Norvegijoje apie 30 proc. gyventojų nuolat vartoja alkoholį, išgeria kas savaitę. 10 proc. Norvegijos gyventojų, manoma, turi problemų dėl alkoholio, rodo Norvegijos centrinio statistikos biuro duomenys. Su šia problema susiduria ir Norvegijoje gyvenantys lietuviai. „Niekas, net ir tie, kurie mane mylėjo, nesugebėjo man padėti, aš juos kankinau. Aš nevaldžiau savo gyvenimo“, – pripažįsta su alkoholizmu kovojęs tautietis.
Norvegijoje alkoholis yra brangus, jo pardavimas griežtai reguliuojamas. Alkoholio reklama draudžiama, vynas ir stiprieji gėrimai parduodami tik specializuotose parduotuvėse „Vinmonopol“, jos sekmadieniais nedirba. Alaus galima nusipirkti maisto prekių parduotuvėse, bet tik iki tam tikros valandos ir ne sekmadienį. Todėl „Taxfree“ parduotuvės Norvegijos oro uostuose visada pilnos žmonių – jie perka alkoholį, parskridę iš kitų šalių, nes čia jis parduodamas kiaurą parą ir yra pigesnis.Daugelis žino taisyklę: vyksti į Norvegiją – apsirūpink alkoholiu. Norvegijoje šalta, žmogus jaučiasi vienišas, pramogų mažai, paplitęs savaitgalinis girtavimas, kai pradedama gerti penktadienio vakarą ir baigiama sekmadienį, nes ruošiamasi į darbą.
Lietuvoje buvęs kultūros darbuotojas, Norvegijoje transporto srityje dirbantis Tomas sako, kad šioje šalyje lengva įklimpti į alkoholizmą, jei turi polinkį.
„Imigrantiška vienatvė užknisa. Esi niekam nesvarbus ir neįdomus. Naujoje šalyje viskas pradedama nuo nulio, tavo anksčiau turėtas statusas ir socialiniai ryšiai išnyksta. Tai gali varyti į neviltį. O jei dar gyveni ne mieste, o gyvenvietėje ar priemiestyje, kurioje pagrindinis kultūros centras – degalinė?
Tada lieki pats su savimi ir alkoholis – tavo vienintelis ir geriausias draugas. Pinigų uždirbi, išmoksti alkoholiu apsirūpinti iš anksto. Reikia daug valios ir vidinės stiprybės, kad atsispirtum“, – pripažįsta pašnekovas. Jis pats sugebėjo neįklimpti į alkoholį, nes atrado pomėgį – keliones.
Išeitis – Anoniminių alkoholikų susitikimai
Kitas kalbintas pašnekovas įsitikinęs, kad padėti mesti gerti gali Anoniminių alkoholikų (AA) susitikimai. Toks AA klubas veikia ir Norvegijoje. Negalime skelbti šio pašnekovo vardo, nes visi AA klubo dalyviai privalo likti anonimiški (straipsnio autorei pašnekovo tapatybė žinoma – LRT.lt).
Vyras atvirai pasakoja apie savo paklydimus, juokauja ir nebijo savęs vadinti alkoholiku. Jis patikina, kad atvyko į Norvegiją jau šešerius metus būdamas blaivas.
„Manau, kad alkoholikas gers bet kur. Kai aš gėriau, gėriau visur. Man nebuvo svarbu nei aplinka, nei tėvų ar žmonos ašaros. Sodino mane ir į kalėjimą, penkis kartus esu kodavęsis ir pas burtininką ėjau, gulėjau ir psichiatrinėje – niekas nepadėjo“, – pasakoja tautietis.
Jis sako pradėjęs vartoti alkoholį anksti, 14 metų jau dažnai išgėrinėdavo.
„Bandžiau pritapti, buvau kompleksuotas, turėjau baimių. Mano šeima buvo smurtaujanti, augau su traumom. Alkoholis man padėjo visus tuos neigiamus jausmus ir baimes užpilti, tarsi rišo mane su visais. Iš pradžių naudojau alkoholį kaip bendravimo įrankį, o po to tapau priklausomas. Mano gyvenimas vyko labai primityviai: kontrabanda, nusikaltimas, pinigai, linksmybės ir gėrimas.
