Polinkis slopinti jausmus būdingas ir lietuviams, ir norvegams.
O lietuviams Norvegijoje tai gali tapti rimta problema. Atsiduriama visuomenėje, kur žaidimo taisyklės dar neaiškios, kur sumažėja socialinis statusas ir jį reikia kurti iš naujo. Tenka dirbti nebūtinai norimą darbą. Tenka patirti diskriminaciją. Tai nelengva. Nauja kalba, kuria negali savęs pilnai išreikšti irgi tampa didele kliūtimi kokybiškai funkcionuoti visuomenėje. Žmogus, kaip socialinė būtybė, praranda didelę dalį savęs, ir tą prarastą dalį – statusą, naują identitetą- reikia sukurti iš naujo.
Sunku aiškintis santykius ar pareikšti savo poziciją darbe, prastai kalbant norvegiškai. Imigrantai nesugebėjimą išreikšti minčių kompensuoja kūno kalba. Norvegai tai gali suprasti kaip agresyvumą. Tai negerina savitarpio supratimo. Arba žmogus nieko nesako, nuryja nuoskaudą ir pasijunta pastumdėliu. Tai maži, bet labai reikšmingi dalykai, paslapčia ardantys žmogaus psichiką.
Norvegijoje stipri socialinė kontrolė, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo – visi laisvai sako ir daro ką nori. Bet taip tikrai nėra. Norvegijoje žmonės santūrūs, bekonfliktiški ir linkę nutyėti, nei spręsti reikalą čia ir dabar. Geriau norvegui būti pavadinti nemandagiu, nei nesantūriu. Nesikalbėjimas, emocijų užspaudimas čia yra norma. Nestandartinis elgesys čia dažnai gydomas vaistais. Kita vertus, imigrantui kitoks gydymas, pvz. psichoterapija, gali būti neprieinamas dėl kalbos nemokėjimo.
Vidinis mūsų KGB
Emocijų užspaudimas kyla iš ankstyvųjų patirčių, kai vaikui nuolatos sakoma: „neverk“, „patylėk“, „nusiramink“. Vaikas slopinamas, jei nori išreikšti negeras emocijas. Jei pyksta, rėkia ar sako „ne”, jam aiškinama kad taip negalima, o kartais jis (ypač vis dar Lietuvoje) gėdinamas ar žadamos bausmės. Taip instaliuojamas vidinis KGB (kaltė, gėda, baimė). Jei pyksti, neklausai -esi negeras. Negeru būti negalima, o ramybė – privaloma.
Gatvėmis vaikšto ramūs žmonės, nėra agresyvumo. O kaip kitaip? Visi juk privalo išmokti slopinti emocijas, kitaip neišeitų gyventi kartu. Darbe irgi negali pasakyti visko ką gavoji kolegai ar viršininkui, reikia šypsotis.
Deja, jei viduje verdame, bet to neišreiškiame, nuslopinta emocijų energija nedingsta ir tampa nuodais mūsų organizmui. Neigiamos emocijos kaupiasi žmoguje ir jį sekina. Jos kelia stresą ir depresiją, gali sukelti psichosomatines ligas. Jos neigiamai veikia savivertę, santykius. Visa tai gali tapti sprogstamuoju mišiniu ir netikėtai prasiveržti.
Išjausti kad nebeskaudėtų
Išjausti skaudžias patirtis retas moka. Pasikalbėti ir pasiguosti irgi ne visi imigrantai turi su kuo. Be to, reikia palaikyti įvazdį, kad viskas gerai. Emigrantai nori atrodyti sėkmingi, nenori atskleisti sunkumų ir nesėkmių. Nemalonius jausmus jie slopina darbu, valgymu, žalingais įpročiais ar bet kokia kita veikla. Tie užsiėmimai nukreipia dėmesį nuo nuoskaudų ir kompensuoja emocinę naštą. Pozityvi veikla – bendruomenių susibūrimai, laisvalaikio klubai, veiklos būreliai. Ji socializuoja ir padeda rasti bendraminčių. Bet yra ir tokių, kurie nors jaučia graužatį, nepasitenkinimą, nusivylimą, pyktį, pavydą ar liūdesį, bet negali jų reikšti darbe ar namie, nes negalima, pasirenka apsimestinę laikysena, kad viskas gerai, nieko blogo nėra. Viską laiko savyje. O tai virsta liga.
