Kodėl imigrantams atrodo, kad jie nustumti į nekvalikuotas profesijas, o norvegai dirba ofise ar išvis nedirba? Ar tai tikrai tiesa, ar čia ir pačių imigrantų kaltė?
Pagal statistiką, Norvegijoje į darbą ofise valstybinėse įstaigose pretenduoja mažiausiai 100 kandidatų, Osle – net 200. Į nekvalifikuotą darbą pretendentų yra dar daugiau – net 400 į vieną vietą. Taigi, konkurencija nekvalifikuotiems darbams didesnė, bet ir darbo vietų ten yra daugiau. Ten dažniausiai ir ieško darbo naujai atvykę imigrantai. Ir jo rasti ne tik lengva, bet ir trūksta darbuotojų. Visgi, norvegai į nekvalifikuotą darbą pretenduoja negausiai, todėl ten dirba daugiau imigrantų.
Negi norvegai nebenori dirbti fizinio darbo?
Pažvelkime įdėmiau.
Ka tik paskelbta atsakaita rodo, kad norvegai nebenori imigrantų plačiąja prasme, bet nori darbo imigrantų. Jie supranta, kad norint išlaikyti paslaugas kritiškose visuomenės srityse – sveikatos priežiūra, valymo paslaugos, statybos, restoranų ir viešojo maitinimo sektorius, savivaldybių teikiamos paslaugos namuose, transportas ir kt. – imigracija yra būtina.
Visose šiose aukščiau nurodytose profesijose jau ir taip dirba daug užsieniečių.
Pvz. lietuviai yra viena didžiausių darbo migrantų grupių Norvegijoje (trečia, po lenkų ir ukrainiečių). 2025 m. buvo apie 30 tūkst. dirbančių Lietuvoje gimusių asmenų, o jų užimtumo lygis siekė apie 76 proc. – vienas aukščiausių tarp imigrantų grupių.
Taigi lietuviai dirba, bet klausimas – kur? Dažniausios sritys, kuriose dirba lietuviai, yra statyba, pramonė ir gamyba, transportas ir logistika, žemės ūkis ir žuvininkystė, valymo paslaugos.
Kitas klausimas – ar visi nori ten dirbti? O jei nenori – kodėl nesusiranda kito darbo?
Sunkesnis ir „šeimai nedraugiškas” darbas?
Norvegai irgi dirba minėtose srityse, tačiau vis daugiau jų, įgiję išsilavinimą, renkasi kitas profesijas. Juk fizinis darbas yra fiziškai sunkesnis, kartais – sezoninis, pagal vakarinius ir net naktinius grafikus, savaitgaliais, šventinėmis dienomis, lauke, kai nepalankios oro sąlygos. Toks darbas turi ir didesnę traumų riziką. Bet to, daugelio iš minėtų darbų iš namų ofiso nepadirbsi, privaloma būti darbe.
Todėl – o tai visai natūralu – vietiniai Norvegijos gyventojai renkasi profesijas su palankesnėmis sąlygomis. Tokias profesijas renkasi taip pat ir antros kartos imigrantai. Jei tėvai plūkėsi valymuose ir statybose, jų vaikai, baigę Norvegijoje mokslus, taikosi į ofisinius darbus. Ir nieko keisto tame nėra.
Taigi, nebūtų tikslu sakyti, kad norvegai „nenori dirbti“ šių darbų. Tūkstančiai norvegų vis dar dirba statybose, slaugoje, restoranuose ir valymo sektoriuje. Tačiau šios darbo jėgos poreikis yra toks didelis, kad vien vietinių darbuotojų nepakanka.
Darbas, kuris visada bus
Pripažinkime, kad Norvegijos visuomenė sensta. Taip yra visame pasaulyje. Vis daugiau žmonių išeina į pensiją, o jaunimo yra santykinai mažiau. Norvegijos visuomenė sensta todėl, kad gimsta mažiau vaikų. Žmonės ilgiau mokosi, vėliau kuria šeimą. Taip pat ir gyvena ilgiau, nes, turėdami informacijos, renkasi sveiką gyvenimo būdą ir gauna neblogą sveikatos priežiūrą. Darbo – laisvalaikio balansas Norvegijoje yra taip pat geras, palyginus su kitomis EEE šalimis, tai irgi prailgina gyvenimo trukmę.
Dėl to daugėja pensininkų ir mažėja dirbančių žmonių dalis. Siekiant išlaikyti pensijų sistemą, sveikatos apsaugą ir kitas viešąsias paslaugas, Norvegijai reikia daugiau darbuotojų, todėl darbo migrantai tampa vis svarbesni šalies ekonomikai ir gerovės valstybei. Trūksta slaugytojų, sveikatos priežiūros darbuotojų, taip pat – statybininkų ir vairuotojų.
Net jei daugiau norvegų rinktųsi šias profesijas, vis tiek tikėtina, kad darbo jėgos poreikis būtų didesnis nei vietinių darbuotojų pasiūla.
Imigrantai geriau dirba?
Darbo migrantai, ypač neseniai atvykę, nelabai turi iš ko rinktis ir sutinka ir su sąlygomis, kurios vietinių jau netenkina. Jie pasirengę dažnai keisti darbo vietą, dirbti komandiruotėse, gyventi laikinuose būstuose, dirbti sezoninius darbus. Be to jie, nemokėdami kalbos ir nepžindami visuomenės, nereikalauja visų savo teisių ir dėl to yra darbdaviams pigesni.
