Kodėl norvegai kovoja už savo teises, o imigrantai – ne, arba kaip užprogramuojama auka.

Atliktas tyrimas tarp lenkų rodo, kad jie įsitikinę, jog norvegai yra tinginiai. Kodėl? Nes norvegai nepersidirba, eina 16.00 val. namo ir nesutinka dirbti savaitgaliais. Be to – atsisako lipti ant svyruojančių pastolių, įrodydami kad jie tikri vyrai. Reikalauja, kad būtų saugos priemonės, o be jų – atsisako dirbti. Praneša viršininkui, jei kažkas blogai… Anot lenkų, taip elgiasi tinginiai ir neturintys darbo moralės. O lenkai dirba išsijuosę ir nieko neprašo. Daug panašių nuomonių girdėjau ir iš lietuvių.

Man pažįstama norvegiška pozicija: «Jeg må ingenting og bryr meg ikke hva du tenker» (nieko neprivalau ir man tas pats ką tu galvoji). Dirba jie pagal sudarytas sutartis ir kaip diktuoja įstatymas. Ir tikrai nepersistengia. Gerai ar blogai? Kai kam atrodo, kad norvegai neturi nei gėdos nei sąžinės. O kaip iš tikrųjų ir kas už to slypi? Gal ir mums verta iš jų pasimokyti?

«Nebegaliu, tikrai jau nebegaliu. Dirbu jau treti metai. Visą laiką viršvalandžiai. Timelistai neteisingi, prirašinėja mažiau valandų, negu dirbam, nesumoka. O dirbam tai visą laiką, ir šeštadieniais mažiausiai 10 valandų, tai į savaitę 60 valandų. Taip, važinėjam į Lietuvą, na išeina gal kokie trys mėnesiai Lietuvoje kai būnam. Pradžioje tai buvo darbdavys geras, nupirkdavo bilietus į namus, o paskutiniu metu visiškai sužvėrėjo ir tik dirbk, o jei ne – eik lauk. Visi kenčiam. Įmonėj visi lietuviai, skundžia vienas kitą, visi jau pervargę, nepatenkinti, bet nežinom ką daryt. Mes žmonės darbštūs, mums sako, mes darom. Dabar jau išviso ant sprando užsėdo. Svarbiausia – kad viršvalandžiai ir nemoka už juos. Ką darėm? Sakėm, visą laiką kalbėjom apie tai. Nieko nepadėjo. Kur kalbėjom? Taigi visi susirinkę po darbo. Ar susirinkimą darėm? Ne, nedarėm susirinkimo…Ar darbdavys žino? Tai aišku kad žino…Iš kur? Nu, turi žinot, kad mums blogai, visi apie tai nes kalbame. Jo, darbdavys norvegas…Kokie nors dokumentai ar protokolai surašyti apie tai, kad  neptenkinti darbo aplinka? Nu, kokie dar dokumentai! Visi kalba, visi viską žino, bet vistiek niekas nepadarė nieko. Kas turi daryt? Nu, kažkas juk turi, nes mes darbininkėliai, ką mes galim… O pats aš ką dariau ? Nu, viską dariau.. kalbėjau, sakiau. Kam? Tai su kitais kalbėjom… O ar skundas rašytas buvo darbo inspekcijai? Jo, man atrodo kažkas rašė kažką. Kas buvo? Nu, kažkas atėjo, pažiūrėjo ir niekas nepasikeitė. Ko aš noriu? Kad teisybė būtų ! Noriu kad man už tris metus visus viršvalandžius apmokėtų! Ką, reikia pasakyti įmonės pavadinimą ir  koks adresas kur dirbame? Nu, ne, bijau… O anonimiškai negalima pinigų gauti už viršvalandžius kur nesumokėjo? Negalima? Nu, ačiū tada jums už nieką, nieko nepadėjote, geros dienos…. (Imigranto skundas)

Girdėta istorija, bet, deja, tokių vis daugėja. Yra žmonių, kurie įsivaizduoja, kad kažkas išmokės pinigus už tai, kad paskambino telefonu ir papasakojo kaip skriaudžia.

Pasakojimo herojus pažįstamas tipažas, žmogus-auka, kuris gal net jaučia savotišką pasitenkinimą, kai jį skriaudžia (psichologinis mazochistas), bet nieko nedaro, nes padaryti nemoka. Tai dažnai tikrai geri žmonės, sunkiai dirbantys, ir jų tikrai gaila. Bet jiems laikas atsibusti ir suprasti, kad juos išgelbėti gali tik jie patys. Prisiminkime, ką sakė Ostapas Benderis: „Skestančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas.„ Tai žiauri gyvenimo taisykė.

Kaip atsiranda aukos? Jas, pasirodo, sukuria mūsų griežtas auklėjimas. Taip sakau ne aš, o psichologai.

