Norvegiškos sveikatos priežiūros ypatumai
Šis straipsnis paremtas mano asmenine patirtimi. Nenoriu nieko kritikuoti, tiesiog ieškau atsakymų kodėl ir kaip elgtis kai sušlubuoja sveikata, o gydytojas sako : „Gerk paracetą. Na, o jei nenori – kentėk. Kitų alternatyvų nėra, toks gyvenimas. Arba gali kreiptis į privačius gydytojus. O galbūt eik pas psichologą ir išmok gyventi su skausmu?” Pasiūlymų daug, bet man vistiek skauda.
Pasakoju.
Mano spintelėje pilna paraceto. Nes jo vis prirašo, nors juk galima nusipirkti ir be recepto. Bet su receptu – stipresnės tabletės. Išgeri vieną, o išeina kaip dvi. O jei be recepto – tai išgeri dvi, ir tas pats. Bet be recepto, sako, brangiau.
Sveikata nesiskundžiu, niekada nesergu, biuletenių neimu. Aišku, turiu fastlege (šeimos gydytoją) kurį man paskyrė.
Pirmą kartą sunkesnė liga užklupo prieš 20 metų, jau 10 metų išgyvenus Norvegijoje. Mano tėvas, amžiną atilsį, buvo medicinos profesorius, tai iš jo nemažai žinau apie ligas. Tada susirgus supratau, kad plaučių uždegimas. Gulėjau namie vos nemirdama su didžiule temperatūra. Bet šiaip ne taip nušliaužiau pas gydytoją – į namus juk jie neina – nes supratau, kad be antibiotikų ligos nenugalėsiu. Gydytojas labai nenorėjo prirašinėti antibiotikų, nes visi norvegų gydytojai yra nusistatę prieš juos – gal tai ir gerai. Vos prašnekėdama, maldavau gydytoją padaryti kraujo tyrimą ir tvirtinau, kad man yra plaučių uždegimas. Gydytojas nenorėjo tikėti, sakė kad tik peršalimas ir liepė gydytis stebuklinguoju paracetu. Visgi tyrimą padarė, ir tada jau – mačiau kad pats buvo išsigandęs, turbūt tas tyrimas parodė stiprią ligą – prirašė antibiotokų.
Persikrausčius į kitą Oslo rajoną pasikeičiau gydytoją, kad būtų arčiau. Pas šią atėjau, kai ėmė svaigti galva. Šioji, jauna mergina, į mane nežiūrėjo, o spoksojo į kompiuterį, atrodė, kad mano vizitas jai trukdo. Taip pat nieko ir netyrė, tik tvirtino, kad nieko man nėra, viskas praeis. Nepraėjo, sukosi galva vistiek. Pakeičiau gydytoją. Toji pamatavo spaudimą, pamatė kad jis gana aukštas, vėliau nustatė hipertoniją ir dabar nuolat geriu vaistus. Štai tokia buvo mano patirtis su fastlege.
Kai prieš kelis metus susilaužiau riešą, gavau neblogą medikų pagalbą – viskas veikė kaip sviestu patepta, bet tai buvo legevakt (traumatologinis), kur taip pat ir operaciją padarė. Nors būtent tuo pat metu mano draugė Lietuvoje irgi susilaužė riešą, tai ją po to siuntė reabilituotis į sanatoriją Druskininkuose. Valstybės sąskaita. Turtinga Lietuva. Manęs Norvegijoje su ta pačia bėda nesiuntė niekur. Savaitę po operacijos sakė, kad turiu eiti į darbą. Išsiderėjau 50 procentų biuletenį, taigi dirbau tik pusę laiko. Bet kai gipsą nuėmė – į darbą tučtuojau. Jokių sanatorijų. Jokiu reabilitacijų. Nori pas fizioterapeutą – mokėk pati. Kiti mano pažįstami taip pat gavo panašią gydytojų priežiūrą ekstra atvejais – kai buvo trauma, sunki liga ir pan. Taigi – norvegiška sistema kaip ir veikia, bet …
Grįžtu prie istorijos.
