Ar įmanomas progresas, jie visi lygūs ir niekas neisistengia? Ar visi Norvegijoje turtingi, o gal čia irgi egzistuoja turtinė nelygybė, tik užslėpta? Kodėl Norvegijoje taip stengiamasi mažinti turtinius kontrastus ir atskirtį? Kodėl Norvegijoje dideli mokesčiai ir kas iš to laimi? Ar reikia perskirstyti pinigus, paimti iš turtingųjų ir atiduoti nepasiturintiems? Kodėl Norvegijoje padedam silpniesiems, o stiprieji tegyvena savo galva?
Pradinėje mokykloje pažymiai nerašomi.
Lygybė – viena iš svarbiausių norvegiškų vertybių. „Nesi geresnis nei kitas“ -kalama vaikams nuo mažumės. Gal manai kad esi gražesnis, protingesnis ar dar kitaip pozityviai „ -esnis“? Ne, čia tik tau taip atrodo. Geriau kad neatrodytų.
„Atsilikimas Norvegijos mokyklose! Mano vaikas, kuriam septyni metai, atvažiavęs į Norvegiją, mokėjo skaityti, rašyti ir jau daugybą mokėsi. Čia visos žinios išdulkėjo iš galvos, nes mokyklose jie atsipūtę, nieko nesimoko, leidžia laiką kaip vaikų darželyje…“- sako atvykusi iš Gdansko Ewa.
Ir jiems gerai. Pažymiai iki septintos klasės juk nerašomi. Vaikas išmoksta nesilyginti ir nesijausti, kad kitas geresnis, nes gavo didesnį pažymį. Išvengiama neigiamų emocijų ir psichologinių traumų. O ar tokia sistema skatina mokytis? Mokinys, kuris nemoka prie vieno pridėt vieną gaus daugiau dėmesio ir pagyrų, negu tas, kuris jau moka daugybos lentelę. Visi lygūs, padėt reikia silpnesniam, o ne ne tam, kuris turi gerą galvą. Išgyvenimo Norvegijoje patarimas: jei kažką moki geriau – slėpk, nes tai niekam neįdomu, o pasekmės, norint kad tave įvertintų, gali būti neigiamos. Geriausia -būk toks kaip visi, neišsišok, neišišsiskirk.
Karalius važiuoja triku.
Visi žino istoriją apie Norvegijos mylimiausią karalių Olav, kuris važiuodavo slidinėti į Holmenkolleną su visuomeniniu transpotu ir net stovėdavo, jei nebūdavo vietų atsisėsti.
Norvegams atrodo, kad nelygybė užknisa – ir tai yra labai žmogiška. Lygintis ir konkuruoti? O kam? Lygintis kartais labai nemalonu, nes visada rasi tą, kuris gyvena už tave geriau (kaip ir tą, kuris gyvena blogiau), ir tada visai be reikalo nervinsiesi: Kiek jis uždirba? Gal jo butas didesnis? O gal jie turi namą, o aš tik butą? Na ir kas, taigi tas namas kažkokiam kaime, o mano butas – Osle. O gal dar turi hytta? Kodė? Iš kokių pinigų? Uždirba kelis milijonus? Kodėl? Už ką jam tiek moka? Ir kur jis padeda? Kam jam tiek reikia? Klausimai kaip tarakonai galvoje gadina sveikatą. Net darbo vietoje dažnai nežinai, kiek uždirba kolegos, ir klausti negalima.
Nelygybę reikia mažinti bet kokia kaina, taip kalbėjo Leninas ir Marksas su Engelsu, taip įsitikinę ir norvegai.
Bet jei visi lygūs, dėl ko stengtis? Nebus pastangų, nebus progreso, nebus ekonominio augimo. Kaip motyvuoti dirbti jei ne geresniu uždarbiu? Kaip rasti aukso vidurį? Jei nedirbančio ir sergančio negali išmesti iš darbo, o gerai dirbančio negali pagirti ir paskatinti – kaip elgtis? Jei silpnas mokinys vieną prie vieno deda ir niekaip neprideda jau kelias savaites, o gabusis neturi ką veikt? Tai gyvenimiškos norvegiškos problemos, kurių kol kas nelabai žinoma kaip spręsti …
Pagal tyrimus Norvegijoje trečdalis gyventojų galvoja, kad visi turi gaut vienodai, nepriklausomai nuo įdėto darbo ar gebėjimų.