Iš gyvenimo

„Mano anūkui jau šeši. Sūnaus žmona, norvegė, viską jam leidžia. Ką nori, tą daro, visai neauklėja. Vaikas nežino kas gerai ir kas blogai. Jokių ribų, nemandagus. Nepasisveikina, neatsisveikina, negerbia suaugusių, praeina kaip pro tuščią vietą. Sūnus dar bando kažką sakyti, o toji iškart „Han må ingenting“ (jis nieko neprivalo). Net nežinau, kas iš to vaiko bus. „ (imigrantės pasakojimas).

Norvegai augina laisvą žmogų, žino, kad jei pradėsi drausti ir liepti kol dar labai mažas – bus auginama traumuota, gal būt net sutrikusi asmenybė. Socialines taisykles vaikas išmoks po to – mokykloje, gyvenime.

Lietuviai, o taip pat ir kiti Rytų europiečiai dažnai auklėjami daug griežčiau, muštruojant. Jų galvoje atsiranda taisyklių rinkinys, kuris liepia paklusti nemąstant, daryt tą ar aną arba blogai jaustis, jei nedarai, jaustis kaltu. Tai riboja pasirinkimus, nes žmogus yra užprogramuotas daryti tai, ką liepia, nors nepatinka (betgi liepė), neprisiimti atsakomybės už savo veiksmus, o po to – kaltinti kitus ir ieškoti stirpesnės jėgos, kuri privalėtų išspręsti problemą, jei ji atsirado. Kad būtų teisingumas, reikia kad būtų įstatymai ir taisyklės ant kiekvieno kampo ir būtina nusižengėlius gaudyti ir bausti.

„Nu, Norvegijoje kažkoks bardakas. Visi valkiojasi po gatves be kaukių. Parduotuvės pilnos. Tai ko norėt… Jei netikrina, negaudo, neduoda baudų, tai žmonėms tas pats. Nešioja virusą. Lietuvoje pabandytų be kaukės kur nors lįst, iškart praeiviai policiją pakviestų ir duotų baudą. Čia kažkokie naivuoliai, galvoja, kad pasakei, ir visi jau laikosi tų jų taisyklių. Gaudyti reikia ir bausti.“ (Steponas, lietuvis)

Nuo vaikystės tėvai mus auklėja, nes nori gero. Žinoma, mes turime žinoti kas gerai ir kas blogai, kitaip negalėsime gyventi visuomenėje. Tačiau labai griežtas auklėjimas, kai jau ant metukų vaiko imama rėkti, jis purtomas, baudžiamas, tikrai neduoda jokių rezultatų. Vaikas nesupranta ko iš jo nori, jis tik išsigąsta.

Vaikams augant griežto auklėjimo kultūrose (kaip Lietuvoje, kur „už vieną muštą dešimt nemuštų duoda“) užauginama daugybė traumuotų asmenybių, kurios nemoka bendrauti lygiavertiškai – tampa arba smurtautoju arba auka (aišku įvairaus laipsnio).

Šaltai elgtis, ignoruoti, provokuoti, įžeidinėti, net viešai; nebandyti suprasti kito žmogaus interesų, o paisyti tik savų – tokie elgesio būdai visuomenėje (kolektyve, šeimoje, tarp sutuoktinių, tėvų , vaikų, draugų ir net žiniasklaidoje) yra lietuviška kasdienybė. Galingieji rodo galią, o silpnieji manipuliuoja savaip. Jie zyzia. Prisiskiria sau aukos vaidmenį (tai vyksta nesąmoningai, nes įdiegta iš vaikystės) ir tampa auka-manipuliatoriumi, nuolatos pabrėžia, kad juos išnaudoja ir engia, ir skundžiasi, kad neduoda, negerbia ir negelbėja. Kas tai turi daryti – neaišku ir visai nesvarbu. Tik jau ne aš, auka, vargšas mažutėlis. Kaltas visada kažkas kitas.

Šie žmonės turi stiprai išreikštas „vertybes“ (ar tai vertybės –  klausimas), pvz. kad žmogus turi klausyti darbdavio, vien dėl to, kad jis darbdavys. Klausimų užduoti negalima, jei kažką bandysi aiškintis  – esi blogas, trukdai darbdaviui dirbti. Tada gal nubaus, nes darbuotojas turi paklusti nieko neklausinėdamas. Toks įsitikinimas užkerta kelia dialogui, komunikacijai su  darbdaviu. Tiesiog vergiškai paklūstama, dirbama sukandus dantis ir vyksta tylusis pasipreišinimas: kenkiama, kai galima, iš pasalų, pykstama arba neigiama energija nukreipiama į save: graužiamasi, kenčiama. Tai – aukos pozicija.