Prieš du metus man ėmė skaudėti koją ir nugarą. Na, senatvė, galvoju, sėdimas darbas ir t.t. Gydžiausi pati – pratimai, masažai, naprapatas, osteopatas, daugybė pinigų sukišta.
Norvegiška sistema yra tokia, kad pacientas per kalendorinius metus turi sumokėti apie 2000,- NOK paciento nustatytą dalį (egenandel) gydytojams ir vaistams, o jei per metus šią nustatytą sumą viršija, gauna vadinamą frikort (jos yra dviejų tipų), t.y. kortelę nemokamam gydymui, ir likusiems kalendorinius metus už gydymą ir vaistus nebemoka (tai galioja ne viskam, pvz. dantų taisymas į tai neįeina, yra atskira tvarka). Daugiau apie tai čia
Bėda ta, kad ne visos procedūros yra pripažintos kaip gydymas, ir nors už jas pacientas moka, ir labai nemažai, sumokėtos sumos į vadinamą paciento dalį (tą egenandel, kad gauti frikort) nepatenka. Pavyzdžiui, fizioteraupeto gydymas yra pripažintas, o štai manualinės terapijos specialisto, naprapato, masažisto ir osteopato paslaugos, nors kainuoja brangiau – ne. Tai, neva yra alternatyvioji, netradicinė medicina – jei renkiesi pats pas tuos specialistus eiti, Norvegija tau už juos nemokės. Aš irgi ėjau pas fizioterapijos specialistus, nes irgi norėjau kad būtų mažesnės išlaidos, taigi troškau tos frikort. Bet jie man nepadėjo, be to sakė, kad nežino kodėl skauda ir net nesiruošė aiškintis. Skausmas praeidavo trumpam. Pagerėdavo po apsilankymo pas masažistus (600 nok / val.), osteopatą (750,- Nok / val.), naprapatą (650,- / val.). bet visiškai nepraėjo. Buvo momentų, kad skaudėdavo taip, jog negalėjau nei sėdėt, nei gulėt. Gyvenimo kokybė su tokiu skausmu buvo siaubinga, negalėjau apie nieką kitą galvoti ir nieko daryti. Ir taip du metus.
Taigi – vėl einu pas fastlege. Neaprašinėsiu jos perkreipto veido, anot vienos žymios lietuvių žurnalistės „kaip š… kandus”, kai atėjau su tuo pačiu menkniekiu – kojos skausmo – problema.
– Skauda koją, taip skauda, kad nieko negaliu daryti…
– Ar geri paracetamolį, kurio tau prirašiau?
– Na, pagėriau, bet negi aš jį turiu visą gyvenimą gerti?
– Tu turi gerti tabletę tris kartus per dieną
– Bet čia ne vaistai, čia tik nuskausminanmieji, kurie nieko negydo. Aš nenoriu jų vartoti. Aš noriu, kad būtų diagnozuota nuo ko kyla skausmas ir kaip gydyti ar ką daryti, kad būtų šalinama skausmo priežasatis
– Labai daug žmonių kenčia skausmus ir su tuo susitaiko
– Na, o aš noriu kad mane pažiūrėtų koks nors specialistas ir bandytų diagnozuoti.
– Na ir kur nori kad tave siųsčiau?
– Gal galima į Lietuvą, nes ten gerai diagnozuoja…
– NE! jokiu būdu, į užsienį galima tik tokiu atveju, jei pas mus Norvegijoje nieko negalima padaryti (suprask, čia, Norvegijoje, tai jau viską padarys)
– Bet jūs juk nieko ir nebandote daryti! Man skauda jau vienus metus, o nieko nedaryta, tik paracetas prirašytas!
– Na gerai, parašysiu siuntimą į MR (magnetinis rezonansas)….