Gyvenimas griuvo, problemas aš štampavau kaip koks presas, aš jų neplanuodavau, bet kai gerdavau, problemų tuoj pat atsirasdavo. Muštynės su policininkais, teistumas, vairavimas išgėrus, mašinų vagystės – tai buvo kasdienybė. Kai tik išgeriu, taip kažko ir prisidirbu“, – atvirai pasakoja pašnekovas.
Išgėręs jis tapdavo linkęs į smurtą ir nusikaltimus. Nors lietuvis bandė mokytis gerti saikingai, tai nepavyko. Pagaliau suprato, kad reikia mesti gerti visiškai.
„Mano dugnas buvo toks, kad pabudau po išgertuvių, kurių metu buvo nužudyta moteris. Ji mirė nuo kito asmens rankos, bet aš turėjau problemų su teisėsauga ir supratau, kad tai yra paskutinis signalas, buvau labai sukrėstas.
Galbūt kai kam ir pavyktų toliau taip gyventi, bet man taip gyventi yra didžiulis skausmas. Mano viduje buvo pragaras, nes nesugebėjau alkoholiu užpilti sąžinės. Gėriau alkoholį su antidepresantais. Niekas, net ir tie, kurie mane mylėjo, nesugebėjo man padėti, aš juos kankinau. Aš nevaldžiau savo gyvenimo“, – prisimena pašnekovas.
Jis sako, kad gerdavo po kelias savaites, nors labai norėjo mesti ir buvo išbandęs įvairius kodavimusis bei kitus būdus, niekas nepadėjo.
„Buvau girdėjęs apie AA, apie juos juokaudavo, pasakodavo anekdotus. Ir pagalvojau, kad čia man paskutinis šansas. Nuėjau ten pirmą kartą Lietuvoje. Patiko ir užsikabinau. Nuo tada vis vaikštau. Dabar jau bus aštuoneri metai, trys mėnesiai ir keturios dienos. Mes visi žinome, kiek negėrėm. Ir aš žinau, kad gerti niekada negalėsiu.
Mano gyvenimo kokybė labai pagerėjo, susitvarkė emocijos, kūnas. Viskas stabilizavosi, sugrįžo sveikas mąstymas, viskas vyksta tvarkingai. Aš manau, kad esu pasveikęs, tačiau einu į AA susitikimus ir toliau. Dalijimasis savo patirtimi, skausmu, viltimi, susitikimai padeda išlikti blaiviam. Yra daug patirčių, kai nustoję gerti žmonės ir vėl grįžta prie šio įpročio. Alkoholizmas – labai klastinga liga, gali kristi į ją atgal labai stipriai“, – gyvenimo pokyčiais džiaugiasi Norvegijoje gyvenantis lietuvis.
Kaip šeima
Šis Norvegijoje gyvenantis lietuvis pasakoja, kad AA Norvegijoje grupę inicijavo katalikų kunigas Valdemaras Lisovskis, dirbęs Norvegijoje 2015 metais. Vėliau veikla įsibėgėjo, atsiradus daugiau negėrimo patirtį turinčių alkoholikų.
Pašnekovas pažymi, kad Norvegijos AA grupė renkasi vieną kartą per savaitę, sekmadieniais. Pokalbiai vyksta lietuvių kalba. Kai kurie atvažiuoja net 100 km, paprastai susirenka 10–12, o kartais net iki 20 žmonių, tiek vyrų, tiek moterų. Amžius – nuo 30 iki 60 metų. Kai kurie turi jau 24 metų negėrimo stažą, o kiti tik kelis mėnesius. Ateina ir nuolat gyvenantys Norvegijoje, ir atvažiuojantys dirbti į Norvegiją.
Lietuvis sako, kad grupėje nėra jokių sąrašų ir vienintelė sąlyga norint ateiti į susitikimus – norėti mesti gerti. Jis džiaugiasi, kad šis klubas tapo neformalia bendruomene, kur žmonės bendrauja ne tik susitikimų metu, bet ir po jų.
