Bobutė pyko ant miesto, bet miestas apie tai nežinojo.
Straipsnio garso įrašas
Yra žmonių, kurie pyktyje gyvena nuolat. Pavėlavo į autobusą, eilė parduotuvėje, nevikrus praeivis, lėtai važiuoja priešaky esantis automobilis – pyktis ir keiksmai liejasi mintyse ir žodžiais. Matome tokius ir stengiamės juos apeiti.
Kiti, nors pyktyje irgi gyvena nuolat , jo nerodo. Jų pyktis, pavirtęs į nuoskaudą, tampa vidiniu skauduliu ir kankina juos kaip kokia skrandžio opa. Graužia iš vidaus ir gali net sukelti susirgimus. Užstrigę pyktyje labai kenčia, jų artimieji tai irgi jaučia.
Žmogaus reakcijos priklauso ir nuo temperamento. Vieniems jau vaikystėje pasireiškia karštakošio charakteris, kiti yra ramesni. Šeimos kultūra irgi svarbu. Jei augta šeimoje, kur aiškinamasi rėkimu ar net smūgiais, žmogus irgi turės polinkį taip reaguoti.
Likusiems pyktis, įtūžis liejasi mintimis, žodžiais ar veiksmais. Ant daiktų ir ant žmonių. Dažnai ant tų, kurie pykčio nenusipelnė, bet kurie silpnesni ar pasipainiojo po ranka ar koja. Dažnai – namie, ant artimiausių ir brangiausių ir visai nekaltų.
Kai pyktis turi išraišką, kitiems lengviau jį matyti. Tada galima pasrinkti vengti pykčiu, kaip kokiais pūliais, apėjusio žmogaus. Galima su juo nebendrauti, galima su juo išsiskirti. Pykstančiam tai nepadės, tik dar labiau skaudins.
Norvegijoje pykti negalima
Noriu kalbėti apie pyktį, kuris neišreiškiamas, bet tūno viduje. Ir ėda iš vidaus. Mes gyvename Norvegijoje, visuomenėje kur pykčiui nėra vietos. Norvegijoje pyktis netoleruojamas, jį reikia nuolat tramdyti. Jis uždengiamas priverstine šypsena ar paverčiamas pasyvia agresija.
Emigrantai, kurie negali išreikšti pykčio, jį vistiek jaučia, jis kaupiasi ir virsta į lėtinę nuoskaudą. Imigrantas turi apsimetinėti, kad viskas gerai. Išpasakoti sunkias mintis ne visada pavyksta. Gal kalbos nemoka, gal bijo būti negatyvus, nenori krauti kažkam savo problemų. Niekas, atrodo, ir klausyti šito nenori. Būti sėkmingu ir laimingu dabar yra norma, o skųstis yra žemas lygis. Feisbuko išminčiai išdidžiai pamokslauja: „tau blogai, nes esi pats blogas, geram žmogui visur turi būti gerai.” Gal kam nors tai ir tinka, bet tokių vidinių sielos aukštumų pasiekusių tikrai nėra daug.
Pasaulis dabar sudėtingas. Turime atlaikyti neigiamos infomacijos srautus, bijome dėl ateities. Tokioje realybėje imigrantai turi dirbti, mokytis, auginti ir išlaikyti vaikus, bendrauti su kolegomis ir visuomene ne savo kalba, kurios kartais ir nemoka. Užsieniečiai Norvegijoje – ne paslaptis – yra ir išnaudojami, ir diskriminuojami. Jie jaučiasi neišgirsti ir nesuprasti, nežino kur rasti pagalbą.
Darbas kaip mūšio laukas
Imigrantai jautriau išgyvena ir darbinius nesutarimus.
Kalbėsiu apie pyktį ir nuoskaudas darbe. Nejučia tampu savamoksle psichologe, nes dažnai tenka konsultuoti žmones dėl konfliktų su viršininkais ir kolegomis. Tokios bylos dažnos, bet jų nemėgsta nei profsąjungos, nei darbo inspekcija. Nes įrodyti kas teisus – neįmanoma. Visgi, pasigilinus, dažniausiai paaiškėja, kad priežastis – komunikacijos problemos, nemokėjimas išreikšti savo nuomonės tinkamai, civilizuotai ir reikiamu laiku.
Pyktis turi priežastis
Pyktis yra labai stipri, automatinė emocija. Ji kyla, kai žmogus pasijunta nesaugus. Staiga kažkas keičiasi, ir galbūt kelia grėsmę. Žmogaus psichika reaguoja, jis pasijunta blogai. Kai kurie nedelsdami veikia, taip, kaip jiems įprasta – žodžiais ar veiksmais. Kiti užslopina tą nemalonų jausmą ir nieko nedaro. Bet pyktis nedingsta, jis kankina viduje. Dar kiti nereaguoja staigiai, leidžia sau atšalti, po to nagrinėja, kas atsitiko, ieško priežasčių, ieško kaltų ir netgi randa. Tada ima keršyti tam, kuris verčia supykusį jaustis blogai.