Palaukus keletą savaičių padaro MR tyrimą, pagal jo aprašymą– viskas gerai. (Jei nori nuotraukų, turi jas nusipirkti, bet aš vistiek juk nieko ten nesuprantu, kam man? )
Vėl einu pas fastlege (beje, kas kartą už vizitą moku 250,- nok, nors apsilankymas beprasmiškas). Vėl nieko. Liepia gerti parcetamolį. Pasigailėjusi sako: „Gerai, matau kad jau tau skauda virš metų, tai pabandysime siųsti į ligoninę, gal ten kažką diagnozuos.” Siunčia. Laukiu kelis mėnesius, vėl kviečia mano fastlege. Einu (apsilankymo kaina 250,-) Gydytoja iškilmingai įteikia laišką iš ligoninės (kažkoks fysikalsk institutt) ir praneša, kad manęs ligoninė nepriima, nes aš neatitinku kažkokių kriterijų. Gydytoja aiškina, kad aš per daug gerai jaučiuosi, todėl ir nepriima. Dar vaikštau. Jie, esą, priima tik tokius, kurie jau iš skausmo paeiti negali. Bet jei noriu, galiu toliau užsiiminėti popierizmu, sprendimą apskųsti ir toliau brautis pas tą fysikalske institutt. Jei rašysiu kundą – gal priims. Bet gali ir nepriimti. Popierizmu užsiimti nenoriu, noriu kad neskaudėtų. Ir nenoriu gerti paracetamolio ar kitų nuskausminančių.
Tai ką man daryti? – klausiu. Atsakymo nesulaukiu.
Gerai, nevarginsiu jūsų ilgais aprašymais apie tai kaip vaikščiojau pas gydytoją, mokėjau pinigus ir jokios realios pagalbos nesulaukiau. Galiausiai kreipiausi į privatų gydymo centrą. Ten gydymą gavau iš karto. Nesakau, kad visas mano problemas išsprendė, bet sveikata ženkliai pagerėjo o skausmas – sumažėjo. Vaikštau ten ir toliau. Kai ten sutiktų gydytojų paklausiau, ar aš esu toks unikumas, kad man neįmanoma buvo diagnozuoti ligos du metus, nusijuokė ir atsakė – tu esi vadovėlinis atvejis. Ta kodėl fastlege nediagnozavo?- klausiu. Na, sako jie, jei fastelege diagnozuotų, tai mes darbo neturėtume…
Apie fastlege pasirodė straipsnis Aftenposten penktadienio priede, konstatuojantis kad festlege sistema pati serga ir jai reikalinga skubi pagalba. Serga – vadinasi nefunkcionuoja. Straipsnį verta perskaityti. Be to, išmanančių žmonių komentarai padėjo geriau suprasti sistemą.
Patarimai:
1. Pas gydytoją geriau pradėti lankytis sausio mėnesį, tik prasidėjus metams – greičiau gausite frikort, ir gydymas bei vaistai (ne visi, beje, kompensuojami) ilgainiui tai kalendoriniai metais nekainuos.
2. Bandykite patys suprasti, kokia liga galbūt galėtumėte sirgti (pats save žmogus geriausiai pažįsta) ir gydytojui aiškiai pasakyti, pas kokį specialistą norite, kad jus nusiųstų. Diagnozuoti savo ligą aišku skamba keistai, bet dabar tikrai yra pakankamai informacijos kad ir internete. Įvedus simptomų aprašymą į paieškos laukelį google galima gauti bent jau bendrą supratimą, kur problema.
3. Privatūs gydymo centrai kainuoja ne tiek daug, ir taip pat gaunama frikort (bet ne gydantis visuose centruose, klauskite kai kreipsitės).
4. Geriausiai kreiptis į specializuotus centrus – nugaros, ortopedijos, neurologijos ir pan.
5. Patys gydytojai dažniausiai gydosi tik privačiuose centruose, o ne pas fatslege.
Daugiau infomacijos apie Norvegijos sveikatos priežiūros sistemą rasite čia
Apie kompensacijas gydantis užsienyje ir kita informacija čia
Norite papasakoti savo istoriją, komentuoti ir diskutuoti? Darykite tai Feisbuko grupėje Gyvenu Norvegijoje.
