Imigrantai dažnai kalba, kad dauguma norvegių mažiau rūpinasi savo išvaizda. Iš tiesų iš pirmo žvilgsnio regis, kad joms nelabai rūpi kaip jos atrodo, jos dažnai renkasi labai paprastą, sportinį, neišsiskiriantį stilių. Kartais kyla įspūdis, kad joms visai tas pats, kaip jos atrodo – nešukuoti plaukai, purvini batai ir nešvarūs nagai.
Ir šiai po gatves pasižvalgius matai, kad moterys visai nesistengia būti pasitempusios, moteriškos ir gražios.
Žinoma, tai nėra absoliuti taisyklė. Išimčių yra, nes yra dalis norvegų, kuriems išvaizda labai svarbi. Ir ne tik drabužiai ar kiti daiktiniai atributai, bet ir kūno tobulumas. Kosmetologams ir net kosmetinei chirugijai Norvegijoje kasmet išleidžiama vis daugiau pinigų. Tai daro ne tik moterys, bet ir vyrai.
Visgi tipiška Norvegijos moteris leidžia sau būti lietuviškais žodžiais „nesusitvarkiusi” ir nesuka sau dėl to galvos.
Imigrantai vyrai norvegų moterų išvaizda nevisada žavisi. Jų galva, jos per mažai kasdienybėje skiria sau dėmesio.
Lietuvės moterys yra priparatusios labai rūpintis tuo, kaip jos atrodo net ir kiekvieną dieną. Jos dažniau lankosi pas kirpėjas, manikiūrininkes ar kitas grožio specialistes.
Nebent jau ilgiau čia pagyvenusios imigrantės, persiima norvegišku požiūriu ir išvaizda ima rūpintis mažiau.
Kas sąlygoja tokius skirtumus?
Tai lengvai paaiškina Hofstede kultūrinių dimensijų teorija.
Norvegijoje yra labiau individualistinė kultūra. Čia pabrėžiama asmens laisvė, natūralumas, autentiškumas. Žmogus labiau vertinamas už tai, kas jis yra, o ne už tai, kaip atrodo. Todėl perdėtas puošimasis gali būti net suvokiamas kaip bandymas „per daug demonstruoti save”.
Lietuvoje nors kultūra irgi gana individualistinė, bet istoriškai žmonės turėjo stipresnį socialinio vertinimo aspektą („ką kiti pagalvos“). Moters išvaizda dažniau suprantama kaip socialinio statuso, rūpestingumo ir moteriškumo išraiška.
Norvegijoje yra mažas galios atstumas. Čia vyrauja lygybės kultūra – nesvarbu, esi vadovė ar darbuotoja, stengiamasi nesukurti atstumo per statuso simbolius (brangūs drabužiai, papuošalai). Paprasta, kukli apranga padeda parodyti, kad „mes visi esame lygūs“.
Lietuvoje galios atstumas kiek didesnis. Išvaizda gali būti priemonė parodyti statusą, sėkmę, gerovę. Todėl moterys dažniau renkasi elegantišką, madingą aprangą.
Norvegijoje labai moteriška kultūra (orientacija į motyvaciją, o ne sėkmę) pagal Hofstede. Tai reiškia, kad svarbiausia yra gyvenimo kokybė, paprastumas, rūpestis kitais, o ne konkurencija ar prestižas. Tai atsispindi ir aprangoje – svarbu patogumas, praktiškumas, o ne „atrodyti geriau nei kitos“.
Lietuva: labiau „vyriška“ (orientacija į sėkmę, o ne motyvaciją) kultūra. Čia labiau akcentuojamas pasisekimas, įvaizdis, konkurencija. Todėl moterys dažniau demonstruoja savo statusą per aprangą, makiažą, aksesuarus.
Norvegijoje mažesnis neapibrėžtumo vengimas. Norvegės jaučiasi saugiai net jei „neišsiskiria“ iš kitų savo išvaizda. Joms nebūtina visada atrodyti tobulai.
Lietuvoje aukštesnis neapibrėžtumo vengimas. Todėl lietuvėms tvarka ir atitikti standartus yra svarbu. Jos dažniau jaučia poreikį atrodyti „tvarkingai ir gražiai“, nes tai mažina nerimą dėl to, kaip jas vertins aplinkiniai.
Norvegės mažiau puošiasi, nes jų kultūroje svarbu lygybė, paprastumas, natūralumas ir patogumas. Lietuvės puošiasi daugiau, nes jų kultūroje dar stipresnis yra statuso, socialinio įvaizdžio ir konkurencijos akcentas.
Kur tas „pasipuošimo“ ar „susitvarkymo” skirtumas gali pasireikšti, ir kaip situaciją mato lietuviai bei norvegai?
Darbo pokalbis
Imigrantė kandidatė: ateina su kostiumėliu, pasipuošusi, ryškiu makiažu, išdailintais nagais, aukštakulniais. Ji nori pasirodyti profesionali ir parodyti pagarbą darbdaviui.
Norvegų reakcija: gali pagalvoti, kad kandidatė „perdėtai išsipuošusi“, „stengiasi paslėpti tikrą save“. Norvegijoj natūralumas reiškia pasitikėjimą savimi.
Darbo kasdienybė
Imigrantė: kasdien ateina tvarkingai suknute, aukštakulniais, apgalvota šukuosena. Gražiai atrodyti jai reiškia pagarbą darbui ir aplinkiniams.
Kolegė – su džinsais, marškinėliais ir sportiniais batais. Plaukai nebūtinai sutvarkyti, net susivėlę, jei neturėjo laiko. Kaip ir visa apranga – nebūtinai tvarkinga ar apgalvota. Darbe puoštis nėra reikalo. Ji mano, kad svarbiausia – kompetencija, o ne išorė.
Lietuvės reakcija: gali pasirodyti, kad kolegė „apsileidusi“, „nerodo pagarbos darbui“.
Norvegės reakcija: gali pasirodyti, kad lietuvė „perdėtai puošiasi“ arba „nori išsiskirti“.
Imigrantės per daiktus dažnai nori parodyti savo statusą. Segi matomus papuošalus, firmines rankines, kitus kokybiškus daiktus. Tai jų vertinimu yra sėkmės ir gero gyvenimo ženklai.
Norvegės renkasi minimalistinius papuošalus arba visai jų nedėvi, nes nerūpi, ar išorėje atsispi finansinė padėtis ar asmenybė. Statuso rodymas nebūtinas, nes tai pagyrūniškumas.
Lietuvių akimis: „Jei nesistengi dėl savo išvaizdos – tu negerbi nei savęs, nei kitų.“
Norvegų akimis: „Jei persistengi dėl išvaizdos – išsišoksti.“
Tokios situacijos dažnai sukelia tarpkultūrinių nesusipratimų, bet reikia žinoti, kad tai sąlygojama kultūrinių skirtumų. Lietuvos moterys stegiasi gerai atrodyti, o Norvegijos moterys nepersistengia puošdamosios, nes:
- Norvegija → noras neišsiskirti, moteriška kultūra, natūralumo vertinimas.
- Lietuva → didesnis akcentas į statusą, reprezentaciją, „ką pagalvos kiti“.
Daugelio imigrančių nuomone moteris turi būti moteriška ir skirti savo išvaizdai dėmesį kiekvieną dieną.
Norvegai galvoja paprasčiau – visai nesvarbu kad tu esi moteris, rengiantis ar puošiantis persistengti neverta, tiesiog būk savimi ir neišsiskirk iš kitų.
