Santūrumas
Mano vyras – norvegas. Kartais kartu dalyvaujame mūsų tautiečių susitikimuose. Aš mėgstu bendrauti, todėl greitai randu pašnekovų ir laikas man greitai prabėga. Vyras stovi palei sieną, kartu su kitais portugalių moteriškių vyrais norvegais, bet jie nebendrauja, tyli. Atrodo iš jų žodžius reikia pešte pešt. Taip prasiūbuoja visą vakarą, ištardami tik kelis žodžius vieni kitiems. Kai grįžtame namo, vyras klausia: „Ar seniai tu tuos žmones pažįsti?Ką jūs ten taip ilgai su jais kalbėjote? Kodėl taip garsiai ginčijotės? Susipykote?“ Ilgai turiu jam aiškinti, kad mačiau tuos žmones pirmą kartą, kad mes tiesiog kalbėjomės apie nieką ir visai nesipykome. O intensyviai ir garsiai reikšti savo nuomones mums įprasta… (imigrantė iš Portugalijos)
Pirmieji metai Norvegijoje. Pakvietė į svečius. Atėjau, pasodino ant sofos. Ten jau sėdėjo du vyrai – vienas pagyvenęs, vienas jaunas. Šeimininkas nuėjo į virtuvę ruošti maisto. Laukėme, kol pakvies prie stalo. Niekas nekalbėjo. Aš pasakiau: „Mano vadas Juliette”- ir ištiesiau ranką pasisveikinti. Vyrai prisistatė: Vidar ir Kristoffer. Vėl tyla. Vienas pasakė „Ja, ja…”. Po pusvalandžio atėjo šeimininkas ir pakvietė prie stalo, atėjo dar svečių ir visi ėmėsi kalbėtis. Tas pusvalandis buvo ilgiausias mano gyvenime. Jaučiausi kaip anekdote apie suomius, kur kai vienas pirtyje pasakė „Ja, ja”, daugiau jo ten nebekvietė, nes per daug kalba. (imigrantė iš Prancūzijos)
Vertinu norvegus už jų grynumą. Lietuvis trykšta emocijomis, lyginant su norvegu (žinoma, lyginant su graiku ar rusu – visai netrykšta). Su lietuviais bendravimas gali būti intensyvus ir įdomus – išsakoma daug informacijos, daug minčių, vertinama, pasakojamos įvairios istorijos, bandoma pašnekovą įtikinti, kas tiesa, ir kas ne. Ir visa tai – emocingai, su gestais ir mimikom. Ir visa tai – per trumpą laiką. Žodžiu, maudomės istorijų, įspūdžių, emocijų srovėje ar krioklyje. Daug kalbame ir kalbame aistringai.
Norvegams toks bendravimas per daug intensyvus. Jie nesupranta, ko iš jų nori, ir kodėl šis didžiulis informacijos kiekis iš viso pateikiamas. Kai norvegai bendrauja, turi būti rėmai, ribos. Turi būti aiški tema ir aiškūs bendravimo tikslai. Negalima ką tik sutiktam norvegui pradėti pasakoti apie savo kaimynę, kuri turėjo vyrą, o tas vyras buvo iš tokios šalies, o toje šalyje valdė toks prezidentas, o tas prezidentas… Tokie nukrypimai ir nuvažiavimai į lankas su nevaldoma verbaline diarėja eiliniams norvegams nebūdingi ir nepriimtini.
Valdyti tokius protrūkius jie mokomi nuo vaikystės. Emocijas norvegas slepia, nes jas rodyti – nekultūringa, negražu. Parodyti, kad jauti nepasitenkinimą, liūdesį ar pasibjaurėjimą, o taip pat didelį džiaugsmą – tai tas pats, kad garsiai pagadinti orą ir krapštytis nosį. Tokiam elgesiui kelias užkertamas. O mes stebimės, kodėl norvegai tokie susikaustę.
Va toks dialogas: „Iš kur tu?”. „Iš Lietuvos”. „O, aišku, Lietuva, žinau Riga. Aš pernau buvau Minske. O jūs ten rusiškai kalbate, ar yra kokia kita kalba?
