Ar lietuviai be reikalo kuklinas, o norvegai be pagrindo giriasi? Kodėl norvegai linkę pagražinti realybę, dangstyti problemas eufemizmais?
Lietuviai nemoka priimti komplimentų . Mes patys tai pripažįstame. Štai mūsų mažytės apklausos (atsakė 250 žmonių) rezultatai:
Lietuviai, ypač vyresnės kartos, kartais galvoja, kad jei kalbės apie pasisekimus, tai – girsis ir puikuosis. O tai lietuvių požiūriu – yda. Be to – pavydės, tai geriau jau nesakysiu.
Norvegijoje, atvirkščiai, ir komplimentai priimami nesikuklinant, ir nuolat pasakojama kur buvai, keliavai, atostogavai, kokį namą ar mašiną pirkai. Abu pašnekovai tada demonstruoja didelį susidomėjimą ir džiugesį bei šypsenas nuo ausies iki ausies. O klausantysis kaskart pakylėtu tonu sušunka: „ Så flott!“
Tai kurgi tas norvegiškas kuklumas?
Ir norvegai, ir lietuviai tikrai pasižymi kuklumu, bet jis reiškiamas per kitokias kultūrines normas. Pasigilinkime.
Žiūrint iš lietuviškos kultūros, girtis – negražu. Lietuviai užauginti su nuostata, kad kalbėti apie savo pasiekimus ar džiaugtis savimi – tai puikybės ženklas. Todėl lengviau sakyti: „Ai, čia nieko ypatingo, sekasi prastai, nieko labai neįvyko, galėtų būti geriau“. Jie nesigiria patys, bet tikisi, kad kitas pagirs. Žmogus kuklinasi bet nori, kad pašnekovas užprotestuotų ir girtų.
Norvegišku požiūriu tokia laikysena – tai dėmesio ir komplimentų troškimas! Dabartinės psichologijos požiūriu – taip pat manoma, kad demonstratyvus susikuklinimas yra dėmesio troškimas! Jei kažką, tikrai įspūdingo nuveikęs, pagirtasis sako: „Na ką čia… aš tik mažas, nieko nereiškiantis…”, tai skambės nenuoširdžiai.
Lietuviams būdingas pesimizmas a priori (niekuo nepagrįstas) – kaip apsauga: Jei kalbėsi pernelyg optimistiškai, gali atrodyti „pasipūtęs“, o dar blogiau – kad kiti „pavydės ir atims“. „Šiandien juosies, rytoj verksi”, sako patarlė. Tai istoriškai giliai įsišaknijęs mentalitetas.
To rezultatas – lietuviai dažnai linkę nuvertinti save, labiau kalbėti apie problemas nei sėkmes.
Norvegų požiūris grindžiamas Janteloven („nesi ypatingas“). Jis draudžia pernelyg girtis, bet kartu skatina negriauti bendros ramybės. Todėl šypsomasi ir sakoma, kad viskas puiku ir nuostabu bet kokiu atveju. Pozityvumas Norvegijoje privalomas, tai – socialinė taisyklė: Net jei problema yra, jie mėgsta ją „suvynioti į vatą“, t.y. tiesiogiai nekalba apie tai, arba turi neutralius išsireiškimus, kuriuos kitataučiai ne visada supranta.
Pvz., vietoje „šitą projektą padarei blogai“, ar net „Čia tikrai susimovėme”, kas būtų visai priimtina Lietuvoje, norvegai sakys: „Det var litt dumt” ar „Det var kjedelig”. Kritikos ir blogų emocijų yra vengiama. Norvegai mano, kad kritika ir skundai kelia konfliktą ir blogą nuotaiką, todėl stengiamasi „pagražinti“ situaciją.
Užsieniečiams toks būdas keistas, jie tai net gali įvertinti kaip melavimą: “Ką čia sako, juk tiesa akis bado, visiškas š… išėjo iš jų šito projekto.”Ne vienam užsieniečiui Norvegijoje susidaro įspūdis, kad svaidomasi optimistiniais lozungais, bet realiai neskubama imtis jokių veiksmų. Be to, jei nesėkmė neanalizuojama, pasimokyti iš jos irgi nepavyksta, todėl progresas stringa.
Lietuviškas pesimizmas užkrečiamas, nes jie skundžiasi vieni kitiems. Jų galva kuklumas ir solidarumas – skųstis vienas kitam („visi skundžiamės kartu, nes taip yra saugiau“). O skųstis viršininkui neleidžia baimė.
Norvegiškas optimizmas reiškia pagarbą kitam ir ramybės, geros nuotaikos išlaikymą („neskubėk kelti problemų, kritikuoti, problematizuoti ir dramatizuoti, kad nesugadintum atmosferos. Nes gal kažkas supras tai kaip kritiką, o kritika yra tabu“ .
Darbe, norvegiškame kolektyve, lietuviai gali atrodyti perdėtai negatyvūs („visada negerai“), o norvegai – perdėtai pozityvūs. O iš to pozityvumo jie tampa pasyvūs („probelmų nėra, viskas tvarkoje, realiai problemos sprendimo nėra“).
Ši kultūrinių palyginimų straipsnių serija siekia suartinti lietuvius ir norvegus, nes žinojimas – pirmas žingsnis į supratimą.
Diskutuokime Feisbuko grupėse Dirbantiems Norvegijoje ir Gyvenu Norvegijoje.