Pyktis nėra bloga emocija. Jis mums signalizuoja, kad kažkas yra tikrai negerai, padeda mums nustatyti savo ribas ir parodyti tas ribas aplinkiniams. Kitais žodžiais – atstumti lipančius ant galvos.
Bet būtent būdas, kaip pyktis reiškiamas, ir yra svarbiausias dalykas.
Pyktį gali sukeli net nekalti dalykai. Grįžtant prie pavyzdžio, rodosi, nieko juk neatsitiko. Iš tikrųjų vyresnė darbuotoja pasijuto nesaugiai, nes iškilo grėsmė jos satusui, kai atėjo nauja darbuotoja, gaunanti daugiau dėmesio. Ir jai atrodo, kad vyksta neteisybė.
Tam, kad ne pyktis užvaldytų mus, o mes suvaldytume pyktį reikia mokytis ir treniruotis.
Lietuviai labai panašūs į norvegus ir turi polinkį į emocijų slopinimą ir pasyvią agresiją. Imigrantai, kurie pakankamai nemoka vietinės kalbos, patiria dar didesnį iššūkį. Aplinkoje, kur pykti yra tabu, kaip Norvegijoje, negatyvi veido išraiška nėra priimtina, o konkrečiai ir ramiai savo nuomonės suformuluoti dar nemoki? Kur dėtis su savo neigiama emocija? Belieka pyktį slėpti, marinuoti ir auginti savyje į mus pačius žudantį nuodą.
Imigrantai, nemokėdami tinkamai reikšti pykčio, įgyja ydingą įprotį – isižeisti ir užauginti savyje nuoskaudą, jausmą, kad jiems nuolatos daroma skriauda. Gyvenant nuolatinėje skriaudoje, kurios net negali niekam papasakoti, gyvenimo kokybė labai pablogėja, skatina ligas.
Neišsipildę norai
Paanalizuokime. Pyktis kyla tada, kai manome, kad kažkas kažką daro ne taip, kaip mes norime.
Norime, kad didintų algą, o nedidina. Norime kad mus girtų, o negiria. Giria kolegą, kuris, mūsų galva, to nenusipelnė.
Tada jaučiamės labai įskaudinti. Turėjome lūkesčius, o jie neišsipildė. Įsižeidimo momentą dar labiau stiprina neteisingumo jausmas : „Aš tiek stengiausi, o manęs nevertina.“, „Aš dirbu jau 10 metų, o čia nauja atėjo ir jau viską moka, visą dėmesį gauna.“
Problemą toks įsiskaudinęs žmogus bando spręsti įvairiai. Gali užsipulti kolegą, skųstis vadovybei. Arba užsiraukt, nesisveikinti, nekalbėti, nebendradarbiauti, apkalbinėti. Visi šie veiksmai daromi siekiant, kad mūsų netenkinantis kito žmogaus elgesys pasikeistų. Bet ar taip bus? Deja, dažnai šis tikslas nepasiekimas, o pykstančiam darosi tik sunkiau.
Pagalvokite – jaučiatės blogai, nes kitas asmuo nedaro taip kaip norite. Jūs suteikiate galią kitam sukelti jums blogą savijautą. Ar tikrai norite jam tokią galią duoti? Ar visgi klaida yra kitur?
Gal lūkesčiai buvo nerealistiški? Ar privalo kitas daryti tai ko norite? Gal ir jis turi savo lūkesčius ir tikslus, tik kitokius. Ir tikrai tam teisę.
Grįžtu į papasakotą istoriją. Jaunoji darbuotoja, taip piktinanti senąją, stengiasi ir nori viską daryti gerai, užsitarnauti pasitikėjimą, įsitvirtinti darbe. Viršininkai joje mato naują ilgametę darbuotoją, kurią nori toliau auginti. O senoji, dirbusi jau 10 metų, ir taip viską gerai daro, todėl dėmesio tiek daug ir nebegauna. Jos susierzinimas ir skundai tikrai negali susilaukti palaikymo.
Pažiūrėjus į reikalą iš visų pusių, aišku, pykti nėra ko. Juk niekas nieko niekam neprivalo. Pasaulis nėra tam, kad jūs jaustumėtės gerai. Viskas keičiasi, kažkada buvo jūsų valanda, dabar atėjo metas kai kitas žmogus gauna daugiau dėmesio.
Vaikystės modeliai
Žmogus linkęs elgtis, kaip išmoko vaikystėje. Vaikystėje daug kas gauna didelį dėmesį, auga tarp mylinčių žmonių, kurie tučtuojau reaguoja į vaikučio nuotaikas. Jei jis nuliūsta, nebekalba, arba verkia, protestuoja – tėvai susirūpina: „Kas tau yra brangenybe?“.
