Iš gyvenimo
Kai pirmą kartą buvau Norvegijoje ir šypsotis nepratus, pastebėjau, kad visi čia šypsosi. Mokiausi ir gyvenau Oslo universiteto studentų bendrabutyje Blinderne. Eini koridoriumi, kiemu, o tau „šypt vypt” visai nepažįstami. Pradžioje glumino. Juk buvo 1990 metai. Aš, augusi nepakantumo kultūroje, buvau Lietuvoje pratus išeiti iš namų kaip į kovą ir grumtis, jei kas mane užkabins. Tai autobuse kokia bobulė vos ne apstumdydavo, tai pardavėja parduotuvėje aprėkdavo, tai troleibuso vairuotojas duris prieš nosį uždarydavo. Šypsotis nebuvo dėl ko, niekas nesišypsojo tada. Agresyvumo reikėjo ant kiekvieno žingsnio, turėdavai būt budrus. „O čia, Osle šypsosi nei iš to, nei iš to. Įdomu kodėl? Ko reikia iš manęs?” – galvojau. Po kurio laiko man ta šypsena jau ėmė patikti, ir grįžusi į Lietuvą, pabandžiau įvest tą pačią madą savo darbe. Dirbau tada lietuvių kalbos mokytoja mokykloje, Vilniuje. Taigi ir aš ėmiau vakarietiškai elgtis: einu koridoriumi ir geranoriškai nusišypsau kolegoms be jokios priežasties – kaip Norvegijoje. Kai kurie buvo pažįstami tik iš matymo- bet juk vienoje mokykloje visi dirbam. Toks mano elgesys nesukėlė jokio susižavėjimo, tik nepasitenkinimą. Paprastai sutiktieji nustebdavo, nusukdavo žvilgsnį, atgal nesišypsodavo, o galiausiai rusų kalbos mokytoja drėbė: „nu čevo ty tut mordu krūtyš?“ (na, tai ko čia tu snukį kraipai). Tuo mano eksperimentas įvesti vakarietišką šypsojimosi kultūrą į Lietuvos mokyklą baigėsi, nesulaukęs jokio pasisekimo. (D.B.)
Kas labiausiai įstrigo iš kelionės į Lietuvą? Žmonės gatvėse atrodė nelaimingi. Nei vieno besišypsančio. Ne tik liūdni, bet pikti, apgailėtini, net agresyvūs savo piktumu. Na, baruose, restoranuose, aišku, kitas vaizdas, ten jau kaip ir kitas pasaulis, ypač tuose brangiuose. O miegamuosiuose rajonuose, Kalvarijų turguje, kur specialiai nuvažiavau pažiūrėti – tai nelaimingi veidai dominuoja. (Petter, vedęs lietuvę, Lietuvoje lankėsi daug kartų)
Štai dvi nuotraukos – abiturientai lietuviai ir norvegai. Nuotrauka 2017 metų, taigi dabartis. Vis tiek skirtumai akivaizdūs. Lietuviai, be to, kad yra labiau pasitempę ir oficialesni, mažiau šypsosi. O norvegai – paprasti, nesusikaustę, atsipalaidavę ir linksmi.
Kada šypsosi lietuviai ?
Lietuvoje vaikas auga be šypsenos ir dažnai po kritikos lietumi, nes tėvus irgi taip augino – kritikuodami. Dar visai neseniai Lietuvos Seime skambėjo pasisakymai, kad beržinė košė vaikui – tai auklėjimo priemonė, kuri niekam nekenkia. Jei vaikas auga tokiom sąlygom, kurgi čia besišypsosi…
Gal dėl to lietuviai nemoka šypsotis? Ne tik nemoka šypsotis patys, bet ir nemoka priimti kitų šypsenos, yra įžeidūs, super jautrūs? Nemoka nei priimti humoro, nei pasijuokti iš savęs – o juk tai pirmasis žingsnis į savianalizę. Mūsų žmonės įsitempę, neramūs, jie nuolat mano, kad visas pasaulis prieš juos, kad už kiekvieno kampo tyko pavojus. Tai parašyta ant kaktos. Suvargę, bijantys. Drista priešintis tik namie, išgėrę butelį ima kovoti prieš neteisybę arba skundais Feisbuke , o ne konstruktyviais veiksmais.