Turtiniai skirtumai auga ir Norvegijoje
Norvegijoje nėra didelių turtinių skirtumų, bet jie visgi auga. 1986 metais turtingiausieji Norvegijoe uždirbo 4 kartus daugiau, nei neturtingiausieji, o 2020 metais – beveik 6 kartus daugiau.
Kodėl taip atsitiko? Pirmiausia – «Outsourcing». Globalėjant pasauliui, darbo vietos buvo perkeltos į kitas šalis, kuriose darbo jėga pigesnė, darbininkai mažiau apginti ir ten vyrauja kultūra dirbti iki nukritimo. Perkelti ne tik į naująsias ES šalis, t.y. Latviją, Lietuvą ir pan, bet ir į pvz. Indiją, kurioje samdoma daug IT specialistų. Išlaidos darbdaviui ženkliai sumažėjo.
Antra – pigios darbo jėgos importas. Vietoj pvz. trijų norvegų, kurie dirbtų neskubėdami, su priklausančiomis pertraukomis bei viršvalandžių priedais, braškes renka vienas lietuvis. Už tą pačią kainą, greitai ir be jokių priedų. Mokama vienam, kuris padaro trijų darbą ir nepridaro darbdaviui jokių problemų, nes nieko nereikalauja (savo teisių užsienietis dažnai nežino, arba nemoka jų reikalauti). Darbdavio filosofija paprasta: «Taupau sąnaudas, uždirbu daugiau».
Taip galvoja daugelis verslininkų – taupyti pinigus, optimizuoti – verslo variklis. «Pelnas eina man, aš (verslininkas) ir mano šeima gyvename vis geriau. Darbininkas gadina sveikatą, nemato savo šeimos, gyvena nekokybiškai? Tikrai? Pirma, niekas nieko man nesakė, antra – jis pats čia atvažiavo, niekas surišto nevežė, trečia – pagal Lietuvoje (Lenkijoje, Rumunijoje ir t.t.) mokamas algas jis uždirba labai daug ir man dar turi dėkoti, kad duodu darbą…». Taip įsitikinęs verslininkas, išnaudojantis užsienietį. Kuo labiau išnaudoja, tuo labiau mano, kad padeda (gal psichologai geriau paaiškintų kodėl): „Savo šaly jis neturi darbo, o čia – turi ir gauna norvegišką algą, taigi aš, verslininkas, kuriu gėrį».
Man primena sutenerius, atvežančius iš užsienio prostitutes. Daugelis jų šventai įsitikinę, kad padeda merginoms.
«Ji tam savo Rumunijos kaime su visai miegodavo ir nieko negaudavo. O juk yra graži, jauna. Tai – vertė, kurią galima išnaudoti. Rumunijoje ji per kelis metus nusivalkiotų, o čia gali užkalti pingų, ir sau, ir man» – aiškino Cosmin, atvežęs kelias merginas iš Rumunijos kaimo į Norvegiją ir manantis, kad daro gerą darbą.
Viskas turi kelias puses, toks požiūris irgi įmanomas.
Taigi su nekvalifikuotu darbu – viskas aišku. Išnaudojami užsieniečiai dažniausiai todėl, kad nemoka kalbos ir nežino savo teisių. Profsąjunga rūpinasi įvesti minimalius tarifus profesijoms, kur yra didžiausias išnaudojimas, bet apie tai irgi reikia žinoti.
Tėvai paliko namą ir dvi hyttas, o seneliai – antra tiek.
