Modernioji vergovė-kodėl taip sunku su ja kovoti?

Manoma kad Norvegijoje yra apie 9000 asmenų, kurie dirba vergovės sąlygomis

Istorijos apie tai, kaip žmonės pakliuvo į vergovės spąstus, kodėl kenčia, kokios pagalbos programos įmanomos ir kodėl kaltintojams sunku pasiekti, kad išnaudotojus nuteistų

Prekyba žmonėmis?

 Dalyvauju seminare apie tyrimą, kuris atliktas apklausus kelis žmones, gyvenusius prieglobsčio centre Filemon, skirtame vyrams, kurie buvo darbo išnaudojimo aukos.

Istorija pirma: Rumunijos pilietis dirbo automobilių plovykloje. Šefas – iš Pakistano. Septynerius metus dirbo ir gyveno baisiomis sąlygomis, beveik negaudamas algos. Po to kreipėsi į religinę organizaciją Frelsesarmeen (Išlaisvinimo armija), kuriai priklauso vyrų nakvynės namai Safe House, ir gavo pagalbą. Jo grįžimą namo finansavo Tarptautinė Migracijos Organizacija IOM, jis gavo 42 000 kronų ir išvyko atgal į savo kaimą Rumunijoje. Grįžęs nepasakojo niekam apie savo baisią patirtį, bet sakė, kad Norvegijoje viskas gerai ir galima praturtėti.

Istorija antra: Graikas, dirbo restorane ir gyveno palėpėje virš restorano. Darbdavys jam atidarė sąskaitą banke, tačiau visus kodus ir kortelę turėjo pats, ir darbuotojas niekada negavo normalios algos, nors dirbo ilgas darbo dienas. Darbdavys duodavo, kiek pats nori. Kartais darbdavys jį užrakindavo kambary palėpėje. Paėmė pasą. Bet graikas namo nenorėjo grįžti, nes čia buvo vistiek geriau, nei namie. Galiausiai darbuotojas kreipėsi į nakvynės namus, kur jam padėjo. Čia net išmoko norvegiškai ir galiausiai gavo legalų darbą.

Istorija trečia: Pabėgėlis, kurio prašymas buvo atmestas, iš Norvegijos neišvažiavo, o ėmė gyventi nelegaliai ir dirbti pas ūkininką. Kaimynai matė jį išsekusį ir labai sunkiai dirbantį, ir klausdavo jo, kaip jam sekasi, o jis atsakydavo: „Gerai“. Jis dirbo kasdien be jokių išeiginių nuo 0500 val. iki vėlaus vakaro. Miegojo labai mažai. Prižiūrėjo daugybę gyvulių. Valgė blogiau nei gyvuliai, o gyvenimo sąlygos irgi buvo ne geresnės – taip jis pasakojo pats. Tačiau nenorėjo grįžti į savo šalį, todėl taikstėsi su tokia padėtimi.

Šios istorijos žmonių, kurie gyveno nakvynės namuose Filemon – safe house, priklausančiuose Frelsesarmeen.

Galite kreiptis čia, jei esate išnaudojami darbe ir jums reikia pagalbos.

Jie žmogus kreipiasi ir nustatoma, kad jis galimai prekybos žmonėmis auka, jis gali patekti į šiuos nakvynės namus, ten gyventi, gauti finansinę, juridinę ir kitokią pagalbą per taip vaidinamą refleksijos laikotarpį (refleksjonstid). Laikotarpis skirtas tam, kad buvusi išnaudojimo auka iš šono įvertintų tai, kas atsitiko ir galbūt sutiktų liudyti prieš išnaudojusius asmenis, jei jiems būtų keliama byla.

Nakvynės namų vadovai sako, kad pas juos gyveno rumunai ir lenkai, kitų šalių piliečiai, tačiau niekuoment nebuvo lietuvių. Gal lietuviai per daug išdidūs? O gal jie nežino kur kreiptis pagalbos? O gal tokių išnaudotų lietuvių tiesiog nėra?

Aukos portretas

Tyrimas rodo, kad visi, kurie pateko į nakvynės namus, yra iš labai skurdžių sąlygų, dažnas- iš skudžios šeimos, nuo vaikystės patyrę nepriteklius. Toks žmogus dažnai turi problemų su alkoholiu, narkotikais, jo išsilavinimas labai menkas, dažnai – tik pradinė mokykla. Darbą tokie asmenys randa per Feisbuką, per draugus. Darbas dažniausai fizinis, nekvalifikuotas: valymas, automobilių plovimas, statyba. Gyveno beveik visi apklaustieji darbdavio parūpintame bute, dažniausiai – labai blogomis sąlygomis, kur miegojo ant grindų, ant čiužinių, keli žmonės viename kambaryje, be sanitarinių sąlygų, galimybės pasigaminti maistą, išsiskalbti ir išsidžiovinti rūbus.

Dirbdavo mažiausiai 11 – 14 valandų per parą, o kartais ir visas 24 valandas. Jokių laisvų dienų. Alga 3 000 – 15 000 kronų per mėnesį, ir dar atskaičiuodavo už būstą, maistą ar kitas skolas darbdaviui, pvz. kad atvežė į Norvegiją.