Tarp tautiečių nemažai savamokslių patarinėtojų, liaudies išminčių, nuolat skelbiančių komentarus su tvirtinimais, kad jei kas nors negerai, tai esi pats kaltas. Jų teorija – visos problemos priklauso tik nuo paties žmogaus. Neva, geram žmogui visur gerai, o blogam – visur blogai. Tai smarkiai suprimityvintas suvokimas, neleidžiantis kelti aktualių klausimų ir ieškoti atsakymų. Tokie pareiškimai – susireikšminusio patarėjo noras atkreipti į save dėmesį: „Žiūrėk kaip aš gerai gyvenu, nes esu protingas ir geras, o tau neišeina – esi pats kaltas”. O juk nėra viskas taip paprasta, o tokių patarinėtojų dėka žmonės bijo kalbėti apie savo problemas ir neigiamus išgyvenimus.
Ilgalaikis stresas prišaukia ligą
Visi žino, kad stresinės situacijos kartais yra visai gerai, jei jos trumpalaikės ir nedažnos. Bet jei esate darbe kur jus tikrai engia kasdieną, žemina ir užknisinėja be jokio pagrindo, paaiškinimas, kad esate blogas žmogus tikrai nepadės. Nes tai – nesąmonė. Tai įmonės netikusio vadovavimo problema.
Stresinėje situacijoje galimos tik trys reakcijos, angliškai FFF (fight, flight, freeze), t.y. kovoti, dingti arba sustingti. Jūs galite rinktis. Visgi daugelis elgiasi automatiškai, taip, kaip išmoko vaikystėje. Vaikas, kurį baugino, dažniausiai sustingsta ir laukia kol audra praeis. Taip ir imigrantas – pasakyti nemoka, ginčytis su vadovu irgi negalima, todėl tyli, pasijutęs baramu vaiku. Krenta saviertė. Emocijos užsispaudžia ir graužia iš vidaus.
Išjausti ir paleisti
Somatinio patyrimo terapijos kūrėjas dr. Peteris A. Levine’as teigia, kad stresinėje situacijoje sukyla energija, kuri paruošia kūną reaguoti į grėsmę. Jei neleidžiame tai energijai išsilieti – pojūčiais, emocijomis, jausmais – ji lieka įstrigusi nervų sistemoje.
Nuslopintos emocijos niekur nedingsta. Visai nesvarbu, kur ir kada jas patyrėme –ar ankstyvoje vaikystėje dėl tėvų elgesio, ar prieš daug metų skirdamiesi. Emocijos išstumiamos į pasąmonę, kur turi dar didesnę galią paveikti mus.
Trumpalaikis emocijų slopinimas nėra kenksmingas, jei po kurio laiko sugrįžtame jas išgyventi, priimti ir paleisti. Nuliūdę leidžiame sau liūdėti ir verkti, o susipykę – pasikalbame, atsiprašome ir atleidžiame. Tada emocija neužsringa mūsų pasąmonėje.
Deja, ne visi moka tai padaryti ir savyje laiko emocijas užspaudę taip ilgai, kad po kurio laiko net nebepastebi jas esant. Tik žino- blogai, sveikata prastėja.
Emocijų paleidimo technikos yra visiems žinomos, bet retai žmonės jomis sąmoningai užsiima. Šios tecnikos yra: kvėpavimas (kvėpavimo pratimai), dienoraščio rašymas, pasikalbėjimas su artimu žmogumi ar draugu, judėjimas ar sportas, buvimas gamtoje.
Daugiau apie šias technikas, t.p. emocijų išgyvenimo ir paleidimo būdus rasite internete. Tai ir tekstai, ir mokymai, ir viedeo ar audio įrašai.
O pabaigai – mano asmeninis būdas išgyventi neigiamas mintis ir emocijas.
Ką dariau aš? Norvegijoje gyvenu 35 metus, ir atvykusi nei kalbos mokėjau, nei labai turėjau su kuo bendrauti. Net ir dabar dažnai supykstu ar nervinuosi, bet išmokau išsikalbėti. Kad nevarginti draugų ir artimųjų, kalbu į telefoną. Taip, darau įrašus į telefoną apie tai, kaip jaučiusi kai kas nors suerzina. Kodėl man sunku, skaudu, analizuoja savo išgyvenimus, santykius darbe ir su artimasiais. Po to įrašų pasiklausau. Kalbu su savim ir klausausi savęs vaikščiodama gamtoje. Patikėkite – labai padeda suprasti save, savo santykius su pasauliu ir išjausti, iškalbėti viską, kas skauda. Santykiai su draugais, vaikais, kolegomis – viską išsakau pati sau. Ir pati sau esu geriausia patarėja. Po kurio laiko jaučiu – tema išemta, nebeskauda. Pagijau. Tada įrašą ištrinu.