Vieni darbdaviai  supranta, ką daro ir tuo išmoktu bejėgiškumu naudojasi, daro iš tokio mentaliteto biznį. Taupo darbo saugumo, darbo rūbų sąskaita, išnaudoja, nedamoka ir užsidirba. Ieško patogių darbuotojų – kuo mažiau išsilavinimo, kuo mažesnės kalbos žinios – tuo lengviau išnaudoti. Dažnai toks darbdavys pats nelabai ką išmano, bet apsiskelbia verslininku, pasisamdo dar mažiau išsilavinusį ir užguitą tautietį. Tarsi daro jam paslaugą, o ištikrųjų – juo naudojasi.

Bet yra darbdavių, kurie nežino, kad jų darbuotojai turi nesaugias darbo sąlygas, dirba viršvalandžius… Nes niekas niekada jiems to nepasakė. Iš autoritarinių kultūrų atvykę darbuotojai nemano, kad gali pradėti pokalbį, informuoti – laukia kol tai padarys darbdavys.

„Labą dieną, tegul tik nevaidina, neapsimenta kad nežino, viską jie žino“, – sako darbininkai, galvodami kad projekto vadovui, kurio statybvietėje dirba keli šimtai darbininkų ir dešimtys subrangovų įmonių nėr ką veikti tik sekti kas kaip išnaudojamas. Norvegijoje, kur maža galios distancija, inicijuoti pokalbį gali ir darbuotojai – juk jie dirba, jie geriausiai žino darbo sąlygas. Todėl geriausiai kreiptis tiesiogiai, jei kažkas negerai.

Lietuviškas „auklėjimas“, kai mažas vaikas jau ujamas ir kritikuojamas, užaugina paklusnius pastumdėlius: „Darbdavys paprašė padirbti sekmadienį, negi atsisakysiu, paprašė dirbti iki vakaro, parašė neimti atostogų – dirbu.“ Manoma, kad darbavys bus geras, nes aš paklūstu, bet atvirkščiai – jo apetitas tik auga. Išimtis – dirbti po darbo, savaitgaliais, pasidaro norma, ir pinigų nemoka. Kuo dažniau tai daroma, tuo labiau įsitvirtina taisyklė, ir darbdavys jau nebeprašo, o liepia. Darbuotojų užguitumas auga. Pamato darbdavį  – ir bijo. Kurgi čia besikalbėsi, jei bijai. Užburtas ratas -situacija dramatizuojama iki siaubo scenarijaus: „Jei nedarysiu to ano, kaip darbdavys liepė, tai, vaJėzau kas bus. Jei prašo, tai negaliu gi atsisakyti. Visada pasiruošęs. Visada padarau iki galo, nors neįmanoma, niekas kitas tiek nedirba, kiek aš. “ Nors toks darbas prieštarauja Norvegijos ir bet kokios civilizuotos šalies darbo kodeksui ir niekas neprivalo tiek dirbti. O kai žmogus išsunktas, susirgo, nebegali – tik tada jis ima ieškoti tiesos. Mano – dabar viską pasakysiu, ir viską kažkas sutvarkys. Bet taip nėra. Kai niekas nepuola gelbėti, pasigirsta : „Diskriminacija, mes niekam nerūpim, o tiek dirbam…“.

Išmuštruotas žmogus, su vidiniu įsitikinimu būti geru ir visiems įtikti, patogus darbdaviui. Darbdaviai, nors ir neturi manipuliacijos teorinių žinių, puikiai „learning by doing“ išmoksta tai daryti su paklusniomis aukomis ir gimsta biznio modeliai. Taikomi įvairūs įbauginimo metodai: grąsinimai, gąsdinimai, „ant kilimėlio“, pletkai, intrigos, ignoravimas. Jei darbo vietoje tokių darbuotojų–aukų dauguma, susikuria nepakečiama atmosfera, neigiamų emocijų knibždėlynas, kurį išnarplioti labai sunku.

Be abejonės, reikia būti tvirta asmenybe, kad atsilaikytum. Bet suagęs žmogus  visada gali rinktis reagavimo būdą. Įsižeisti ir kentėti, skųstis, keiktis, rėkti, pasigerti? Nebūtinai.

Galima sužinoti savo teises ir palaipsniui jų siekti. Nebūkite auka ir elkitės kaip suaugęs, atsakingas žmogus.

Žinokite:  Turite teisę reikalauti teisių:

  • Komunikuokite su kolegomis
  • Komunikuokite su darbdaviu
  • Darbo aplinką kuriate kartu (HMS arbeid)
  • Jūs geriausiai žinote, kas jūsų darbo vietoje negerai.
  • Praneškite, jei kažkas negerai (verneombud)
  • Turite žinoti savo teises, jos visos – čia
  • NELAUKITE IR NEKENTĖKITE

Turite minčių? Diskutuokite feisbuko grupėje „Gyvenu Novegijoje„.

Kokybiška informacija feisbuko grupėje „Dirbantiems Norvegijoje„.