Galite supykti, bet pyksite patys ant savęs, nes pataikysiu į skaudamą vietą. Kartais reikia pirštu parodyti juokingus ir pasibjaurėtinus lietuvių įpročius ir kvailumą. Atpažinsite save, tekste tarsi veidrodyje pamatę savo tikrą, Budulio, veidą, kurį įsivaizdavote visai kitaip.
Apie budulį tikrai žinote, Budulis tapo Lietuvos tautosakos ir „Dviračio žynių” personažu.
Budulis ar Budulienė dažnai mažaraščiai, su nebaigta profke, Budulienės dažniausias užsiėmimas – klijuoti nagučius ir blakstutes, kai kurios dar imasi nelegalių botulino injekcijų, save pavadindamos plastikos chirurgėmis. Buduliai dažniausiai pikti ir nelaimingi, nes nesiseka. O nori, kad sektusi. Todėl labai pavydi tiems, kam sekasi. Nieko nepavyksta padaryti, nieko nemoka, išskyrus plytelių ar blakstučių klijavimą, o ir tą daro labai blogai, todėl neturi daug klientų. Reikėtų kreiptis pas psichoterapeutą, bet Budulis su Buduliene nežino net nuo ko pradėti, o ir pinigėlių gaila tokiom nesąmonėm. Budulių vertybių skalė – siaura, besiribojanti zoologiniais instinktais ir pinigėliais. Bet svarbiausia – kad Budulis visada viską žino ir yra savim labai patenkintas. Už Budulį žemiau – tik bomžas, kuris net namų neturi. Bomžas yra nelaimingas, vargšas ir to neslepia. O Budulis didžiuojasi, ypač jei jis užsienio Budulis. Norvegijoje buduliai prakunta, nors nieko neturi – vistiek giriasi, kad gyvena nuostabiai ir labai daug uždirba. Norvegijoje buduliai atranda, kad niekas per galvą nemuš, nes Norvegijoje – visuotinė lygybė ir žodžio laisvė. Todėl vieno milimetro iš Lietuvos atsivežta elgesio kultūra, įmušta daužymu per galvą ir baime, Norvegijoje išgaruoja, ir išlenda visi budulių „vidiniai perlai”. Budulio galvoj esanti virvutė ausims surišti išmąsto, kad galima drąsiai akis draskyti bet kam – net ambasadoriui. Net Ernai Solberg. „Kokie durniai, ir kaip jie durnai viską daro ir sako.” – rėkia jie. Tiesa, buduliai savo nuomonę reiškia ne tiesiogiai, bet per feisbuką. Jie įsitikinę, kad yra teisūs – reikia kritikuoti visus kurie kažką daro ir padaro. Būtent – kritikuoti bet ką, bet kada ir visada, nes nieko pozityvaus niekada jų akytės jiems neparodo. Budulis – tiesiog asocialas, neturintis manierų, nemokantis bendrauti prasčiokas.
Perlų mėtymas tam, kas jų nevertina
Koronavirusas sukaustė Europą, ir prasidėjo siautėjimo socialinėse medijose metas, nes tai vienintelė socializacija. Siautėjame ir mes, versdami informaciją, ją sistemindami ir skelbdami. Žinome, kiek žmonių stokoja tikros informacijos apie tai kas čia, Norvegijoje, vyksta, nes nemoka kalbos. Pilietiški lietuviai, kurie nori padėti tautiečiam šiuo laikotarpiu, nemokamai ir laisvanoriškai jungiasi į pagalbos tinklus. Ambasada atlieka lietuvių vienytojo vaidmenį, kalbina specialistus, skelbia kokybišką informaciją, norėdami, kad ji pasiektų kuo daugiau žmonių. Ar turi ambasada tai daryti? Tikrai ne, ir ne tokiu dideliu mastu. Bet daro.
O ką daro Budulis su Buduliene? Jie kritikuoja. Jiems vistiek viskas blogai. Tai informacija per anksti, tai per vėlai, tai ne tokia, kokios jie tikėjosi, tai per sunkiai suvokiama, tai per lengvai. Blogai bet kokiu atveju. Karantinas, uždarė sienas – blogai. Uždarė darželius mokyklas – irgi blogai. Bet veikia parduotuovės – labai blogai. Kodėl norvegai be kaukių? Kodėl niekas nestovi su šautuvais? Kodėl nepatruliuoja šaulių būrių savanoriai? Kodėl negaudo žmonių, nepriduoda jų policijai ir neduoda baudų? Kodėl čia visi tokie atsipūtę, trainiojasi po miškus ir parduotuves? Kodėl policija nemuša žmonių su lazdom, kaip Šrilankoj? Nėr tvarkos. Po velykų atidarys darželius, dar kažką atidarys – kokie nevisapročiai, taigi mes visi sirgsime ir mirsime, norvegai jau durniau negalėjo sugalvot. Ir kalta ambasada ir grupė Dirbantiems Norvegijoje, kodėl taip blogai viskas čia….
Kiek darbo įdėta į vieną informacijos gabaliuką?
