Norvegiškas stilius –pilkoji masė? O gal – laisvė būti savimi?

Apie tai, kas svarbu norvegui aprangos stiliuje ir ar nori dauguma norvegų rengtis stilingai, išsiskirti iš kitų? Apie tai, kodėl norvegiškas stilius užkliūva imigrantams.

Iš gyvenimo

„Norvegiškas stilius? Taip yra toks. Kaip čia vaizdžiai papasakoti? Na, štai prieš kelias savaites važiavome į metinį įstaigos suvažiavimą. Veža autobusas, visi su savo lagaminais ant ratukų, kuriuose puošnios drapanėlės. Progos pasipuošti yra, nes juk gyvensime viešbutyje 3 dienas. Stebiu kolegas norvegus. Būriuojasi viešbučio vestibiulyje, ima kambarių raktus. Atkreipiu dėmesį į vieną pasipuošusią kolegę. Tai apie ją ir papasakosiu, nes buvo laaabai norvegiškas stilius. Amžius jos penkiasdešimt metų – žinau, nes neseniai šventė. Plaukai ilgi, palaidi, šviežiai nudažyti ruda blizgančia spalva. Dažėsi specialiai, nes prieš savaitę mačiau pusė žilos galvos ataugusių šaknų. Plaukai gražūs, tankūs. Ant kaklo kaba papuošalas – simpatiškas pilkšvai sidarbrinės spalvos dirbtinių perlų vėrinėlis. Rausvos, tiksliau koralų spalvos – labai madingos šį pavasarį – spalvos megztukas. Naujas, esu įsitikinusi, kad pirko šiai išvykai. Tokios pat spalvos trumpos kelnytės – šiek tiek žemiau kelių. Viskas suderinta. Iki kelių viskas puiku. Ansamblį vainikuoja tai, kas žemiau kelių, ypač – apavas. Juk sakoma, kad batai yra svarbiausias akcentas aprangoje. Taigi čia visam šiam puošniam tualetui apavas deda riebų tašką – rudos spalvos storomis pėdkelnėmis (šalta tubūt?) aptrauktos blauzdos ir pėdos apautos dideliais storapadžiais baltais kedais.“  (Jolanta, dirba valstybinėje įstaigoje)

„Aš manau, kad norvegui svarbiausia – patogumas ir praktiškumas. Jie dažnai visą laiką nešioja sportinius rūbus – vyrai ir moterys, ir darbe, nors dirba ofise, ir namie. Mačiau, kad vyrai su žmonomis perka visiškai identiškus rūbus poilsiui – tokias pačias striukes, batus, tik, aišku, skirtingų dydžių. Mažai prduodame batų aukštais kulniukais moterims, taigi jų ir neužsakome. Batų pasirinkimas daug geresnis Lietuvoje, o sportinių drabužių ar batų – Norvegijoje.“  (Virgis, dirba prekybos centre)

„Rytas, einu į pokalbį dėl darbo. Apsirengiau taip: juodas sijonas, truputį virš kelių, juodi ilgaauliai batai, ilgas juodas paltas ir vyno spalvus megztinis. Na, dar lūpas pasidažiau vyno spalva – prie megztinio priderinau. Iki traukinio – 10 min. pėstute. Pakeliui – paauglių merginų grupelė, gal eina į mokyklą. Pamačiusios mane vos ne sustoja, nužvelgia. Šnabždasi. Girdžiu „russisk, russisk“. Širdis pradėjo plakti, spaudimas pakilo – taip nemalonu. Negi kiekviena truputi geriau atrodanti mergina yra jų akimis rusė? Bet žinau, kad jei matau susitvarkiusią moterį, susiderinusią spalvas, stilingai apsikirpusią ir truputį labiau apie išvaizdą pagalvojusią- tai dažniausiai ji yra ne norvegė.» (laima, gyvena norvegijoje 2 metus)

Lietuvių pareigūnai gavo kursų diplomus ir įkėlė nuotrauką į internetą
Norvegų pareigūnai gavo kursų diplomus ir įkėlė nuotrauką į internetą

Taigi – norvegiškas stilius. Kaip ir kodėl jis toks?

Štai darželio rytmetėlis. Imigrantų vaikučiai, dar neįkirtę norvegiškų normų, puošiasi gražiais rūbeliais, nes taip įprasta jų šalyje per šventes: susišukuoti, o gal net ir kirpykloje apsilankyti, nusiprausti ir pasipuošti švariais, išlygintais (o gal net naujais) drabužėliais. Atėjus į darželį (ar mokyklą) mato norvegiukus su kasdieniniais rūbais, išduobtais keliais kelnėm, dėmėtais megztiniais ar marškinėliais, šukuosena – kaip iš lovos lipo, taip ir liko. Ir imigrantų vaikas pasijunta nejaukiai, persipuošęs, dar kažkas ir pasako „overpyntet“ , o tai nėra cool. Kitais metais atžala jau neleis mamai rūbelių šventei suruošti, eis kaip kasdien ir bus kaip visi.