Iš gyvenimo
Mane ta jų dirbtinė priklijuota šypsena erzina. Ne vietoj kartais ji visai, ir juokas ne vietoj. Atsimeni tokią programą ”Paslėpta kamera“? Ten kažkokie veikėjai gatvėje ar dar kur nors viešai iš žmonių išsidirbinėja, o paskui pasirodo, kad juos filmavo ir rodo per teliką. O tie juokiasi kaip kvailiai – ką vargšams kita daryti? O gal ir nesupranta, kad į durnių vietą juos stato. Su manim tokie bajeriai nepraeitų. Arba gautų pats per snukelį, arba kamerą sudaužyčiau, o jau jei parodytų man nesutinkant per televiziją, tai kompensaciją prisiteisčiau. Iš manęs idioto nepadarys. (Jonas S., lietuvis, 65 metai)
Bet lietuviai moka juoktis iš kitų, o tai, sako prichologai, yra užguito žmogaus savybė.
Tyčiotis iš kitų (bet tik už akių) – tai žemesnio statuso (kartais tas statusas – tik įsivaizduojamas) žmogaus laikysena. Taip gaunama satisfakcija: išjuokiant tą, kurio gyvenimas nepasiekiamas, atliekama keršto akcija. Kitas būdingas lietuvių bruožas – baimė atrodyti juokingai, todėl bet kokia kaina stengiamasi būti labai solidžiais, kartais net meluojant, kažką slepiant, klijuojantis etiketes, kad atrodytum geresniu ir būtum labiau gerbiamas. Tam stiprinti pasitarnauja statuso simboliai (laikrodis, mašina, kailiniai), vizitinės kortelės vieno asmens įmoneje su titulu „generalinis direktorius“ (kodėl „generalinis” jei direktorius tik vienas ir vadovauja pats sau – nesuprantama) ir panašiai. Veikia šiose feiko varžybose ir Feisbukas – kaip maskaradas, kaukių balius, kur dedamasi kuo nesi, netiesioginiu būdu giriamasi savo grožiu ar gerove.
Laisvose visuomenėse girtis – neskoninga
Vakariečių visuomenėse ju seniai niekas nebenori stebinti vienas kito nei kailiniais, nei žiedais ar auksiniais plunksnakočiais. Milijonierius, genijus slepiasi po labai paprastais, kasdieniškai rūbais. Nei intelektas, nei pinigai nėra demonstruojami. Naujieji rusai išsiskiria savo elgsena ir turtų rodymu pavyzdžiui Londone ar Turkijos „all inclusive” poilsio vietose. Bet vakariečiams tai nėra būdinga. Jie atrodo laisvi, yra tokie, kokie yra. Jiems negėda būti mažiau turtingu ar apsirengusiu paprastais, kasdieniškai rūbais.
Nevengia toks laisvas žmogus pasišaipyti pirmiausia iš savęs. Matyti ir savo klaidas, ir savo trūkumus, bet juos priimti su humoru – sveikintina savybė. Jie žino, kad būti savimi ir mylėti save tokį, koks esi, yra didžiausia vertybė. „Nepatinku tau – na va kaip tai blogai”, galvoja toks žmogus ir nebijo būti nei juokingas, nei kam nors nepatikti, neįtikti, nei pats pasijuokti iš savęs. Nebijant pašaipos ir gyventi yra daug lengviau.
Ką reiškia šypsena skirtingose kultūrose?
Šypsena yra kūno kalbos dalis. Komunikuojame kūno kalba net 70 ir daugiau procentų, ir tik 30 ar dar mažiau bendravimo vyksta žodžiais. Mokslininkų, tyrusių šypseną, išvados – labai įdomios. Jie teigia, kad šypsena beveik visose pasaulio kultūrose reiškia, jog esate inteligentiškas, protingas žmogus.
TAČIAU yra šalių, kuriose šypsena reiškia, kad esate kvailiukas....Kokiose šalyse? Japonijoje, Irane, Pietų Korėjoje, Rusijoje, Prancūzijoje, Izraelyje, dar keliose…. Man tyrimas buvo atradimas, bet labiau įsigilinusi supratau, kad tikrai tiesa. Aš užaugau Lietuvoje, kuri buvo Sovietų sąjungos sudėtyje, su Rusijos kultūros įtaka. Atsimenu vaikystės komentarus: „Nesišypsok kaip kvailys”, „Ko čia dantis rodai?”.
