Apie lygias moterų ir vyrų teises Norvegijoje ir apie tai, kaip į tai žiūri kai kurie atvykėliai. Kiekvienas gali turėti savo nuomonę, bet norvegų vyrai neabejotinai patenkinti savo emancipuotomis žmonomis ir tėvelių, kurie priversti imti tėvystės atostogas kūdikiams prižiūrėti (nes kitaip jos dings) vaidmeniu. Tačiau kai kuriems turistams iš labiau maskulinizuotų šalių Norvegijos moterų laisvė gali suketi šoką.
Iškrypusi Norvegija
Iš gyvenimo
„Papasakosiu baisiausią savo gyvenimo dieną. Buvo taip: atvažiavome į Oslą su grupe turistų kelioms dienoms, apsigyvenome miesto centre. Buvo šventė, gegužės 17. Na, pasišlaistėm po miestą – pilna žmonių, nuotaika gera, visi pasipuošę. Daug girtų, švenčia, o mums viskas brangu, nelabai ir pinigų turime, liūdna truputį, kaip kokie vargšai giminaičiai. Olegas, mano bendrakeleivis, sako: „Einam į viešbutį, ten turiu degtinės išgersime, pasėdėsime.” Na, grįžome viešbutį, jis buvo ne visai centre, pigus. Susėdome – kambarys pirmame aukšte – pro langą žiūrime, degtinę geriame. Eina tokia mergina pro šalį. Net ne mergina – kažkokia valkata, sena, baisi. Bet girtam ir krokodilas gražus. Rėkiam: „Devuška! devuška!”, kviečiam, rankom mojuojam. Ta, aišku nelabai supranta, bet sustojo, šypsosi, kelių dantų burnytėj trūksta. Prie lango priėjo, koketuoja, mes – irgi. Na, užėjo į kambarį, kalbamės, davėm jai degtinės. Geria. Nelabai susišnekam, kelis žodžius angliškai tik mokam. Bet gyvenimas šviesėja, nors už lango temsta. Toji būtybė jau lipa ant Olego, o tas nesipriešina, juokiasi, sako: „Be dantų geriau dirba”. Baigėsi viskas tuo, kad abu pasinaudojom tos užklydėlės palankumu, grubiai tariant abu su ja pergulėjom. Na, atėjo laikas skirtis – parodėm duris. Tada ji pradėjo: „many, many!”, suprask – duok pinigų. Olegas supyko, duris atidarė ir išstūmė ją. Dar gal ir per veidelį užvožė, gerai nebepamenu. Nuėjom miegot. Nepraėjo nei kelios valandos, o į duris kažkas daužo. Atidarom – policija. Antrankius uždėjo abiem ir – į nuovadą. Atskyrė mus, įmetė į kameras. Pralaikė kažkiek. Pagirios baisios, galva plyšta, o be to bijojau, kad grupė išvažiuos, o mes Norvegijoje liksime. Pagaliau iškvietė į apklausą. Ten sako: „Taip ir taip, kaltinami išprievartavimu, be to – grupiniu. Taip pat kūno sužalojimu”. Aš sakau: „Jūs į tą šliundrą pažiūrėkit, į ją niekas net pažiūrėt nenorėtų, tokia baisi. Pati lindo, pati į kambarį atėjo. Vos ne kaip filme: „Aš nekaltas, ji pati atėjo!”. O jie sako: „Mes radom prezervatyvus šiukšlių dėžėje, DNR sutampa, buvo santykiavimas. Moteris teigia, kad jūs nesumokėjote, tokiu atveju kvalifikuojame kaip prievartavimą. T.p. galite gauti baudas kaip prostitučių klientai. Nelegalu pirkti seksualines paslaugas”. Nu čia tai virš visko, sakau: „Jūs į ją gerai pažiūrėkit, kokia ji moteris, valkata, jos ir veltui niekas neimtų, kokie pinigai? Nieko mes nepirkom, jei prostitutė, tai tegul būna į žmogų panaši. Kam ji, tokia pabaisa, reikalinga.”