„Mes susitinkame, o tada atsiranda ir socialinė aplinka. Širdžių kalba, atvirumas žmones labai suartina, atsiranda bendrystė. Mes nesiekėme, kad būtų bendruomenė, bet dabar tokia yra. Kaip šeima. Juk yra žmonių, kurie net savo šeimos vieną kartą per savaitę nesutinka, o mes susitinkame ir dažniau“, – pasakoja vyras.
Jis pažymi, kad čia visi priima kitą žmogų tokį, koks jis yra. „Aš atėjau visas drebantis, visiems primelavęs, visus apgavęs, kad jau niekas nenorėjo su manim bendrauti, žmonės mane priėmė tokį. Ir mes priimam. Ateina žmonės, palūžę iš nevilties. Nustebtumėte, kokių žmonių ateina į mūsų susirinkimus. Yra įsivaizdavimas apie alkoholiką, kad tai degradavusi asmenybė. Nebūtinai. Ši liga nesirenka nei profesijos, nei socialinio statuso“, – tikina lietuvis.
Kada būtina specialisto pagalba
Lietuvoje žinomas psichiatras Raimundas Alekna jau beveik dešimtmetį dirba ir Norvegijoje, turi čia savo kliniką. Jis teigiamai vertina AA grupių veiklą, bet rekomenduoja pasigilinti ir į priklausomybių šaknis. Anot psichiatro, tai būtina, jei žmogus nori galutinai pasveikti ir gyventi visavertį gyvenimą.
R. Alekna sako, kad jei asmuo dėl priklausomybių turi problemų su teisėsauga, darbe (mokykloje, studijose) ir šeimoje – tai klinikinis atvejis. Tai reiškia, kad žmogui svarbesnė yra priklausomybė (pvz., alkoholis) negu bet kas kita. Žmogus griauna savo gyvenimą, jam nesvarbu pasekmės. Tokiu atveju reikia specialisto pagalbos.
„Kai kurių žmonių psichinė būklė yra tokia, kad būti blaiviam jam yra labai sunku ir imama ieškoti išeities. Lengviausia – svaigalų ar kvaišalų vartojimas. Priklausomybės prasideda anksti, paauglystėje. Kartais jos nuslopsta, bet atsiradus nuoboduliui, rutinai ar gyvenimo sunkumams, vėl pasireiškia.
Kai atsiranda, pavyzdžiui, alkoholio vartojimo komplikacijų, žmonės galiausiai kreipiasi į medikus. Tada užklijuojama etiketė – esi alkoholikas, mesk gerti. Deja, nelabai gilinamasi, iš kur alkoholizmas atsiranda“, – sako psichiatras.
Emigracijoje problemos paaštrėja
Gydytojas mano, kad nemaža dalis žmonių atvyko iš Lietuvos į Norvegiją ieškoti geresnio gyvenimo. Pašnekovas svarsto – galbūt žmonės neturėjo patrauklaus darbo gimtinėje arba nusivylė Lietuva.
„Išvyksta daug statybininkų. O juk geras statybininkas Lietuvoje tikrai turi darbą ir puikų uždarbį. Tarp atvykusių į Norvegiją dažnai yra ir tie, kurie nebuvo labai pareigingi, mėgdavo išgerti. Atvykus svetur, problema dar paaštrėja, ypač jei Lietuvoje palikta šeima.
Žmogus atsiduria tarp tokių pačių kolegų ir daro, ką nori. Kiti gal turi nuoskaudų, nusivylimų Lietuva. Jie yra pikti ant visko, nesuprasdami, kodėl. Nusivylimas dažniausiai ateina iš šeimos ir traumuojančių patirčių. Pamačius, kad užsienyje nieko geriau nėra, alkoholio vartojimas kaip savigyda yra pats prieinamiausias“, – komentuoja gydytojas.
Specialistas įsitikinęs, kad psichoterapija padėtų susigaudyti, jog problema yra galvoje, o ne Lietuvoje. Jo teigimu, reikia tvarkyti problemą, o ne bėgti, nes kad ir kur bėgtum, problemos keliauja su tavimi.
