Ar nebūna taip, kad susidaro įspūdis, jog lietuviams visada viskas blogai ir jie nuolat skundžiasi, o norvegams – atvirkščiai, viskas gerai, nors ir dangus ant galvos griūtų?
Kodėl taip yra ir kaip geriau vienas kitą suprasti?
Lietuviams skundimasis, pasibėdavojimas yra bendravimo, solidarumo ir emocijų iškrovos forma, kylanti iš istorinių patirčių ir mažesnio pasitikėjimo sistema.
Norvegai rečiau skundžiasi, nes kultūroje vertinamas ramumas, pasitikėjimas institucijomis ir konfliktų vengimas.
Juk tikrai, lietuviai dažniau atvirai dalinasi nepasitenkinimu nei norvegai.
Tai nėra „gerai“ ar „blogai“, tiesiog kultūrinis skirtumas, susijęs su istorija, socialinėmis normomis ir požiūriu į emocijų reiškimą.
Lietuviai ilgą laiką gyveno sudėtingomis istorinėmis sąlygomis: okupacijos, ekonominiai sunkumai, socialinis nesaugumas. Tai išugdė polinkį kritiškai vertinti valdžią, darbdavius ir aplinką. Taip pat lietuvis išmoko, kad geriausia tai daryti namie ir tarp savų.
Norvegai gyveno stabiliau, su ilgalaike demokratijos, socialinės gerovės ir pasitikėjimo institucijomis tradicija. Jie labiau įpratę pasitikėti sistema ir nemato daug prasmės nuolat skųstis.
Lietuvoje ir Norvegijoje yra skirtingai reiškiamos emocijos. Lietuviai yra emocingesni ir labiau linkę garsiai išreikšti nepasitenkinimą, nors niekas nuo to ir nesikeis.
Norvegai linkę vengti konflikto, laikosi „janteloven“ (Janteloven – nerašyta taisyklė, kad nereikia išsišokti ar perdėtai demonstruoti savo emocijų). Jie dažniau sprendžia problemas ramiai, kalbėdami su atsakingu asmeniu, bet ne garsiai ir viešai. Užsieniečių požiūriu – bėga skųstis viršininkui.
Lietuviams būdingas tam tikras kolektyvinis skundimosi ritualas – žmonės bendraudami „apsikeičia“ nepasitenkinimu kaip bendravimo forma („pasiguosim kartu“). Tai veikia kaip tam tikra grupinė terpija, po kurios pasijuntama geriau, kad „ne man vienam blogai, visiems blogai”, nors jokių rezultatų iš to pasiguodimo nėra, viskas lieka kaip buvę.
Norvegai labiau individualistai, dažnai slepia ir emocijas, ir savo gyvenimą, ir mintis. Jie stengiasi parodyti pozityvumą, nepriklausomybę, demonstruodami, kad „viskas gerai“, „aš esu pozityvus ir neniurzgu”. Didelis privalumas būti blid – tai pozityvia asmenybe, to norvegai nori ir siekia.
Reikia pasakyti, kad pamažu šis privalomas geranomuonizmas ir apsimestinis optimizmas plinta ir Lietuvoje. Janesnei lietuvių kartai skųstis jau yra tabu, o problemos dangstomos nuostabiais gyvenimo vaizdais socialinėse medijose. Bet jos, deja, nesprendžiamos.
Darbo kultūra leidžia lietuviams skųstis kolegoms, bet jie vengia kreiptis į darbdavį ar kitą instituciją. Dažniausiai dėl to, jog bijo: darbdavio ir pasekmių. Dar gajus tipiškas lietuvių požiūris „šiandien ieškai teisybės – rytoj ieškosi darbo„.
Norvegai mažiau skundžiasi kolegoms, laukia, bet jei problema tikra – jie oficialiai praneša per nustatytus darbe kanalus – avviksmelding, varsling, verneombud (HMS atstovą) arba fagforening (profesinę sąjungą). Užsieniečiui tai linkę vertinti neigiamai. Kartais, kai sužino, kad kolega parašė skundą, priima tai asmeniškai. Jie galvoja: „kodėl nieko nesakė, o iškart puolė raštu skųsti?”. Norvegui tai – įprastas problemos sprendimas. Jei problema yra, ji bus sprendžiama ne razborkėmis tarp kolegų, o per viršininką, Juk jam už tai pinigai mokami. Todėl norvegas nesupras užsieniečio įsižeidimo.
Tipiniai pasitaikantys nesusipratimų pavyzdžiai darbe ir visuomenėje ir patarimai:
🔹 Darbe
Skundimasis kolegoms vs. oficialus sprendimas
Situacija: Lietuvis darbuotojas nuolat kolegoms pasakoja, kad darbo krūvis per didelis arba atlyginimas per mažas. Norvegai tai suvokia kaip neigiamos atmosferos darbe kūrimą, jie nelinkę to daryti, o apie problemas kalba su viršininku.
Norvegijoje panašiais klausimais (darbo krūvis) reikia kreiptis į verneombud (HMS atstovą), profsąjungą ar tiesiogiai į vadovą (geriau – raštu). Tada tai bus konstruktyvu. Dėl algos kalbamasi su įmonės vadovu, geriausia – kasmentinio pokalbio metu.
Susirinkimas
Situacija: Lietuvis darbuotojas susirinkime tyli, bet po to skundžiasi kolegoms. Vadovas mano, kad viskas gerai, nes niekas oficialiai nepasisakė.
Patartina išmokti pasiruošti ir išsakyti problemas susirinkimuose. Bet ne skundų ar nuoskaudų liejimo foma, o paaiškinimu, kodėl vienas ar kitas dalykas trukdo darbui, bendravimui ir t.t. tada tai padės gerinti darbo procesą.
Darbo tempo supratimas
Situacija: Lietuviai dažnai skundžiasi, kad „norvegai lėtai dirba“. Norvegai laiko svarbiais dalykais ne tik greitį, bet ir saugumą bei kokybę.
Ką daryti: Nepersistengti. Norvegijoje darbo kultūra labiau orientuota į saugumą, kokybę ir balansą tarp darbo bei poilsio.
🔹 Visuomenėje
Kalbėjimo stilius
Situacija: Jei lietuvis sako: „Pas jus viskas labai brangu, čia net normaliai nusipirkti negalima.“, norvegui tai gali pasirodyti kaip grubumas ar nepagarba.
Ką daryti: Nebūti tiesmuku, kritiškas mintis išsakyti švelniau, diplomatiškiai pvz.: „Man atrodo kainos čia aukštesnės negu Lietuvoje, bet reikės priprasti.“
Situacija: Lietuvis garsiai skundžiasi gydytojui ar valdininkui, kad „viskas blogai, niekas neveikia“. Norvegas dažnai tokį toną suvokia kaip agresyvų.
Ką daryti: Konstruktyvi kritika (ramus klausimas, situcijos apibūdinimas, o po to -pasiūlymas kaip pagerinti) yra veiksmingesnė.
Pasitikėjimas sistema
- Lietuvis nesupranta, kodėl norvegai pokalbiuose ar viešai nuolat nekritikuoja politikų ar darbdavių – atrodo, kad jie „tyli“. Norvegai tai mato kaip pagarbą egzistuojančiai sistemai, o ne silpnumą.
- Norvegijoje įprasta kalbėtis tiesiogiai su atsakingu asmeniu, o ne bendrai „piktintis“ su visais.