. Bet jie toliau klausineja, bando prikabint žaginimą. O aš turiu žmoną, vaikus, esu respektabilus žmogus, o dabar čia toks atvejis, kad dėl kažkokios prostitutės mes į kalėjimą sėsim? Negirdėta. Žodžiu, buvo tada baisus stresas. Olegui išviso vos ne infarktas – jis viršininkas, bijojo kad iš darbo išmes dėl to, kad prisidirbo užsienyje. Na, patampė mus, palaikė dar dieną ir paleido. Kaip supratau iš vertėjos – vadinamoji nukentėjusioji atsiėmė savo kaltinimą. Policija ją žinojo, buvo kažkokia narkomanė. Nelabai suprantu, kaip galima patikėti tokia baisia valkata. Rusijoje iš jos apskritai nebūtų imamas joks skundas policijai – ant snukio juk parašyta jai, kad pati kalta. Norvegija – iškrypusi šalis.” (Dmitrijus, turistas iš St. Peterburgo)
„Kai važiuoju visuomeniniu transportu, noriu, kad aplink būtų užsieniečiai. Kodėl? Ne jie bent jau įsikiš, apgins, jei koks psichas ims siautėt. O norvegai – jie kastruoti, jie ne vyrai. Sėdi, tyli ir nesikiša. Va, buvo atvejis – vienas iš Somalio pripjovė tramvajuj berods net 7 žmones. Niekas nesikišo, net policininkas ten buvo – ir tas pabėgo, neva, nedarbo valandos, negalima kištis. Būtų koks mūsiškis – tikrai nukenksmintų, moterys, babuškos pas mus Rusijoj tramvajuj jį rankinukais uždaužytų, neleistų žmonių pjauti. Lepšiai, ne vyrai norvegai.” (Irina, rusė, 26 metai).
„Istorija mano tokia, kad po jos daug metų į Norvegiją važiuoti nebenorėjau. Stažavausi čia kaip specialistas, gyvenau Osle porą mėnesių. Vieną penktadienio vakarą ėjau susitikti su draugu. Pavakarė, temsta. Iš šalutinės gatvelės išlenda du juodaodžiai na ir ima man rankom prieš nosį mostaguot, kietus vaidina. Supratau, kad turiu reaguoti nedelsdamas, nes kitaip tuoj gulėsiu. Tai ir reagavau – vienas tuoj staugė iš skausmo, o kitam iš nosies kraujas pliaupė. Kabinėjosi, ir gavo. Žmonės sustojo, juk buvo dar nevėlu, ir čia pat prišuoliavo ant žirgų policija – dvi merginos su ilgais plaukais. Maniau, padėkos, kad sutramdžiau chuliganus. Bet buvau areštuotas aš. Prasėdėjau areštinėj kelias paras, o paskui atėjo advokatas ir pasakė, kad man iškelta byla už užpuolimą ir apysunkį kūno sužalojimą ir gresia du metai. Na, aš sportininkas, tai smūgiai buvo kaip reikiant, nesiterliojau su užpuolikais. Advokatas patarė prisipažint, tą ir padariau. Ogi pasirodė, kad tai aš smurtautojas, o jie – nukentėjusieji, nes aš, advokato žodžiais, turėjau nenaudoti jėgos, tipo laukti, kol pats būsiu paguldytas ir sukruvinta nosim, o gal ir kaulais sulaužytais. Tada būtų viskas gerai. O dabar, nors prisipažinau, nesipriešinau, nors bandžiau pasakyti, kaip viskas iš tikro vyko, niekam tai buvo neįdomu. Jokios fizinės jėgos čia naudot negalima, reikia laukti policijos, nors tave muštų ir žagintų. Kitaip neįrodysi. Kas man buvo? Bauda ir deportas, ir dar lengvai išsisukau. Bobos ne vyrai šitoj šaly, viskas iškreipta, net apsiginti negali…” (D.P. lietuvis, stažavosi Norvegijoje)
Valdo moterys?
Tokie kai kurių turistų įspūdžiai apie Norvegiją.
Mes, čia gyvenantys, žinome, kad moterys ir vyrai Norvegijoje lygūs. Kai kuriems atrodo, kad čia klesti feminizmas. O kur feminizmas – ten pamintos vyro teisės. Kaip yra iš tiesų?