Dažniausiai  savo situaciją ir išnaudojimą žmogus ima suprasti tik po kelių mėnesių ar net metų šitokio gyvenimo užsienyje. Daugelis galvoja – dabar blogai, paskui pagerės. Dirba ir baisiomis sąlygmis gyvena, o niekas nesikeičia (o juk atvažiavo praturtėti) ir pagaliau praregi.

Sąlygos -kaip koncentracijos stovykloje

Jau gavę pagalbą, pasakoja kaip baisiai gyveno: dirbo be sutarčių, nelegaliai, labai daug, labai sunkiai, dešimtims žmonių buvo tik vienas tualetas, prie kurio reikėdavo stovėti eilėje, praustis, skalbti rūbus, pasigaminti valgyti – jokių sąlygų tam nebuvo. Susirgimai būdavo nepripažįstami, darbdavys varydavo į darbą ir sergančius. Dirbdavo ir su temperatūra, be vaistų ir be gydytojo pagalbos, kartais – su baisiais skausmais.

Man tokie aprašymai primena koncentracijos stovyklas. Ir tai vyko (ir tikriausiai toliau vyksta) Norvegijoje???!!!Laimingiausioje pasaulio šalyje???!!!

Dauguma apsiprendžia parašyti skundus policijjai, kai gauna pagalbą, tačiau vistiek bijo savo darbdavių, nes mano, kad tie – galingi ir įtakingi (nors taip nėra).

Daug kas galvoja – kaip neteisinga. O kas gi teisingumas yra? Gauti algą? Ar kad nubaustų skriaudiką?

Kodėl taip sunku nuteisti skriaudikus?

Yra ne vienas tarptautinis ir Norvegijos įstatymų straipsnis, pagal kurį neleidžiama išnaudoti žmonių taip siubingai su jais elgtis, naudotis jų pažeidžiama padėtimi ir uždirbinėti pinigus, laikant žmones baisiose sąlygose, pažeidžiant įstatymus.

Tačiau nuteisti išnaudotojus yra labai sunku. Teisme kaltintojams retai pavyksta įrodyti, kad žmogus yra prekybos žmonėmis auka. Dažniausiai teismas nustato, kad auka pati dalyvaja nusikaltime, nes nepasišalima iš nusikaltimo, nors turi galimybę rinktis. Gali pabėgti, bet nebėga. Ilgus mėnesius ar net metus praleidžia situcijoje, kur laisvai vaikšto ir gali pasitraukti iš ten, bet to nedaro ir net nesiekia surasti pagalbos.

Informacija apie tai, kad buvo nemokama alga, baisios gyvenimo sąlygos, psichologinės priežastys, tai kad nukentėję yra pažeidžiami, manipuliavimas, kad paimtas pasas – teismo nedomina. Yra atvejų, kai žmonės tokiomis sąlygomis dirbdavo, grįždavo namo, bet paskui vėl atvažiuodavo pas tą patį darbdavį ir gyvendavo ir dirbdavo vėl taip pat sunkiai už menkus grašius. Kodėl?

Tai, kad nuteisti sunku, aišku, yra labai blogai. Skriaudikai, t.y. darbdaviai, iš išnaudojimo pasidarę biznį, vis labiau įsidrasina. Jie žino – išvažiuos vienas taip dirbantis, tuoj į jo vietą norės kitas. Pažeidžiamų žmonių, kurie nori bet kokio darbo, bet kokiomis sąlygomis už bet kokį atlyginimą, ir kuriuos galima maitinti pažadais ilgus metus yra daugybė.

Svarbi detalė – prekybos žmonėmis aukomis visai neseniai būdavo laikomos tik moterys ir vaikai, kurie būdavo išnaudojami prostitucijai. Darbo išnaudojimas, kai šitaip išnaudojami vyrai – ganėtinai naujas reiškinys. Mokslininkai svarsto – gal tie vyrai net nesupranta kad yra aukos? Gal jie įpratę kentėti? Ir kokiu būdu galima užkirsti kelią tokiam baisiams išnaudojimui, jei žmonės patys pasirenka taip kentėti? O gal neturi kito pasirinkimo?

Svarbu nedelsti

Norvegijoje galioja taisyklė – jei matote, kad esate tokioje situacijoje, geriausia nedelsti. Pvyzdžiui nemoka algos – ją reikia išsieškoti patiems. Dirbate viršvalandžius – reikalaukite jų apmokėjimo, galioja tos pačios taisyklės kaip ir išsieškoti algą. Jei sudaromos neįmanomos sąlygos dirbti ir gyventi – kreipkitės į policiją ar kokią laisvanorišką organizaciją, pvz. Caritas. Padės susiorientuoti ką galite daryti. TIK NEDELSKITE. Ir nepamirškite – esame Europos sąjungos piliečiai. Gerbkime save.

Turite minčių? Diskutuokite Feisbuko grupėje Dirbantiems Norvegijoje arba Gyvenu Norvegijoje.