„Norvegijoje yra atvejų, kai jau gresia prarasti vaikus dėl priklausomybių, bet vis tiek sutuoktiniai, kartais – abu geriantys, renkasi alkoholį“, – sako gydytojas.
Trokšti pripažinimo – žmogaus poreikis
Anot psichiatro, priklausomybė dažniausiai yra prieš tai buvusio susirgimo komplikacija. Jis pažymi – tai gali būti gydoma ir galima pasveikti. Tiesa, kad galima būtų gydyti, žmogus turi nustoti gerti. O tam, kad nustotų gerti, žmogus turi jaustis gerai būdamas blaivas, sako R. Alekna.
Pasak specialisto, jam reikia kažką pasiūlyti vietoj gėrimo, o AA grupės suteikia palaikymą. Žmogus turi psichologinį poreikį būti pripažintas, o pripažinimas gali būti ir pozityvus, ir negatyvus.
„Žmogus siekia tokio pripažinimo, prie kokio įprato vaikystėje. Jei žmogus buvo įpratęs, kad jį barė, niekino, kontroliavo – jam reikia būtent tokio dėmesio. Vartojant alkoholį tampama blogiuku, kurį kontroliuoja ir kritikuoja. Tai yra dirgiklis ir žmogus, pats to nesuvokdamas, siekia neigiamo dėmesio. Alkoholio vartojimas eskaluojasi.
AA grupės taip pat suteikia pripažinimą, bet jau kitokį. Ten žmogus kritikuoja pats save kitų akivaizdoje ir jam pagerėja. Akcentuojama, kad tai liga visam amžiui, žmogus yra kitoks negu visi kiti, kurie negeria, surandama tokių pat draugų, metusių gerti, ir savo atviromis istorijomis įkvepiami kiti. Tai palaiko ir skatina laikytis blaivybės“, – sako R. Alekna.
Svarbu rasti priklausomybės šaknis
Visgi specialistas pataria gilintis ir atsekti priežastinį ryšį, iš kur atsirado priklausomybė. Jo teigimu, dažnai priežastys slypi vaikystėje.
„Pavyzdžiui, hiperglobojantys tėvai užaugina vaikus, turinčius didesnį polinkį į priklausomybes. Jau suaugęs toks asmuo nepasitiki savimi, nes augant, kad ir ką jis darė, būdavo nuvertinamas arba kritikuojamas. Pasitikėjimas sustiprėja tik tada, kai kažkuo pamaloninamos smegenys: žaidi kompiuterinius žaidimus, kažko išgeri, parūkai ar pauostai.
Tuo momentu ateina pasitikėjimas, žmogus tarsi daro, kas jam patinka. Bet po kurio laiko vėl ima jausti kaltę ir gėdą – kaip ir vaikystėje, kai darydavo kažką, kas jam patinka, o jį barė“, – aiškina psichiatras.
Todėl gydytojas pataria papildomai apsilankyti ir pas specialistą, kuris padėtų susivokti, kas ir kodėl vyko žmogaus gyvenime. Patartų, ką reikėtų daryti toliau, kaip keisti pripažinimo, kuris tuo momentu yra negatyvus, spektrą ir rasti kažką teigiamo, susitvarkyti su parazitiniais jausmais – gėda, kalte, sąžine.
Pats psichiatras R. Alekna taiko individualią psichoterapiją ir psichoedukaciją, paaiškina žmogaus asmenybės vystymosi modelius.
„Tikslas yra padėti suprasti, kad elgsena (nors ji nepageidautina) buvo išgyvenimo strategija net pačiam to nesuvokiant. Žmogui tampa aišku, kas suformavo jo reakcijas ir elgseną. Tai supratus, galima kažką koreguoti.
Žmogus suvokia, kad ne alkoholis ar kažkas kitas jį padaro vienokį ar kitokį, o viskas priklauso nuo jo paties. Atsiranda valingas apsisprendimas. Sveiko žmogaus apibrėžimas yra tai, kad jis yra sąmoningas ir daro sąmoningus pasirinkimus“, – nurodo gydytojas psichiatras.
Straipsnis skelbtas lrt.lt