Štai vaizdelis iš komedijos „Borat”. Jos herojus, Kazakstano žurnalistas Boratas (kažkodėl jis kalba lenkiškai) susitikęs su Amerikos feministėmis, po kurio laiko nebeiškenčia:” Prašau nuvesti mane nuo šitų piktų, senų vyrų” – sako jis.
Dabar situacija pasikeitė, nors moterys, turinčios aukštus postus, paslapčia taip pat dar vadinamos „vyrais su sijonais”. Žmonės sako, kad dirbti su jomis yra sunkiau. Moteriška klasta, protas, neatlaidumas ir gebėjimas manipuliuoti susilydo į gana sudėtingą kombinaciją.
Tyrimai skelbia, kad labiausiai feminizmas ir lyčių lygybė pasiekusi Suomijoje, antroje vietoje – Islandija, na ir trečioje – Norvegija, po to eina Švedija ir Danija. Moterų vadovavimas ir lygiateisiškumas Skandinavijos šalyse apspręstas istoriškai, nes moterys čia visada turėjo daugiau ar mažiau vienodas teise su vyrais, ypač namuose, kur, pavyzdžiui norvegės, vyrams išplaukus į jūra, karaliaudavo vienos ūkiuose ir puikiai tvarkydavosi.
Vyriškumas ir moteriškumas – labai plati tema. Kaip elgtis vyriška, o kaip – ne? Gal supratimas kas vyriška nulemtas stereotipų? Koks turi būti vyro įvaizdis, drabužiai, aksesuarai? O moterų? Kodėl moteris gali nešioti kelnes, o vyrai – ne? Kas neleidžiama moteriai, o kas – vyrui? Kokie yra vyro bruožai, charakterio savybės, o kokie – moterų? Koks visuomenės požiūris į moteriškus vyrus ar vyriškas moteris? Gal vyriškumo ar moteriškumo supratimą suformuoja reklama, filmai, literatūra? Negalvojam apie tai, tik ŽINOME – vyriška arba moteriška.
Rūkyti (ypač einant gatve), sėdėti kavinėse kažkada ir Lietuvoje buvo tabu. Vairavo irgi viena kita. Supratimas apie „vyriška” ir „moteriška” kinta visą laiką, nes tai yra visuomenės suformuotas požiūris, o ne įgimtos savybės. Skirtingose šalyse yra skirtingas supratimas apie vyriškumą ir moteriškumą. Visgi vyrai ir moterys skiriasi, jų kitokios vertybės ir požiūris į pasaulį. Pavyzdžiui vyrai linkę rinktis darbą, kuris turi visuomenėje didesnį prestižą – vadovo, advokato, gydytojo, taip pat vyrai nori dirbti ten, kur gali būti tikrais vyrais, arba kontroliuoti ir rizikuoti – policininku, pilotu, gaisrininku. Vyrai nori būti įtakingi, trokšta pagarbos ir autoriteto.
Moteriškos profesijos yra dažnai tokios, kuriose reikia būti empatiška, supratinga, mylėti ir užjausti žmones. Tradiciškai šios profesijos ne tik nelabai populiarios ir neprestižinės, bet ir blogai apmokamos.
Galioja taisyklė: jei profesijoje dominuoja moterys, ji paprastai blogiau apmokama, nei toje, kur dominuoja vyrai. Kai tik profesijoje atsiranda daugiau moterų – jos prestižas ir alga krenta. Jei moteriškų profesijų imasi vyrai jų prestižas išauga. Siuvėjas vadinamas dizaineriu, o virėjas – šefu. Dabartinės apklausos rodo, kad vis daugiau norvegių nori būti policininkėmis, karininkėmis, įmonių vadovėmis, pilotėmis ir gaisrininkėmis! Ir vis daugiau Norvegijos vyrų dirba virėjais, vaikų darželiuose, slaugytojais. Ši tendencija, beje, yra pastebima visose vakarų Europos šalyse, tai dabartinės lygių lyčiu politikos rezultatas – tradicinės lyčių rolės, rėmai ir takoskyros blunka.
Nemoteriškos moterys?
