2011 metais Norvegiją sukrėtė ypatinga byla. 8 metų Moniką jos mama Kristina, parėjusi iš darbo, rado negyvą. Bergeno policija bylą greitai nutraukė, nes, anot jų, mergaitė pati sau atėmė gyvybę. Nors atvejų, kad tai padarytų mažas vaikas Norvegijoje anksčiau nepasitaikė, bet Amerikoje, pareiškė Bergeno policija, tokių atvejų yra buvę… Vėliau paaiškėjo, kad policija klydo, ir byla buvo tirta iš naujo. Ką tik perskaičiau knygą apie šią mane labai dominusią bylą , ir ji sukėlė daug minčių…
„Kova už Moniką. Istorija apie vieno vaiko žudiko medžioklę“ (Kampen for Monika, Historien om jakten på en barnemorder. Autoriai Aasa Christine Stoltz ir Stig Nilsen, 2019). Tai yra knyga, kurią turime skaityti ir apie ją rašyti. Neabejoju, kad ši tragiška byla išliks ir Norvegijos kriminalistikos, ir lietuvių Norvegijoje istorijoje.
Jei domina daugiau – bylą, ir pirmą ir antrą tyrimą, labai plačiai nušvietė ir Lietuvos, ir Norvegijos žiniasklaida (video medžiaga su visais veikėjais).
Tiems kurie nežino ar primiršo – istorija trumpai
2011 metai, lietuvė Kristina Šviglinskaja su 8 metų dukrele Monika gyvena prie Bergeno ir dirba žuvų fabrike. Ji susipažįsta su lietuviu Darium Lukoševičium, ir po kurio laiko jis apsigyvena moters namuose. Neilgai trukus Kristina, pamačiusi, kad iš šitų santykių nieko gero tikėtis negalima, paprašo vyriškį išsikraustyti. Jis taip ir padaro. Į Kristinos el.paštą ir feisbuką iš kažkokių nežinomų siuntėjų ima eiti grąsinančios žinutės. Kristina mano, kad jas siunčia buvęs sugyventinis ir ima jo bijoti.
Praeina nepilnas mėnuo. Monika suserga, ir Kristina, palikusi miegančią dukrelę savo lovoje, nusprendžia, kad jos šiandien į mokyklą neleis, o pati išeina į darbą. Visą dieną bando vaikui prisiskambinti, bet nepavyksta. Po darbo moteris skuba namo. Grįžusi randa atidarytas duris, išdaužtą stiklą, o dukrelę nebegyvą, kabančią ant durų rankenos su dirželiu ant kaklo… Bute labai šalta, koridoriuje pribarstyta prieskonių. Moteris šoke (Kristinai pas gydytoją buvo nustatytas aukščiausias šoko laipsnis – 10 iš 10-ties). Policijai moteris iškart pasako, kad tai tikriausiai padarė Darius.
Prasideda tyrimas, kuris baigiasi tuo, kad byla nutraukiama, neva 8 metų vaikas pats atėmė sau gyvybę. Nors šita versija daug kas abejoja, bet vistiek policija pasirenka tikėti būtent ja. Bent keli liudytojai kreipiasi į policiją ir pasakoja apie jų matytą nepažįstamą įtartiną vyrą, važiavusį autobusu ir išlipusį netoli Kristinos ir Monikos namų tą rytą ir valandą, kai mirė mergaitė. Būtent tokio amžiaus ir išvaizdos, kaip ir buvęs Kristinos sugyventinis.
