškai tyla gali reikšti laukimą ar kvietimą (nieko nesakau, laukiu kol prakalbins), o norvegiškai tyla yra komfortas, nereikia kištis. Norvegai galvoja: „Jei žmogus tyli ar sėdi vienas, tai yra jo pasirinkimas, o ne lūkestis kad pakvies.“
Šiame straispnyje aptariamos bendros tendencijos. Asmeninė patirti gali būti kitokia. Džiaugsimės jei pasidalinsite Feisbuko grupėje „Gyvenu Norvegijoje”.