Deja darbas, ir dar emigracijoje – nebe vaikystė. Mylinčių žmonių aplink ne tiek daug. Įsivaizdavimas, kad kam nors gali rūpėti jūsų nuotaikos yra tik iliuzija. Sutarta visuotinė norma yra mandagumas.
Priesaikos pačiam sau: ” Kokie kiaulės! Dabar jau žinosiu, visą gyvenimą su nekalbėsiu! aš jai parodysiu!“ nieko nekeičia. Darbe reikia kalbėti ir bendradarbiauti.
Klausimai, kuriuos turite užduoti sau, kai supykote, jaučiatės įskaudinti
- kokie mano lūkesčiai?
- ar mano lūkesčiai nėra klaidingi ir nerealistiški?
- kokie yra kito žmogaus lūkesčiai ir tikslai?
- ar jis turi teisę turėti savo lūkesčius?
- ar jis privalo suprasti kaip aš jaučiuosi?
- ar tikrai jis elgiasi kaip man nepatinka tam, kad mane įskaudintų ir įžeistų?
Pagalvokite, gal žmogus iš kitos kultūros, elgiasi kitaip nei esate įpratęs, gal turi visai kitas vertybes. Mes visi esame skirtingi. Gal mūsų pyktis yra neadekvatus? Gal mes tiesiog sureikšminame savo norus, ir nematome kitų?
Pykčio suardymas
Tai išanalizavus dažniausiai pykčio nebelieka. Valio! Pasveikinkite save.
O jei visgi nemalonus jausmas liko, galimos trys reakcijos. Psichologai sako kad šios universalios rekcijos tinka absoliučiai visais gyvenimo atvejais (flight, fight, freeze):
Pagalvokite ar galite tiesiog pasitraukti, t.y. dingti iš situacijos: ar galiu nebebendrauti, pvz. pakeisti darbo vietą, kad kuo mažiau reikėtų susidurti su nenorimu kolega? O galbūt laikas rasti kitą darbą? Jei taip, ir tikrai to norite – žinote ką daryti. Nukreipkite pastangas ta linkme.
Jei pasitraukti negalite, lieka kitos dvi išeitys.
Veikti, t.y. bandyti keisti situaciją, bet planuotai, civilizuotai ir racionaliai. Pagalvokite:
- ar verta tai daryti?
- ko konkrečiai noriu pasiekti?
- ar tikrai to noriu?
- sukurkite veiksmų planą
Tai įvertinus, dažnai paaiškėja, kad nieko daryti net neverta, nes arba nelabai aiškus mūsų pačių tikslas, arba suvokiame, kad dėti dideles pastangas dėl menkniekio neverta. Valio – pyktis išardytas.
Bet jei nusprendžiate kad norite kažką keisti, tai veikite. Aprašytu atveju vyresnioji kolegė turėtų paprašyti surengti pokalbį su kolegą ir viršininku. Pasiruoškite jam. Aiškiai pasakykite, kas jums trukdo dirbti, kas nepatinka, kodėl ir būtinai pasiūlykite protingas išeitis geresniam bendradarbiavimui. Galite taip pat išreikšti jausmus, pasakydami, kas konkrečiai jums kelia nusivylimą ar pyktį ir mažina gerą savijautą darbe.
Tada jūsų emocija – pyktis – bus išreikšta ne pratrūkstant, o laiku, tinkamoje vietoje, reaguojant į konkretų įvykį (argumentuokite, papasakokite kas jums sukėlė pyktį) ir tinkama forma. Labai galimas dalykas, kad jus supras ir atsižvelgs į jūsų jausmus ateityje.
Trečias sprendimas – susitaikyti. Tai nebūtinai blogai. Ir atsiminikite – niekas jūsų nevertė priimti tokį sprendimą, tai jūsų pačių pasirinkimas.
Geriausia strategija tokiu atveju būtų kuo mažiau turėti reikalų su asmeniu, kuris kelia jums susierzinimą ar pyktį. Tiesiog venkite, bendraukite oficialiai, bet mandagiai, nebandykite nei aiškintis, nei kovoti. Vengimas tada bus ne pykčio išraiška, bet būtinybė užtikrinti sau gerą savijautą nebendraujant su tuo, kas savijautą blogina.
Juk jei jūsų kelyje yra duobė, tai ją apvažiuojate ar apeinate, o ne klumpate joje vėl ir vėl, o po to keikiatės. Kaip sakoma, nelipate ant grėblio pakartotinai.
Pajutus pyktį ir susierzinimą, galvokite kas jums nepatinka ir kodėl kitas žmogus taip elgiasi. Gal jis turi savo interesų. Tada pagalvokite ką norite daryti su ta situacija. Ir darykite, ivertinę visus už ir prieš.
Žinokite
Ši informacija gauta iš mano asmeninės patirties, ir žmonių, kuriems padėjau, patirties. Taip pat – iš daugybės psichologinių mokymų, kuriuose dalyvauju jau daugelį metų, gilindama žinias apie psichosocialinę aplinką darbe.