Policija Darių apklausia, bet paleidžia – jis neva turi alibi. Šeimininkė, pas kurią jis gyveno, tarsi prisimena, kad matė jį namie (paskui apaiškėja, kad ji neprisiminė kurią dieną). Policija Dariaus asmenybe nesidomima (vėliau paaiškėja, kad jis yra nusikaltėlis, ne kartą teistas Lietuvoje ir vos nepasmaugęs žmogaus) ir Dariaus versijos netiria, o Darius netampa įtariamuoju. Policija prisiriša prie savižudybės versijos, nors daugybė faktų rodo visiškai kitokį paveikslą: išdaužtas langas, numestas kirvis, išbarstyti prieskoniai (paskui paaiškėja, kad būtent tai žinomas nusikaltėlių iš Rytų Europos būdas klaidinti nusikaltimo vietos tyrėjus). Dingo Kristinos auksiniai papuošalai, brangūs kvepalai (apie tai kad jie yra ir kur žinojo tik Darius), dingo Monikos mobilusis telefonas… Bet tai policijai įspūdžio nedaro, jie nesigilina ir neieško atsakymų. Policija aiškina: Kristina iš katalikiškos šalies, todėl radusi dukrą nusižudžiusią, sufabrikuoja sceną, kuri klaidintų, tarsi padarytas nusikaltimas. Mat, pagal policiją, Lietuvoje yra toks gilus katalikiškas tikėjimas, kad jei žmogus nusižudo, tai jo negalima laidoti kapinėse ir jis nepateks į dangų (paskui šią versiją paneigia lietuvis kunigas, dirbantis Norvegijoje). Bet policja įsikabina į šitą pasakėlę ir nusprendžia, kad čia viskas aišku ir toliau tirti nereikia… Jie pasikviečia Kristiną paskutinei apklausai ir pasako, kad versija dėl savižudybės patvirtinta, o byla uždaroma. Tai dėstydama nužudytos mergaitės motinai, policijos tyrėja valgo riešutus (detalė iš knygos).
Kas tai? Visiškas bukumas? Beširdiškumas? Abejingumas? Dėl to, kad tai paprasta moteris iš Lietuvos, nekalbanti norvegiškai, dirbanti žuvų fabrike, dėl to ji yra niekam nesvarbi? Taip galvojo Kristina, kuri niekada nesusitaikė su policijos išvada….
Trūksta jausmų įsivaizduoti kaip mama turėjo jaustis ir žodžių tam aprašyti…
Ir štai tada prasideda kova už Moniką. Už teisybę. Apie tai knyga. Apie tai, kaip Kristinos advokatas Stig Nilsen (vienas iš knygos autorių) nepasidavė ir toliau siekė, kad byla būtų atnaujinta. Apie sąžiningą policijos tyrėją (Robin Schaefer), kuris, rizikuodamas savo karjera ir eidamas prieš visą Bergeno policijos viršūnėlę, vistiek siekė, kad byla būtų atnaujinta. Galiausiai byla atnaujinama, tiriama, ir Darius Lukoševičius nuteistas. Ir galiausiai – tik po kelių metų- apie bylą parašytos knygos, kurias skaudu skaityti ir skaitydamas negali patikėti, kad tai vyko iš tiesų.
Šią bylą sekiau spaudoje. Skaičiau abi knygas. Istorija mane sukrėtė, kaip ir kiekvieną, kuris ja domėjosi.
Tipiška imigranto istorija
Kristinos istorija – simboliška istorija apie jauną žmogų, kuris atvyksta iš Lietuvos tiesiog ieškoti duonos kąsnio. Tokių lietuvių užsieniuose – daugybė. Knygoje pasakojama, kad Kristina yra iš Lietuvos, kur gyveno kartu su motina Valerija ir dukrele Monika Jonavoje, vieno kambario butuke. Dirbo kepykloje, tačiau pinigų nuolat trūko. Žvilgsnis nukrypo į užsienį – kaip ir daugelio. Palikusi savo dukrytę, Kristina išvyko į Vokietiją dirbti aukle, kur prižiūrėjo svetimus vaikus. Tačiau ištvėrė tik aštuonis mėnesius. Grįžo į Lietuvą ir vėl – skurdas, kuris dar kartą išvijo, dabar – į Norvegiją. Norvegijoje Kristina įsikūrė, atsivežė dukrą, uždirbo ir atsirado geresnio gyvenimo viltis.
Tačiau čia ji tapo – kaip ir kiti jauni žmonės – atkirsta nuo pagalbos tinklo, vadinamojo netvorko. Sakoma, kad namie ir sienos padeda. Savo šalyje, savo mieste visada yra pažįstami, suagusieji, kurie myli tave, kurie tave užaugino, kuriems tu kažką reiški. Artimi jaunuolio žmonės turi gyvenimiškąją patirtį, pažįsta pasaulį. Jie gali su jaunu žmogumis kalbėtis savo kalba, patarti. Emigrantas šito neturi. Jis, aišku, gali bendrauti su jais skype, kitomis priemonėmis, bet nesusilauks patarimų apie Norvegiją, nes šios šalies, jos gyvenimo, nerašytų taisyklių nei mama, nei tėtis, nei kiti artimieji gyvenantys Lietuvoje nežino. Jauni emigrantai gali kliautis tik savo draugais, bendradarbiais, kurie dažnai irgi jauni ir irgi – užsieniečiai. Taip atsiranda vadinamosios segreguotos (atsiskyrusios) aplinkos, kuriose daug nežinios, daug klaidingų gandų ir informacijos.