Ir dar – nelygybė didėja dėl palikimų, kuriuos norvegai gauna mirus senelaims ar tėvams. Palikimo mokesčio Norvegijoje nėra. Startinis taškas norvegiukui, kurio seneliai ir tėvai dirbo, uždirbo ir sukaupė yra smarkiai kitoks, nei pavyzdžiui ką tik atvykusiam lietuviui. Pastarojo seneliai ir proseneliai, iš kurių viską atėmė ir dar į Sibirą išsiuntė, jam nelabai ką paliko. Jis atvyko į Norvegiją su keliais šimtai litų ir pradėjo savo gyvenimą nuo nulio. Jis imasi nekvalifikuoto darbo (valymas, statybos, vairavimas) nors gal ir turi lietuvišką (dažniausiai vadybininko ar kitą aukštąjį, pvz. pedagoginį) išsilavinimą, Norvegijoje neturintį didelės vertės. Nors dabar išsilavinimą jau galima pripažinti, tačiau didelių šansų geram darbui iš pat pradžių nesuteikia. Taip lietuvis atsiduria ant žemiausio finansinio laiptelio.
Palyginus skirtumą tarp neturtingiausių ir turtingiausių Norvegijoje pagal turimą turtą, tas skirtumas yra net 20 kartų.
Nelygybė – blogai?
Jei negabus lygus gabiam, o neturtingam duodama nedirbant, tai juk atima norą stengtis ir užkerta kelią progresui? Kodėl Norvegija taip įsitvėrusi laikosi to savo lygiavos principo?
Nelygybės neigiamos pasekmės didesnės, nei gėris. Atskirtis mažina bendradarbiavimo įgūdžius ir stiprina visuomenėje priešiškumą, didėja agresija ir visuomenėje tampa ne taip saugu. Kai visuomenėje yra didelė galios distancija, atsiranda nepatenkintųjų grupė, kad kitas turi, o aš – ne, socialiniai neramumai, nestabilumas.
Kitas neigiamas faktorius – perkamumo galios mažėjimas, kas yra stabdys ekonomikai. Jei žmogus vos galą su galu suduria jis mažiau vartoja ir perka. Tai nuostolis verslui. Kai iš turtuolių paimama mokesčių pavidalu, lėšos paskirstomos neturtingiems (kai kam tai atrodo labai neteisinga). Tačiau gavęs lėšas, neturtingasis perka verslo prekes ir paslaugas. Jis perka daug menkavečių prekių: Kinijos plastic-fantastic gaminių, sulūžtančių po pirmo karto, gazuotų gėrimų, picų, čipsų ir kt. Ekonomika sukasi.
Turtuoliai dažnai, nors gali viską nusipirkti, vienkartinio šlamšto neperka, valgo mažai ir sveikai, todėl nekonsumuoja tiek daug kiek neturtingieji. Norvegija progesą aukoja ramybės labui.
Pinigų perskirstymo sistema
Puikiai veikia pinigų perskirstymo sistema, kurios didžiausia institucija yra NAV, administruojanti vieną trečdalį Norvegijos biudžeto.
Štai pavyzdėlis – mokyklos Oslo Rytinėje pusėje, kur didelė imigrantų koncentracija ir to pasėkoje – aukštesnis nedarbas, mažiau mokama mokesčių, daugiau gaunama pašalpų. Ten esančiose mokyklose atitinkamai ir daugiau problemų, kurios yra sukeltos skurdo. Toms mokykloms iš biudžeto skiriama daugiau pinigų, o pinigai paimami iš vakarų rajonų mokyklų, kuriose problemų mažiau, nedarbas nedidelis, gyventojai dirba gerai apmokamus darbus ir sumoka daug didesnius mokesčius. Tokiu būdu iš Oslo vakarų rajonų mokyklų (ir vaikų) atimama, atiduodantan Oslo rytų rajonų mokykloms. Neteisinga? Norvegams taip neatrodo.
Neskubėkime piktintis. Sistema veikia nepriekaištingai. Logika čia irgi paprasta. Turtingiesiems leidžiama turtėti ir iš to ir neturtingieji gauna daugiau. Kiek tai tęsis – kitas klausimas. Viena aišku – jei turtėjimas sustos, turtingieji tiek daug nebeturės, neturtingiesiems irgi nukris mažiau, ir tada jau jiems tikriausiai nebepepatiks…
Turite minčių? Išsakykite Feisbuko grupėje Gyvenu Norvegijoje.
Patikima ir naudinga informacija feisbuko grupėje Dirbantiems Norvegijoje.