Šypsotis, rodant dantis, nebuvo įprasta (gal turėjo įtakos tai, kad nebuvo gerų dantistų?). Bet kokiu atveju – rodyti dantis reiškė, kad tu iš kažko juokiesi. Jei nusišypsojai praeiviui – reiškia kad jis juokingas, o tai – įžeidimas. Viršininkams, aukšto rango asmenims šypsena išvis nebuvo būdinga. Jie užsiima rimtais dalykais, todėl šypsosi jie tik kai atsipalaiduoja (namie ir su draugais). Pažiūrėkite rusiškus filmus ir pamatysite – bendravimas iki dabar ten kur kas griežtesnis, ir dantų rodymas nepriimtinas.
Privaloma norvegiška šypsena
Norvegijoje nuo pat gimimo mažyliui šypsos visi. Vaikas mėgdžioja ir irgi šypsosi. Norvegas vertina šypseną kaip pozityvumą. „Jeg er blid person” (esu linksmas) – labai gera savybė, įrašoma net į CV. Norvegijoje žmonės užaugę tarp šypsenų ir tokiu būdu indoktrinuojami būti pozityviais, nepaisyti pasitaikančių nesėkmingų momentų, neeskaluoti konfliktų. Norvegai pozityvumo mokomi nuo vaikystės. Vaikai nekritikuojami, todėl jie auga laisvi, patenkinti. Lietuviams atrodo – labai išlepinti. Galbūt, nes riba yra nematoma, tačiau aukso vidurys vis tiek visada yra, tik reikia išmokti balansuoti – o tas sunkiausia.
Norvegai šaiposi iš savo šypsenos, neblėstančio pozityvumo. Tai parodijuojama norvegiškuose serialuose. Štai populiarus serialas „NAV”, kur šios įstaigos darbuotoją vaidinantis norvegų aktorius Atle Antonsen priima nepadarytą statybininkų darbą su tamtikra veido išraiška, nepasakysi kad pikta. Visą klipą galite pažiūrėti čia
Norvegai šypsosi net sakydami kažką nemalonaus ar konfliktinėje situacijoje. Jiems šypsena veikia kaip narkozė, kuria bandoma švelninti nemalonią atmosferą.
Jie tyčiojasi?
Savo pranešime vienoje konferencijoje, kur kalbėjau apie apie kultūrinius skirtumus ir kūno kalbą, paklausiau klausytojų iš įvairių ES valstybių: „Jei viršininkas jus pasikviečia, pirmiausia paklausia kaip jums sekasi, o po to maloniai šypsodamas praneša apie atleidimą iš darbo – ką pagalvosite?” Rumunas iškart atsakė: „Jis tyčiojasi iš manęs” ( aš irgi taip galvodavau anksčiau ir šypsena man buvo nepriimtina, jei situacija nėra maloni).
Norvegijoje šypsotis įprasta bet kokiu atveju, net kalbant nesmagiomis temomis, pranešant nemalonią žinią. Jie taip įpratę. Žmogų, nepažįstantį norvegiškos kultūros, tai gali ne tik stebinti, bet ir šokiruoti.
„Man pareiškia, kad mane meta iš buto, ir juokiasi”. „Barnevernet ateina į namus ir sako, kad ant mūsų kaip tėvų gavo skundą, ir dantis rodo?! Jie ką – tyčiojasi?” – stebisi užsieniečiai.
Noriu pabrėžti – tai tiesiog kultūriniai skirtumai, apie kuriuos negalvojama, ir įsižeidžiama visai be reikalo. Norvegų šypsenėlė gali erzinti, bet lygiai taip pat norvegą gali erzinti ar šokiruoti mūsų rimtumas, griežtumas. Jie jaučiasi nemaloniai, nes yra pripratę prie kitokios veido išraiškos.
Iš gyvenimo
Kai atvažiavo į svečius giminės iš Amerikos, pirmą kartą išmokau žodį „chyyyz“ ir pamačiau tą dirbtinę šypseną. Jie išsiviepdavo, parodydavo dantis, ypač kai fotografavomės. Nors tai nebuvo tikra šypsena. Kiekvienoje nuotraukoje tas pats žmogus atrodė vienodai, kaip koks manekenas. Man nepatiko.