Kaip užknisdavo tokie klausimai! Negalėdavau nutylėt. Sakydavau: „O tu švedas ar danas? Kalbi daniškai ar švediškai? O ką, yra norvegų kalba? Ar jūs tik angliškai visi kalbate? (Stasys)
Gyvenant Norvegijoje pirmus metus, turėdavau pasirūpinti lietuvių delegacijomis, jų dalyviai susitikdavo su norvegais oficialiuose ir kitokiuose susitikimuose. Tik antraisiais savo gyvenimo šioje šalyje metais pradėjau suprasti, kad norvegų bendravimo įpročiai yra kitokie, nei lietuvių. Ėmiau pastebėti, kad kai lietuviai darkyta anglų kalba ir gestikuliuodami ką tik sutiktiems norvegams veria dūšią ir lieja savo emocijas, savo asmenines šeimos dramas, apie tai, kaip jų seneliai ar tėvai buvo ištremti ar sėdėjo kalėjimuose, ir kaip dėl to kalta juos nuskriaudusi Rusija, norvegai net fiziškai traukiasi nuo jų. Norvegų kūno kalba bylodavo, kad jie net nesiklauso. Jiems buvo visiškai nepriimtinas toks mūsų intensyvumas ir emocionalumas. Kai kurios temos norvegus tiesiog siutindavo, nors jie nieko nesakydavo, bet matydavau surūstėjusį veidą. Jiems tabu kalbėti (ypač neigiamai) apie žydus, apie gėjus, apie politiką, apie kitas šalis, neigiamai kalbėti apie žmones ar tautas… O lietuvių temos būdavo būtent tokios, kurių norvegai labai vengia. (D.B.)
Norvegai nemėgsta kalbėti ir apie asmeninius reikalus, guostis, skųstis, ką nors kritikuoti… Ypač viešai ir oficialioje aplinkoje. Kokios pokalbių temos belieka? Oras, gamta, maistas, kelionės, slidinėjimas. Nieko aštraus, nieko asmeniško, nieko, kur galėtų išsiskirti požiūris ir kilti konfliktas…
Kaip išmokau, taip bendrauju
Mano draugė, kurią pažįstu jau visą gyvenimą, pažindina su savo naujuoju širdies draugu, kviečia į svečius. Kaip ir visada, sėdime prie stalo, bendraujame. Beveik po pusvalandžio jaučiuosi labai pavargusi,įsiskausta galva, nes Simas, su kuriuo ką tik susipažinau, kalba labai garsiai, pertraukinėja viduryje sakinio, viską žino, turi kategoriškas nuomones, ginčijasi. Jau supratau, kad klausytis kitų ar pagarba pašnekovui, o ypač moteriai, Simui visai nebūdinga. Jam svarbu parodyti, koks jis protingas ir kiek daug žino. Nepabuvusi net dviejų valandų atsisveikinu. Draugė nuseka į prieškambarį, tyliai šnabžda: „Matau, nepatiko jis tau. Bet jis geras žmogus. Pas jį šeimoje visi rėkia, ginčijasi, taip jis pripratęs…”(Marija).
Žmogus nuo pirmųjų savo gyenimo dienų atsiduria šeimoje, kuriai būdingas vienoks ar kitoks bendravimo stilius. Yra šeimų, kuriose kalbama garsiai, įrodinėjama savo nuomonė, trankomos durys, pykstamasi, kritikuojama, įžeidinėjama. Kitose šeimos bendraujama ramiai ir maloniai. Vaikas pripranta prie tokio bendravimo, ir jam tai atrodo norma. Patekęs į kitokią atmosferą, lieka nesuprastas ir pats nesupratęs. Rėksniai mano: “Ką tas ten po nosim murma, mėmė, negali normaliai pasakyti?“ O kitas, įpratęs kalbėti santūriai, mandagiai, nepertraukinėti, krūpčioja nuo bereikalingai keliamo balso ir nori kuo greičiau sprukt iš rėksmingos, konfliktiškos aplinkos.
Buvau paauglė, kai klasės draugė pakvietė į kaimą. Ten prabuvom savaitgalį. Vis ištvėriau. Nuolatiniai jos puseserių ir pusbrolių – jie buvo vyresni – komentarai apie subines, papus, lovą, bernus, ėjimą į tualetus, ir taip toliau. Mes šeimoje tokiom temom nekalbam, man buvo gėda. Man buvo penkiolika metų, o dabar jau per trisdešimt, bet šito vizito niekada nepamiršau. Grįžus dar ilgai jaučiausi kaip apsinuodijus, betgi kur dėtis? Reikėjo išbūti visą savaitgalį. O draugė ir jos tėvai tik žvengė ir visai nieko nesakė. Tipo toks kaimietiškas jumoras, reikia kęst. (Rūta, vilnietė)
Po šeimos, seka darželis, mokykla, studijos, darbas. Akademinė aplinka universitete vienokia, profesinėje mokykloje – kitokia. Paskui žmogus patenka į kolektyvą, kur vėl dominuoja vienokia ar kitokia bendravimo kultūra. Dar pridėkime kaimo, miesto ir skirtingų šalių kultūrą. Žmogus, suformuojamas įvairių aplinkų, kuriose gyveno, augo, brendo. Jis dažnai net pats nesupranta, kodėl jam sunku būti ar bendrauti vienur, o kitur – paprasta ir lengva. Vienur kaip žuvis vandenyje, o kitur nuolat jaučiasi žeidžiamas ir skaudinamas.