„Naktinis Oslo gyvenimas – kažkas tooookio.“ – pasakoja atvykėlis iš Arabijos – „Prie stalo jaunos gražios merginos, užsisakiusios daugybę vyno, rėkia, skėtriojasi, paskui vienos sau šoka. Kita, laukdama eilėje taksi, atsitūpusi, sijoną užsivertusi siusioja… O paskui: „Mane išprievartavo, gelbėkite!”. Pačios prisiprašo. O senės, kurioms jau 50-60, užuot anūkus prižiūrėjusios, irgi šlaistosi po barus ir geria, šoka ir prie vyrų kabinėjasi” – piktinasi jis.
Užsieniečiai Norvegijoje iškart pastebi moterų savarankiškumą. „Nemoteriškos, negražios, nesistengiančios patikti vyrams” – skamba vertinimai. O faktas, kad linksminasi baruose ir net prisigeria iki žemės graibymo ypač juos stebina. Iš toliau, ypač atvykusiems iš šalių, kur moterų kontrolė griežta, toks elgesys atrodo kaip visiškas pasileidimas.
Taigi ar Norvegija kažkuo ypatinga lyčių galimybių ir teisių supratimu? Vieni sako – Norvegijoje progesas ir laisvė, daugiau teisių žmogui, koks jis bebūtų – vyras, moteris ar vaikas. Kiti, kilę iš kontrolinių, o ypač – totalitarinių valstybių, kur kontroliuojamas ir viešas ir privatus gyvenimas, baisisi visiška indidvidų laisve ir lygina tai su svieto pabaiga, Sodoma ir Gomora, kuriai gręsia pražūtis. Jų galva, moterims suteikta per daug teisių.
Lygybė? Dar ne
Likestillingsloven, t.y. lygių galimybių įstatymas Norvegijoje priimtas 1978 metais. Jis suteikia ir moterims ir vyrams lygias galimybes visose svarbiausiose gyvenimo sityse, t.y. vienodas galimybes daryti įtaką, būti ekonomiškai nepriklausomais, rinktis profesiją, dirbti, mokytis, turėti asmeninius interesus, pasidalinti pareigas namuose, t.p. vaikų priežiūrą. Įstatymas neleidžia diskriminuoti lyties, seksualinės orientacijos, neigalumo, amžiaus, kilmės, religijos ir požiūriu. Taigi – Norvegijos moterys lygios su vyrais? Jos pačios sako, kad tikroji lygybė dar nepasiekta. Žinoma, lyginant su kitomis šalimis, Norvegijoje moterų padėtis tikrai labai gera. Visgi kol kas tikroji lygybė tik ateityje. Moterys uždirba beveik dvigubai mažiau nei vyrai, dažniau dirba neprestižinį darbą. Nors statistiškai moterys dažniau turi didesnį išsilavinimą nei vyrai. Kodėl? Nes renkasi ne tas profesija, nenori dirbti visą dieną?
Pasirodo taip yra dėl to, kad moterų kitokios vertybės. Jos – igi rodo tyrimas – yra socialesnės, greičiau prisitaikančios, turinčios daugiau kitų, nei vien darbo, interesų, labiau rūpinasi savo fizine ir psichine sveikata, turi hobius, dalyvauja visuomeninėje veikloje. Jos yra IŠMINTINGOS ir supranta, kad ne viską lemia pinigai. Moterys Norvegijoje gyvena vidutiniškai 4 metais ilgiau nei vyrai (iki 84 metų amžiaus).
Nuvyrinti vyrai?
Kuo gi norvegiškas femizmas pasireiškia ir kaip reaguoja vyrai? Kaip jie jaučiasi ten, kur valdo moterys? Ar nesijaučia jie paspausti po padu, bobų užsėsti? Tipiškas vaizdelis – vyras su prijuoste sukasi virtuvėje, o moteris prigula pailsėti su žurnalu ant sofos. Arba vyras čiauška su vaiku, jį maitina košele, keičia vystyklus, o moteris išėjusi į darbą, arba dar geriau – sėdi kavinėje su drauge.
Mano laikais Lietuvoje (tai buvo 1980-1990) joks TIKRAS vyras nesiterliojo su vaikais, jų maitinimu, migdymu, o juolab – su jų vystyklais – NEVYRIŠKA! Tačiau nereikėtų pamiršti, kad Norvegijoje vyras ir tėvas irgi buvo pratinamas prie šios tvarkos pamažu. Norvegijoje buvo Lietuva ne taip jau ir seniai – prieš 20 – 30 metų. Moteris turėjo prižiūrėti namus ir vaikus, o vyro darbas buvo uždirbti pinigus. Norvegijoje irgi kažkada vyravo įsitikinimas, kad moteris sėdi nieko neveikdama namie, o vyras tai jau rimtai dirba.