Dabar, prabėgus daugeliui metų, šypsenų mada atėjo ir į Lietuvą, ypač aptarnavimo sritį. Darbuotojams liepiama šypsotis klientams, net tik susitikus, bet ir telefonu atsakinėjantiems. Anūkė pasakojo – ji dirba banke – kad jiems vedė kursus, kur sakė, kad šypseną žmogus net per telefoną girdi. Pabandėmė – tai tiesa. Tie kurie kalba šypsodamiesi, geriau parduoda ir šiaip daro geresnį biznį. Ir to galima išmokti, tik reikia treniruotis. Bet nemanau, kad Lietuvoje žmonės apie tai kol kas galvoja. Na, nebent Vilniuje, banke ar kokioj kitoj rimtoj įstaigoj to pramoksta. (Stefanija, 74 metai)
Šypsotis sveika
Kiekvienas žmogus skirtingas. Mūsų mokykloje (o tai jau prieš 40 metų taigi senais gūdžiais laikas, kai dar nesišypsojome) buvo viena mergina, kuri, nors ir gana pilnoko kūno sudėjimo ir visiškai neišvaizdi, buvo tokio nuostabaus būdo, pilna gyvybės ir homoro, nuolat besijuokianti, kad prie jos per kiekvieną pertrauką burdavosi patys šauniausi vaikinai. Ne išvaizdos jiems reikėjo, ne pamaivos, kuri trokšta dėmesio pati, o būtent žmogaus, su kuriuo galima pasikalbėti, kuris mato gyvenimą ryškiomis spalvomis ir nebijo pasijuokti iš savęs. Ji buvo labai populiari.
Mokslininkai sako, kad šypsotis sveika. Pirmiausiai – pačiam žmogui, nes mažėja stresas, aktyvėja širdies ir kraujotakos darbas. Bet to, šypsena padės pritraukti žmones, pagerins santykius, sušildys atmosferą. Net ir dirbtinė šypsena padės pasijusti laimingu – mimika ir protas yra susiję.
Pabandykite. Atsistokite prieš veidrodį ir šypsokitės kelias minutes – pasijusite tikrai geriau. Šypsena padeda nesureikšminti smulkmenų, pažiūrėti į situaciją iš šalies, nusiraminti. Šypsena jus stiprina kaip asmenybę. Juk net jei ir negalite kažko pakeisti – galite valdyti savo reakciją, galite šypsotis.
Iš gyvenimo
Aš Norvegijoje turėjau išmokti šypsotis. Gyvenu čia jau 6 metai, bet tik prieš porą metų man ėmė čia patikti. Nežinau, kad man buvo atsitikę, gal kokia emigracinė depresija, bet tik pakilus iš lovos imdavo lįsti mintys, kad ir tas, ir tas yra blogai. Tapau tokia nelaimiga, neliko energijos. Tada išbandžiau šypsenos terapiją. Blogoms mintims į galvą neleisdavau ateiti, tik galvojau, kas mano gyvenime gerai ir kuo galiu džiaugtis, už ką galiu būt dėkinga. Ir tikrai – atsirado tiek gerų dalykų! Ir dar šypsojausi. Iš pradžių priverstinai, o paskui tai tapo įpročiu. Išmokau būti pozityvi. Kas atsitiko? Gyvenimas pasikeitė! Atsirado energijos, pakeičiau darbą ir dabar esu daug laimingesnė ir matau tai kas gražu, o ne tai kas blogai. Į ką koncentruojame energiją, tą ir matome, patiriame. (Lina)
Atsidūrėte situacijoje, kai nežinote kaip reaguoti ir ką pasirinkti – pykti, įsižeidimą ar juoką? Pasirinkite šypseną. Kaip ir daugelis norvegų, ar kitų vakarų europiečių, kurie žiūri į pasaulį pozityviai. Pasaulis yra veidrodis. Jei šypsositės jam – jis irgi jums nusišypsos.
Diskutuokite Feisbuko grupėje Gyvenu Norvegijoje.
Oficiali kokybiška informacija FB grupėje Dirbantiems Norvegijoje