Kas patars jaunai moteriai jei ji, pavyzdžiui, susipažino su vaikinu? Ar jis vertas dėmesio? Kas jis toks išvis? Ar verta jį įsileisti į namus? (Vėliau paaiškėjo, kad Donatas buvo benamis, nakvojęs Bergene po tiltais, gatvėje, bedarbis, ir Lietuvoje – kriminalinis recidyvistas, padaręs daugelį nusikaltimų). Patirtis, suagusio patarimas tokiu atveju padėtų, tačiau to nėra. Jaunas imigrantas turi gyventi ir mokytis iš savo klaidų, kartais – labai skaudžių.
Skaitant knygą apie Moniką ir jos mamos Kristinos siaubingą tragediją kyla ne tik didžiulis liūdesys, dėl mūsų, lietuvių, likimo, bet ir įtūžis. Visiškai beprasmiškai nužudyta dukrelė yra siaubingas smūgis, kurį turėjo išgyventi Kristina. Bet šalia to ji susidūria su neįtikėtina svetimos šalies policijos neteisybe ir melu turėtų būti šiurpu, tiesiog nežmoniška. Kodėl policijos munduro švara buvo svarbiau, nei rasti tiesą? Kodėl institucija, kuri turi ieškoti teisybės, dėjo pastangas ją nuslėpti? Jaunam žmogui, neturinčiam artimųjų, tai gali būti nepakeliama. Kristinos stiprybe galime žavėtis.
Taigi – kokios išvados? Gal pasipiktinkime Norvegija?
Ne, nesirinkime tokio primityvaus sprendimo.
Norvegijoje, kaip ir bet kokioje kitoje šalyje, gyvenimas pilnas ir šviesos, ir šešėlių. Piktina, kad yra žmonių, kurie meluoja, kurie yra nejautrūs, abejingi, neatlieka savo darbo. Jų yra visur. Geriau džiaugtis, kad Norvegijoje atsirado žmonių, norvegų, nepabijojusių eiti prieš sistemą. Jie palaikė jauną motiną ir padėjo rasti teisybę, nuteisti tikrąjį žudiką. Tai – gera žinia.
Bergeno policija pati buvo tiriama, ir nustatyta kad įvyko kolektyvinis aplaidumas. Jie motinai sumokėjo kompensaciją.
Šiais metais tragiškiems įvykiams, kurie Norvegijoje vadinami Monikos byla (Monikas sak) sueina 10 metų. Monikai būtų 18….
O išmoktos pamokos yra tokios:
- Norvegija nėra pasakų šalis, kurioje gyvena vieni angelai
- Valstybinės institucijos biurokratija gali atsisukti prieš žmogų, nepripažinti savo padarytos klaidos, o stengtis apginti munduro garbę
- Atskiras žmogus ne visada pajėgus kovoti prieš sistemą
- Norvegijoje, kaip ir visur, visada atsiras žmonių ir struktūrų, kurios padės siekti teisybės
- Teisybės ieškojimas užtrunka ilgai ir tai daryti nelengva
- Ieškoti teisybės verta
- Tikėkite ir žinokite, kad pasiseks, jei esate tikrai teisūs
- Ieškokite bendraminčių ir jų rasite
- Niekada nenuleiskite rankų.
«Gjør rett, frykt inetet» (Daryk kas teisinga ir nieko nebijok). Tai Norvegijos gynėjų šūkis, kuriuo vadovavosi Kristinos advokatas Stig Nilsen, kai, nors būdamas vienas, jaunas ir bijodamas, vistiek ieškojo galimybės rasti teisybę. Ir ją rado.
Turite minčių? Rašykite feisbuko grupėje Gyvenu Norvegijoje.
Kokybiška ir patikima informacija feisbuko grupėje Dirbantiems Norvegijoje.