Norvegijoje galioja taisyklė – tam kad ne toks protingas ar ne toks gražus ar net toks dar kažkoks nepasijustų blogai, reikia visus nuleisti iki jo lygio. Norvegijoje sulyginimas, vadinamoji urovnilovka, t.y. švelnus galvos pjovimas prasideda jau darželyje. Tik neišsiskirk. Žinoma, turtingesni bus apsirengę neįgudusiai akiai neatpažįstamais, neišsiskiriančiais, bet irgi tarsi kasdieniais – bet labai brangiais drabužėliais, gal net tamtyč suplėšytais ir neryškių spalvų. Na, turtingieji, žino, kad rūbas brangus, ir pirktas iš ne kokios H&M parduotuvės, nors neturtuolis, o ypač – imigrantas, to visai nemato – jo akimis tai baisus skuduras.

Bet svarbiausia taisyklė – išlygintiems ir tvarkingiems drabužiams darželyje ir mokykloje ne vieta. Net per šventes. Vaikas yra vaikas, ir jis turi jaustis gerai, nesusivaržęs, o rūbų švara ir gražumas -nereikalingi išmislai. Karaliauja viena nuostata – drabužis neturi varžyti vaiko laisvės, gal gink Dieve vaikutis negalės šokti į balą ar griūti pasivolioti į purvą su per daug tvarkinga apranga – kam gi tramdyti vaiko polėkius.

Ir įprantama būti nepsipuošusiu, ir tuo pačiu – jokiu būdu neišsiskiriančiu. Jokių komplimentų, jokių pagyrų – visi vienodi. Girti negalima – kad neįsižeistų nepagirtasis, nepasistengęs ir nieko nedarantis, nesgi jam bus skaudu, kad jo negyrė. O tada ir kitas lazdos galas – kam stengtis, jei vistiek nepastebės?

Ir ta janteloviška dvasia toliau einama per gyvenimą – būti pilka vidutinybe.

O toliau truputis pafilosofavimų – ar nenuskurdina mūsų žmogaus tokia aplinka?

Imigrantas, pripratęs prie kitokio stiliaus, dūsta, pasigenda spalvų, grožio kasdienybėje. Kai kam tai tampa nemažu iššūkiu – naikinama fantazija, skurdinama kasdienybės estetika. Netgi dingsta gyvenimo prasmė.

Jaunas žmogus – tai būdinga visiems be išimties- blaškosi ieškodamas gyvenimo prasmės. Pagyvenus ilgiau, kai kas supranta – jokios prasmės nėra. Tiksliau – ji yra, bet prasmė yra tai, ką TU PATS įdėsi į savo gyvenimą. Į savo kiekvieną veiksmą. Į kiekvieną savo pastangą. Sukurti prasmę. Jei man svarbu, ką aš darau – atsiranda prasmė. O prasideda nuo mažmožių: einu į šventę, pasistengiu: švarūs, išlyginti rūbai, sušukuoti plaukai. Prasmė = pastanga. Pastangos nėra, nes kam stengtis, bet ką, bet kaip – ir taip bus gerai, ir voilà – aš kaip visi. Prasmė dingo, kūryba dingo. Jos gyvenime nebeliko, o ir niekas kitas jos nemato nei mano veiksme, išvaizdoje – jei net ir aš pats jos nematau.  Aš, mano išvaizda nespinduliuoja jokiu signalų. Aš – kaip visi. Vienas iš jų, pilkų ir standartinių.

Štai Marina Abramovič iš savo gyvenimo padarė meną. Iš nesąmonių, pasakytų kai kas. Sėdi tris mėnesius galerijoje, o žmonės stovi eilėje, kad pažiūrėtų į Marinai Abramovič į akis. Bet koks tai įtemptas darbas – išsėdėti! Ji mokėsi nejudėdama sėdėti NASA pratybose (t.y. kosmonautams). Nevalgyti, negerti, neiti į tualetą. Žiūrėti į akis! Reikia išbūti nejudančiu robotu aštuonias valandas. Ir kam? Kas čia tokio? O žinia tokia: kiekvienas darydamas kažką (bet ką) ir tikėdamas tuo, ką daro, GALI suteikti tam veiksmui ar veiklai prasmę.

© 2010 Scott Rudd www.scottruddphotography.com scott.rudd@gmail.com

Bet Norvegijoje (o gal ir visoje Skandinavijoje) tai sunku. Atrodo, kad čia gyvenimas yra nususintas iki vidutinybės, žemiau vidutinybės. Abuojumas, abejingumas tapo gyvenimo filosofija. Ir nemaža dalis žmogiukų gyvena – turtingiausioje pasaulio šalyje – neįdėdami į jokį veiksmą jokių pastangų, jokios fantazijos, o tuo pačiu ir į savo gyvenimą – neįdėdami prasmės. Nes visko yra. Kam stengtis. Vistiek niekam neįdomu, nes niekas nepasakys nei žodžio. Pagirs visus, visą skyrių, nors darbą tu padarysi vienas. Arba pagirs tą, kuris padarė blogiausiai, kuris yra tikriausias netikša – kad paskatinti pagiriant. Gal todėl – tai žinomas faktas – į Skandinaviją plūste plūsta lengvo gyvenimo ieškotojai, nieko nedarymo ir pašalpų gavimo virtuozai, o talentingi, kūrybingi – nusivilia ir išvažiuoja.