Noriu paaiškinti, kad vieno infomacinio gabaliuko įrašymui dažnai sugaištamos mažiausiai dvi dienos. Dirba mažiausiai trys žmonės (jei iš teisybės – dar daugiau, nes kiti, be trijų paminėtų, padeda rasti techninius sprendimus). Neskaitant jau to, kad tam, jog informaciją tinkamai rasti, suvirškinti ir pateikti, kad suprastų net buduliai, reikalinga daugiametė praktika ir patirtis. Ir viskas nemokamai, ir viskas tautiečių labui iš patriotizmo.
Bet Buduliui su Buduliene nė motais. Negi jiems svarbu. Kai jie tualetą šveičia ar silkes skuta – va čia tai darbas. O kiti tik sėdi prie kompų ir nieko nedaro. Informacija pasenusi, neaktuali – pareiškia. Ir iš viso – kas ta ambasada, kas ta Bogdanienė, kaimietė, ką jie ten vapalioja, vaidina kad kažką žino, o iš tikrųjų nieko nežino….
Budulių dvasiniai ekskrementai mums neįdomūs
Žinote, kas yra ekskrementai? Paaiškinu kaip vaikui – tai kaka. Kakutis yra bjaurus ir smirda, ir jo vieta tualete, o ne svetainėje ant stalo. Nepaisant to, kai kas ima ir apsikakoja viešai. Verbalinis ar feisbukinis apsikakojimas yra tada, kai Budulis ar Buduliene nesusitvardo, nespėja nubėgt į tam skirtą vietą ir atpila savo dvasinį turinį (t.y. prirūgusią neapykantą ir nepasitenkinimą) tam, kas jo visai nenusipelnė ir toj vietoj, kur tai netinka. Kaip savo šeimose, kur pachmielnas vyras, jei negavo dar išgert ir pinigėliai baigėsi, išlieja savo pyktį keiksmažodžių ir smūgių pavidalu silpnesniems šeimos nariams -žmonai ar vaikam. Tai pat pasielgia ir buduliai su budulienėm feisbuke. Suprantu – jie nelaimingi, jie pyksta, nieko gražaus ir gero jų galvelėse nėra, be klaidų parašyt nieko nemoka, bet susilaikyt irgi niekaip negali.
Apsispjaunate patys
Kodėl jūs tokie? Psichologai seniai išaiškino – buduliai su budulienėmis dažniausiai nelaimingi žmonės už kurių pykčio slypi labai liūdnas gyvenimėlis, prasidėjęs nuo vaikystės traumų. Jie neturi kur eiti, sėdi savo skylėje, gal net Lietuvoje -kas per feisbuką sužiūrės budulių buvimo vietą – ir ieško skylutės kur paleist savo negatyvą. Niekas į budulius rimtai nežiūri, jis tikram pasaulyje yra nulis, tai skėtriojasi virtualiai. Vadinamoji filosofų aprašyta vergo neapykanta ponui, kuri pasireiškia tik sėdint savo barake ir slepiantis už anoniminių profilių „Ema Ema” arba „Donce Nesakysiu”, bet beveik niekada viešai. Jei Budulis susitiktų poną akis į akį – sulinktų trilinkas, pabruktų uodegą ir laižytų batus. Bet įsivaizduodamas, kad niekas jo nemato, dergia kiek gali. Savotiška psichoterapija buduliams, kad randa kur išsidergti, bet kam mums, padoriems žmonėms, matyti jų negražų vidinį pasaulį? Kaip jau ne kartą kartota – mes ne psichiatrai ir vaistų jums neišrašysim.
Čechovas
Antonas Čechovas, pasaulinio garso rusų rašytojas, gydytojas, gyvenęs devyniolikto amžiaus pabaigoje, rašė ir noveles apie kaimo tamsumą. Vienos tokios novelės fabula ypač tinka, kalbant apie budulius. Siužetas trumpai: miestietis ponas nusiperka kaime namą ir ten atvažiuoja vasarot. Jis turi žmoną, kilusią iš nekilmingos šeimos, kuriai pažįstamos neturtėlių problemos. Žmonai labai gaila tamsoje paskendusių, vargstančių valstiečių, ir ji nori jiems padėti. Eina pas juos, kalbasi, bando kuo gali palengvinti jų būklę. Rezultatas – valstiečiai išnaglėja, ima nevažomai siausti ponui priklausančiuose plotuose – miške, laukuose ir ima ponus niekinti. Ponas nebegali dėl šito likti vasarvietėje, todėl sodybą parduoda. Namą perka kitas ponas, labai žiaurus, ir ima kaimą valdyt geležine ranka. Jei jodamas kelyje sutinka valstietį, iškart šnioja tam per nugarą botagu. „Va čia tai ponas, o tas kur buvo – tai ne ponas, negerbėme jo. O šitą jau ir gerbt galima”- džiaugiasi valstiečiai naujuoju ponu.
Kai kurių mūsų budulių su budulienėm mentalitetas nedaug toliau pažengęs. Todėl primenu – mes nesiaiškinsime kodėl mūsų feisbuko grupės Dirbantiems Norvegijoje komentaruose pasipylė brudas. Mes nevaidinsime psichologų ir negalvosime apie jūsų sunkią vaikystę ar nevykusį gyvenimą. Nenorite informacijos – išeikite iš grupės. Norite dergtis – eikite kitur. Vertinkite kitų žmonių darbą. Nenorite dėkoti – bent jau patylėkite. Ačiū už dėmesį.
