Jau nuo 2004 metų lietuviai gali keliauti po Europą laisvai, įsikurti ten, kur jiems patinka. Ne vienas renkasi Norvegiją – ten jau gyvena giminaičiai, arba ten yra darbas ir dideli lūkesčiai kad bus daug geriau, negu Lietuvoj. Žuvis ieško kur giliau, tsknt.
Pagal statistiką Norvegijoje gyvena apie 40000 lietuvių. Tai antra didžiausia pagal statistiką imigrantų grupė (po lenkų). Vieni atvyko jau beveik prieš 30 metų, kiti – ką tik. Visų istorijos unikalios. Visi turi ką papasakoti – ir gero, ir blogo. Vieni jau prieš atvykdami mokosi kalbos ir susirenka visą įmanoma informaciją. Šie dažniausiai neturi didelių problemų. Kiti – šoka į vandenį nemokėdami plaukti. O skestančiųjų gelbėjimas Norvegijoje, deja, pačių skestančiųjų reikalas. Taip pasakė, Ostapas Benderis puikiai išmananęs vakarietiškus verslo dėsnius.
Kai kas nesusimąsto, ar prisitaikymas prie Norvegijos reikalauja kokių nors pastangų. Regis – gyvenu ir tiek, bendrauju su lietuviais, dirbu, naudojosi visa gerove, sukurtu čia per daugelį metų. Gal laikinai, o gal ir ilgam. Ką žinau, kiek čia būsiu? Svarbiausia – pinigėliai, o visa kita niekai. Ar tokio nusistatymo pakanka integruotis? Ar išvis reikia integruotis? Kai kas net per 10 metų kalbos neišmoksta, ir ką? Gyvena sau laimingi, pinigėlius uždirba.
Patirtis sako, kad atvykėliams būtų pravartu ir patiems naudinga domėtis nauja šalimi, ypač jei ketina čia auginti vaikus. Nes vaikai neabejotinai perims naują kultūrą, o jei tėvai jos neperpras, gali kilti nesusipratimai ir net konfliktai.