Prisiminkite pasaką apie tai, kai žmona, pavargusi nuo vyro priekaištų, pasisiūlė išeiti rugių pjauti, o vyrui paliko visus dienos darbus – išvesti ganyti ir pamelžti karvę ir ožką, pašerti kiaules, išravėti daržus, sutvarkyti trobą, išskalbti ir išdžiovinti drabužius, prižiūrėti vaikus ir visai šeimai paruošti pusryčius, pietus ir vakarienę. Atidirbusi visą dieną ne blogiau nei vyras, grįžusi namo rado visišką betvarkę – nepašertus gyvulius, murzinus ir alkanus vaikus, nepadarytus darbus ir neparuoštus pietus ir nusikalmavusį vyrą, kuris su tais bobiškais darbais susidoroti nesugebėjo.
Ne viena moteris tyliai sau galvoja – išeisiu į darbą, tai pailsėsiu. Ne vienai atostogos tampa dideliu išbandymu, nes darbai namuose nepabaigiami ir tikrai nelengvi. O kur dar pedagoginės ir psicholiginės žinios? Auginant vaikus reikia tapti ir mokytoja, ir gydytoja.
Tėvystės atostogos – per prievartą?
Norvegijoje siekiant įtraukti vyrus į darbus namuose ir vaikų priežiūrą buvo įvestos vaiko priežiūros atostogos tėvui. Tai įvyko 1993 m., kai šalį valdė pirmoji Norvegijos premjerė moteris Gro Harlem Brudtland, pati užauginusi keturi vaikus. Šių apmokamų atostogų ilgis nuolat kito, o dabar (2019 m.) yra 15 savaičių. Įstatymas pradžioje sulaukė didelio pasipriešinimo. Kai kurios partijos prieštaravo ir reikalavo įstatymo tučtuojau atsisakyti, argumentuodamos, kad tai – politiška ir bereikalinga lygių lyčių teisių priemonė. Medikai, psichologai ir sociologai (dažniausiai vyresni, t.y. senosios, tradiciškos šeimos gerbėjai) sakė, kad motina labiau rūpinasi vaiku, kad taip apspręsta gamtos ir vien tėvui (be motinos) palikti kūdikį būti nesaugu.
Vaiko priežiūros atostogos tėvui pasiteisino. Nuo dirbančios moters pečių nuimama atsakomybė būti vienai atsakinga už viską namuose. Tėvas ir motina pasiskirsto namų ūkio ir vaiko priežiūros darbus. Pakito santykiai tarp vyro ir moteris, tarp darbdavio ir darbuotojo, tarp vaiko ir tėvo. Dabar Norvegija be vaiko priežiūros atostogų tėvui (papparermisjon, surumpintai – pappaperm) nebeįsivaizduojama. Malonus akiai vaizdelis: jaunų vyrų grupė, žaidžia su savo dar nevaikštančiais vaikučiais – Norvegijos kasdienybė. Tėveliai laukia peppaperm su džiaugsmu.
Vikingas su prijuoste
Visgi kai kurie Norvegijos vyrai nepatenkinti. Jie skundžiasi, ir kokie gi tie skundai?