Dirbu valstybinį darbą. Man jis įdomus, bet apie darbą pasikalbėti nėra su kuo. Kolegoms norvegams neįdomu, kai kalbi apie darbą. Vis kyla mintis – gal aš kažkokioje ypatingoje aplinkoje tarp vidutinybių, kurie nemėgsta dirbti? Bet ne, tai jau trečias mano darbas, ir visur buvo taip pat… Ir taip nuobodu pasidaro. O juk čia mano gyvenimas. Važiuočiau į Lenkiją, bet vaikai – jie jau paaugliai – čia gimė, užaugo ir nebenori. Vaikai, man atrodo, irgi persiėmę abejingumu, kalba tik apie materialines vertybes. Esu užstrigęs. Tik vieną kolegę galiu paminėti kaip išskirtinę. Ji išsiskiria tuo, kad daugiau mąsto, negu kiti ir domisi savo darbu. Lenkijoje būtų viena iš daugelio.  Esi tarp tokių, kurie nesurezga rišlaus sakinio ir nenori nieko žinoti daugiau, nei jų pasaulėlis, TV programa ar arba „Hva gjorde du i helgen? Ikke noe spesielt“ . Nekalba apie tai ką skaito, ką mąsto ar dirba. Tada gali atrodyti, kad esi genijus jei išvis kažką darai ir domiesi. Įspūdis toks, kad čia viskas tarsi sumalta – ir gera, ir bloga – į vieną pilką masę, sulydyta į košę – būk vienodas, kam stengtis, būk kaip visi, vistiek visiems dzin.” Zbygniev, dirba valstybinėje įstaigoje, Norvegijoje gyvena virš 20 metų

Visuomenė neskatina individo stengtis, nėra įprasta lygintis su kitais, kažko siekti, mokytis. Geras toks, koks esi. Tai leidžia atsipalaiduoti. Kiek jaunuolių – nors mokslas nemokamas – meta mokyklas ir leidžia laiką nieko neveikdami. Tautinė socialistinė ideologija byloja – tu tiek pat vertas, kiek įžymybė – ir taip suteikia pagrindą jaustis gerai bet kokiu atveju. Jaunuolis nesistengia, niekas jo nekritikuoja, visi jam malonūs (apgaulingai!) ir jis, patikėjęs kad viskas gerai, susidirba gyvenimą, galbūt nudreifuoja į narkomaniją, pašalpinius. NAV gi jam duoda pinigėlių, kad oriai jaustųsi. O kai atsibunda – pamato, kad reikia dėl valytojo ar kito nekvalifikuoto darbo (daugiau nieko nemoka) konkuruoti su visa armija imigrantų – visiškai nuleidžia rankas… Taip pagaminama masė NAVintojų, ant gyvenimo supykusių nevykėlių, tikėjusių, kad jie be jokių pastangų yra verti visko.

Bet pažiūrėjus iš kitos pusės – kas gi tau draudžia būt kitokiu, spalvingų ir originaliu? Juk jei nori, Norvegijoje gali būti koks nori – niekas tavęs nekontroliuos ir nebus socialinio spaudimo, kaip kitose šalyse.

Kalbant apie jų išvaizdą, kasdienybę – tikrai nėra į ką akių paganyti. Bet man Norvegijoje gerai“ – sako kita imigrantė. – „Čia gali būti savimi, turėti savo stilių. Mums, imigrantams ypač gerai. Mažiausios pastangos – ir tu jau išsiskirsi. Apsitempiau viotetines pėdkelnes ir jau stilinga, visi žiūri. Nereikia kiekvieną dieną konkuruoti kaip Vilniuje, kur tave nužvelgdavo priekabios kolegių akys – kaip apsirengusi, ar suknelė kita, ar ta pati? Čia kaip beapsirengtum, kad ir paprastai, tačiau su skoniu ir įdėjus 10 min.į savo išvaizdą kiekvieną rytą, atrodysi geriau, negu 80 proc. kolegių, uniseks personų, dažančių plaukus 2 kartus į metus – prieš julebord ir prieš 17. mai. Koplimetų nežarsto. Bet pastebi. Matai, kad ir kitos ėmė labiau puoštis. Pas mus dar dirba 2 lenkaitės, tai tos irgi apie išvaizdą pagalvoja. Ir norvegės ėmė stengtis – tai papuošalą užsikabina, tai skarelę užsiriša ant kaklo. Bet kas nenori – eina kaip nori. Niekas nesmerks, neapkalbinės. Nori būt neplautais plaukais – būk. Nori būt stilingas – irgi būk. Nori būt gėjus, lesbietė ar transvestitas – tavo teisė„. Joana, dirba komercinėje įstaigoje, Norvegijoje gyvena 5 metai.

Šios visuomenės privalumas, kad ji leidžia tau būti kokiam nori. Tavo gyvenimas – daryk ką nori.

Turite minčių? Kviečiame diskusijoms feisbuko grupėje „Gyvenu Norvegijoje“.