Gerai jei žmogus yra mandagus ir santūrus visur – ar kalbės su namiškiais, ar su pardavėja, pavaldiniu, ar viršininku, nedemonstruos savo pranašumo. Bet toks bendravimas būdingas ne visiems. Bendravimo būdą diktuoja vidinė asmens kultūra. Dažnai, net patiems nesuprantant, nesąmoningai įsijungia „kuris svarbesnis” matavimo autopilotas, žaibiškai nustatantis ar verta vargintis būti mandagiam, ar galima būti savimi. Jei kažko prašoma, kalbamasi su „įtakingesniu”, pvz. viršininku, žmogaus tonas bus santūrus, gal net pataikaujantis, nusižeminęs. Bendraujant su pavaldiniu, ar su jo manymu žemesnio statuso pašnekovu, tonas gali tapti arogantiškas, kritiškas, įsakmus. Tai ypač ryšku šalyse su didesne galios distancija.
Savo šalyje žmogus paprastai turi jau per ilgą laiką ir pagal vietines tradicijas susiformavusius įpročius su kuo ir kaip bendrauti. Su vienais ir vienoje aplinkoje bendraujama pagarbiai ir santūriai, su kitais ir kitur leidžiama atsipalaiduoti.
Norvegijoje, kur visi lygūs ir į visus kreipiamasi „Tu”. Lygūs viršininkai su pavaldiniais, mokytojai su mokiniais, studentai ir jų dėstytojai. Čia, kaip ir daugelyje vakarų valstybių, kultūringa yra nebūti tiesmukišku, nerėžti tiesiai šviesiai. Nedemonstruoti savo nuotaikos. Tokią kultūrą kai kas vadina apsimetimu, veidmaniškumu. Lietuvoje galios distancija yra didesnė nei Norvegijoje, ir bendraujant demonstruoti savo aukštesnį statusą, statyti į vietą yra labiau įprasta.
Ar visada geriau rėžti tiesą?
„Mes – nuoširdūs, mes nemeluojame!” – sako imigrantai iš kitokių kultūrų. – „Nebijome būti pikti, nuoširdūs, tiesiog tokie, kokie esame čia ir dabar. Kažkas mane supykdė – aš piktas. Nebijau sakyti tiesą į akis, nebijau, kad kažkam tai gali nepatikti, nebijau pasakyti ko nors politiškai nekorektiškai ir įžeisti kieno nors jausmus. Mūsų pozicija: mes nenorime meluoti, apsimetinėti, kad kažkas patinka, jei nepatinka, šypsotis nežinia kodėl. Jei kažkas kvailas, tai taip ir sakau, nemeluoju. O jei protingas, tai irgi taip sakau. Jei kažkas patinka – irgi iškart sakau. Aš juk konstatuoju faktą.”
„Pasijuokiau iš gėjų. Na ir kas, kad šalia stovintis gėjus (aš to nežinojau) gal įsižeidė. Jei jis gėjus, tai tegul ir būna sau gėjum išdidžiai. Tegul apgina savo pozicijas” (Zbygniev, lenkas)
Mūsų tiesiog kitokia komunikacija – be suvaržymų, be primestų taisyklių, užslėptų motyvų, be melo, atvirai – mums taip atrodo. Bet norvegai gali to nesuprasti, ypač ką tik sutiktieji. Jie paprasčiausiai palaikys mus neišauklėtais, netolerantiškais, labai negatyviais…
Novegišku požiūriu tas rėžimas ką galvoji – nei tiesa, nei faktas. Tai žmogau asmeninė nuomonė, kurios nereikėtų visiems po nosim kaišiot, nes toks elgesys rodo netoleranciją ir kultūros stoką. Norvegas gali įsižeisti (to aišku, nerodydamas) ir laikyti tokį atvirą elgesį provokacija. Jis net galvoja, kad jį puola – vien dėl to, kad pašnekovas išsako savo nuomonę nieko neslėpdamas.
Ir koks akibrokštas – norvegas, su kuriuo tu taip nuoširdžiai puolei bendrauti, atskleisdamas jam visą save, visą sielą, visas savo mintis, staiga mandagiai nutolsta ir nebenori kalbėtis. O tu net nesupratai kodėl. Jei pavyks bendrauti dar kartą, turėsi ilgai jį jaukintis. Kas gi atsitiko? Jis išsigando vadinamojo „nuoširdumo”, nes jam tai – praščiokiškumas. Norvegas geriau bus nuogas, negu nepažįstamam pirmam sutiktam atskleis savo esmę, vadinamąją dūšią. To tikrai nebus, galite to nesitikėti. Norvego vidaus pasaulio užuolaidėlė po truputėlį gali prasiskleisti tik po ilgo bendravimo.
Taip pat skaitykite: Nesusipratimai valstybinėse institucijose, Kultūrinės avarijos darbe, Ar žmogus turi teisę į mėšlinus batus.
Turite nuomonę? Diskutuokite feisbuko grupėje Gyvenu Norvegijoje
Patikima ir kokybiška informacija feisbuko grupėje Dirbantiems Norvegijoje.
