Ar jos yra, o gal galiu elgtis taip, kaip noriu? O gal taisyklių nežinosiu, nes niekas nepasakys?
Regis – tiesiog šypsokis, būk pozityvus, nekenk kitiems, ir bus viskas gerai. Ar to užtenka? O gal yra nerašytos taisyklės, kurių niekada nesužinosiu ir todėl – nepritapsiu?
Pexels
Norvegijoje žmonių tankumas yra toks mažas (apgyvendinta tik 2 % Norvegijos teritorijos), kad čia nereikia stumdytis, norint išgyventi ankštai ir nuolat susiduriant vienas su kitu. Todėl nereikia ir aiškių mandagumo taisyklių, kaip pavyzdžiui Didžiojoje Britanijoje, kur žmonių tankumas didesnis. Norvegas paprastai turi savo namą, savo daržą, savo hyttą, savo laivą, o kai kas -savo kalną, savo fjordą, savo salą ir savo mišką. Nereikia niekam nei įtikti, nei patikti. Elgiuosi kaip nori ir turiu savo taisykes. Norvegai nori turėti viską savo, taip pat ir savo taisykles.
Elgesio taisykles galime palyginti su vairavimo taisyklėmis, vairuojant didžiuliame mieste ir vienam savo kaimo gatve ar laukais.
Kitose šalyse, kur žmonių tankumas didelis, privalo būti socialinė hierarchija, kitaip nebūtų įmanoma valdyti visuomenės dėl žmonių kiekio. Ten žmonės turi žinoti savo vietą, priklausyti vienam ar kitam visuomenės sluoksniui, turėti aiškias taisykles apie tai, kas galima ar negalima.
Norvegijoje tos ribos išsitrynusios, visi lygūs ir visiems daug kas leidžiama. Iš pirmo žvilgsnio – nėra griežtos socialinės kontrolės ar kontroliuojančių ir baudžiandčių valdžios organų. Visgi, šis pirmas žvilgsnis yra apgaulingas.
Skandinavijos šalys yra vadinamosios pasitikėjimo visuomenės, todėl nereikia demonstratyviai rodyti, kad tu priklausai geresnei ar blogesnei visuomenės klasei – iš pažiūros visi yra lygūs ir su visais elgiamasi vienodai, nors tai iliuzija.
Užsieniečiui integruotis nelengva.
Danie Reche, pexels
Tačiau būtent tai dažniausiai ir užkerta kelią integruotis užsieniečiams. Užsieniečiai yra ne skandinavai, jie norvegams nepažįstami, jais pasitikėti sunku. Tiesiai šviesiai to pareikšti norvegai negali, nes draudžiama. Mokyti atvykėlį norvegiškų rašytų ir nerašytų taisykių – kol tiesiai nepaklausė – irgi yra tabu. Reikia užsieniečiams šypsotis, nors matai kaip laužo nustatytas normas, negalima kritikuoti, reikia apsimesti, kad visi vienodi, viską žino ir supranta – kitaip bus politiškai nekorektiška.
Todėl užsieniečius vietiniai tiesiog apeina, ignoruoja, tiesiai ir aiškiai nepasakydami, ko iš jų nori, o po to kartais apkalba arba netgi izoliuoja. Užsienietis gali iš kailio išsinerti – jis vistiek lieka svetimas Skandianvijoje, ypač – Norvegijoje. Tai atsiranda subkultūros, kurios niekada nesiintegruoja.
Be to, Norvegija yra vadinamoji individualistinė visuomenė, kur asmeniniai interesai yra aukščiau už visus kitus, todėl darysiu kaip noriu, galiu spręsti pats. Kam būti draugišku, kam stengtis, jei bet kokiu atveju vistiek viskas bus gerai. Visi elgsis su tavim lygiai taip pat ar tu draugiškas, paslaugus ir vaišingas, ar visai toks nesi. Net jei esi chamas, niekas tau neturi teisės to pasakyti. Nes tokios taisyklės, kritikuoti yra tabu ir visi lygūs.