Kai žmogus tik atvažiuoja į Norvegiją, jis dažnai galvoja: svarbiausia gauti darbą. Kalbos nemoka, taisyklių nežino, todėl tenka pasitikėti darbdaviu . Tada ir atsiranda rizika būti apgautam. Kartais žmogus net nesupranta, kad jį apgaudinėja – galvoja, kad taip Norvegijoje ir turi būti. Pavyzdžiui, dirba po 10–12 valandų per dieną, negauna už viršvalandžius, atlyginimas mažesnis nei žadėta, nuo algos kažkas nuskaičiuojama, bet algalapio nesupranta. Žmogus tyli, nes bijo prarasti darbą arba nežino, kad turi teisę pasakyti „ne“.
Kai esi jaunas, atrodo, kad gali dirbti be sustojimo. Bet kūnas viską prisimena. Tai, ką darai būdamas 30-ies, dažnai pajunti būdamas 50-ies. Todėl persidirbimas būtinai atsilieps vyresniame amžiuje. Bet naujai atvykę imigrantai apie tai negalvoja. Daugelis darbo migrantų dirba darbus, kurių nenori arba negali užpildyti pakankamai vietinių darbuotojų – statybose, valyme, fabrikuose, transporto sektoriuje. Tai dažnai sunkus ir fiziškai alinantis darbas. Po 10–15 metų tokio darbo neretai pradeda skaudėti nugarą, pečius, kelius, atsiranda sąnarių problemų ar kitų sveikatos sutrikimų.
Iš imigrantų tikimasi daugiau nei iš vietinių?
Vietiniai darbuotojai dažniau tikisi stabilaus darbo netoli namų ir šeimos. Ilgiau Norvegijoje pagyvenę imigrantai irgi ima to siekti. Tai neretai tampa jų problema. Kai įsikūrę Norvegijoje jie sužino apie savo teise ir panors ta pagerinti darbo sąlygas, kad jos prilygtų vietiniams, tai padaryti sunku. Iš jų darbdaviai ir toliau tikisi mobilumo, pigumo ir paklusnumo – kaip anksčiau. Jei atvykėliai ima siekti savo teisių, dažnai kyla konfliktai.
Nepersidirbti nuo pat pradžių
Norvegijai reikia darbo migrantų. Apie tai šiandien kalba ir politikai, ir darbdaviai.
Svarbu prisiminti nuo pat pradžių: jei Norvegijai reikia tavo darbo, tai ir tu turi teisę į sąžiningą atlyginimą, saugias darbo sąlygas ir pagarbą. Ne tik pareigas, bet ir teises.
Bet naujieji atvykėliai nepagalvoja apie tai. Daugelis atvažiuoja į Norvegiją užsidirbti. Dirba daug, kartais viršvalandžius, turi šeimą, įsipareigojimų Lietuvoje ar Norvegijoje. Po darbo lieka mažai jėgų ir laiko mokytis norvegų kalbos.
Praeina penkeri, dešimt ar net penkiolika metų, o žmogus vis dar dirba tą patį sunkų darbą. Ne todėl, kad nenorėtų kažko geresnio, o todėl, kad be kalbos sunku persikvalifikuoti, gauti aukštesnes pareigas ar susirasti kitą darbą.
Pastovus laikinumas
Ir dažnai atsitinka, kad žmogus atvažiuoja į Norvegiją vieniems ar dvejiems metams, o pasilieka penkiolikai. Vis galvoja: „Kalbą išmoksiu vėliau.“ Bet tas „vėliau“ taip ir neateina. Darbas, šeima, sąskaitos, nuovargis. O tada paaiškėja, kad po dešimties metų vis dar esi priklausomas nuo to paties darbo ir to paties darbdavio. Gerai jei sveikata geležinė. O jei ne?
Didžiausia darbo migranto investicija Norvegijoje nėra automobilis, namas ar santaupos banke. Didžiausia investicija yra norvegų kalba. Niekas jos negali atimti, ir ji praveria duris, kurios be jos lieka uždarytos.
Ar pakanka tik kalbos?
Dažnai girdime patarimą: „Išmok norvegų kalbą ir atsivers visos durys.“ Tačiau realybė ne visada tokia paprasta. Kalba yra būtina, bet ne visada pakankama.
Dėl daugelio biuro, administravimo ar valstybinių darbų konkuruoja ir patys norvegai, kurie turi vietinį išsilavinimą, pažinčių tinklą, darbo patirtį Norvegijoje ir dažnai geresnes kalbos žinias. Todėl net ir išmokęs kalbą imigrantas ne visada lengvai gauna tokį darbą.
Po 10–15 metų Norvegijoje daugelis migrantų pradeda norėti to paties, ko nori ir norvegai: dirbti netoli namų, turėti laisvus vakarus ir savaitgalius, daugiau laiko šeimai, stabilesnį darbą. Tai nėra nenoras dirbti. Tai natūralus noras gyventi normalų gyvenimą.
Kol žmogus yra „darbo migrantas“, visi džiaugiasi, kad jis dirba naktimis, savaitgaliais, statybose, fabrikuose ar valyme. Tačiau kai po daugelio metų jis tampa visuomenės dalimi ir nori tokių pačių darbo sąlygų kaip vietiniai gyventojai, paaiškėja, kad patekti į tuos darbus nėra taip paprasta.
Vebinaras šia tema
Kviečiame žiūrėkti vebinarų ciklą.