Jie sako: „Moterys nori iš mūsų neįmanomo. Turime būti ir minkšti, ir kartu kieti, būti jautrūs, bet kartu sugebėti būti ryžtingi. Turime dirbti ir namuose, ir darbe. Iš mūsų tikimasi daugiau nei anksčiau. Mus kastravo, pavertė bobomis.„
Tiesa ta, kad reikalavimai vyrams padidėjo. Anksčiau tereikėjo uždirbti pinigus, o daugiau viską darydavo moterys. Nebeužtenka būti savaimine vertybe – vyru – kad būtum graibstomas, o po to gulėtum kaip brangenybė ant sofos, o žmona neštų valgyti ir alaus. Reikia kurti santykius, o tai – darbas. Vyrai retai galvoja apie visas tas psichologijas. Jiems nebūdinga kapstytis savyje, nagrinėti savo jausmus ir gilintis į vidinį pasaulį. Jie laiko šeimą savaime suprantamu dalyku, o ne sfera, kurioje laukia sunkus darbas su vaikais ir žmona ir socialinio gyvenimo kūryba. Galvoti apie visus šituos niekus, skaityti pedagoginę, psichologinę literatūrą – moterų užsiėmimas, o vyrai eina užkariauti pasaulio. Gal dėl to vyrai dažniau turi psichologinių ir socialinių problemų? Nemoka bendrauti, nepažįsta savęs, nepažįsta ir kitų žmonių. Miega, važiuoja, dirba, valgo, žiūri sportą per TV. Ar yra kitkam laiko? Ne, ir nesukite man galvos. O kai užpuola problemos – dauguma nemoka su jomis tvarkytis, net nežino kur ieškoti pagalbos. Gydosi svaigalais ir kenčia, kol žmona (jei tokia dar yra) nepriverčia nueiti pas gydytoją.
Norvegės į apniktą problemų, asocialų vyrą nebežiūri, jos geriau lieka vienos. Todėl tokiems nurašytiems vyrams geriausiu atveju belieka importuoti turinčią tradicines vertybes žmoną, iš pavyzdžiui Tailando, Filipinų ar Rusijos. Užsienietė žmona džiaugiasi galimybe pagerinti gyvenimą su bet kokiu vyru (kad ir alkoholiku ir bedarbiu). O pastarasis, būna, geros žmonos rankose suklesti.
Jauni norvegai – laimingi
Norvegijoje vyrų, besiilginčių senųjų laikų, kai jie viską (o kartu moteris) valdė dar yra, bet mažėja. Dauguma, ypač jaunų, vyrų dabartine vyrų padėtim Norvegijoje negali atsidžiaugti.
„Niekada nebuvo geriau. Galbūt labiau patenkintas nei mes yra koks nors ypatingai turtingas, alfa patino charakterio vyras macho visuomenėje, išlaikantis keletą meilužių (pvz. Rusijoje), bet ir tai – ne visada. Dauguma jaunų vyrų įsitikinę, kad Norvegijoje gyventi nuostabu. Mes nepriversti vergauti pinigams, mūsų neėda zyzianti, namie sėdinti ir neturinti kur energijos dėti žmona dėl to, kad kaimynas savo bobai padovanojo gražesnius kailinius. Žmona – mūsų draugė, su kuria galima aptarti pasaulio įvykius. Kailinius ji nusiperka pati. Vyras turi galimybę atgaivinti i puoselėti savo moterišką pusę – būti jautresnis, auklėti vaikus, juos geriau pažinti. Iš vyro nereikalaujama nei būti seks gigantu, nei super turtuoliu, nei Švarcnegeriu ar Bradu Pitu. Vyrui atsivėrė galimybės dirbti kitus darbus, kurie anksčiau neva buvo gėdingi. Jis gali nešioti ir kitų spalvų – pvz. rožinės – drabužius ir niekas nebadys jo pirštais. Nes primityvus supratimas, kad vyras – tai tas, kuris išlaiko šeimą, o jei neišklaiko – tai ne vyras, gali eit ir kartis, – Norvegijoje negalioja. Taip, vyras gali būti tiesiog žmogus, o ne pinigų uždirbimo mašina. Jam irgi gali būti krizės, jis gali netekti darbo, gali uždirbti mažiau nei moteris, tačiau tai nepanaikina jo vyriškumo. Tačiau tradicinės vyro vertybės – santūrumas, t.y. kad jis neverkšlens ir nesiskųs, logiškas mąstymas, drąsa, savigarba, gebėjimas priimti sprendimus – lieka galioti. Tačiau Norvegijoje nebūtinai vyriškas tas, kuris lenda į muštynes, yra agresyvus. O jei vyras nelabai veržiasi pakeisti kūdikiui vystyklų – tai irgi puikiai suprantama.” (Anders, 32 metai)
Turite minčių? Norite papasakoti savo istoriją? Parašykite mums arba diskutuokite FB grupėje Gyvenu Norvegijoje