Ar jums gražus žodis PINIGĖLIAI?
Girdžiu, kad lietuviai dažniai uždeda mažybinę priesagą, ir žodis PINIGAS pailgėja iki PINIGĖLIO. O gal dėlto pasidaro saldesnis, malonesnis?
Kas gi yra pinigai? Tai abstrakti sąvoka, žyminti sutartinę vertę. Jie – iliuzija, jų gamtoje nėra, ir jie patys jokios savarankiškos vertės neturi.
Kodėl tarp lietuvių taip paplito mažybinis terminas ”PINIGĖLIAI“? Ar maloninė priesaga ”–ėlis“ prideda pinigams kokybės? O gal daugiau vertės? O gal padaro juos gėrio kategorija? Ar parodo, kaip juos mylime, kaip jų trokštame – jei vadiname taip maloniai? O gal kaip tik – nuvertina, numenkina juos į niekinamą rūšį, apie kurią kalbėti nemalonu, bet vistiek kartais, reikia. O gal kažkas atleidžia mūsų kaltes, nes uždirbame pinigėlius ne tėvynėje, gal palikę šeimas, vaikus, kitus artimuosius, dirbame sunkų ir nemalonų darbą, jaučiamės išvaryti, nelaimingi, mums ilgu ir graudu. Tada, kaip vaikai, guodžiamės saldžiais pinigėliais.
- Kur tėvelis, kur mamytė?
- Išvažiavo į Norvegiją, parveš pinigėlių.
Pinigai juk nėra nei geri, nei blogi. Jie – tik susitarimas tarp žmonių, atsiskaitymo už prekes ir paslaugas priemonė.
Ar kada girdėjote, kad verslininkai sakytų ”pinigėliai“? Ne, jie turi kitus terminus, sako vertė, lėšos, užmokestis, investicijos.
O mūsų pinigėliai kokie, euriukai ir kronytės? O Anglijoje – paundukai? Jie mažyčiai, tokie nešvarūs, sutrinti, barškantys kišėnėje. Ir gal net nelegalūs tie pinigėliai. O jei jie yra „juodi“, tai reikia paslėpti, užbarstant cukriuko, pasakant „pinigėliai“.
„Ai aš taigi net nežinojau, kaip čia taip, na gavau pinigėlius, davė man šeimininkas, tai net į galvą nedingtelėjo kad kažkas blogai.“ – sako mokesčių nemokantis. Toks vaikiškas pasiteisinimas, na, aš gi toks paprastas, infantilus, nieko nežinantis, tai gal ir nebaus, pasigailės?
Pinigėlis yra mažutėliams, vargdienėliams. Pinigėlio niekada negana, jo visada trūksta. Pinigėliai yra tai, kas ne uždirbama, o gaunama, numetama, išmaldaujama. Pinigėlį gauna elgeta prie bažnyčios. Melagis Pinokis, kuriam meluojant ilgėjo nosis, irgi gavo pinigėlius, bet apgavikai – lapė ir katinas – juos išviliojo. Pinigėlius gauna tas, kuris nemėgsta savo darbo, bet vistiek turi dirbti, nes priverstas. Jis nesirenka, nežino – gaus, ar ne, nežino kiek gaus, nes ne pats skaičiuoja. Tik žino, kad labai daug dirbo, kol tą mažą pinigėlį uždirbo. Kiek duoda, tiek ima, ir paskui skundžiasi kad mažai, kad turėjo būt daugiau, bet nedavė. O kiek iš tikrųjų turėjo būti – nežino, nes negi jis, vargšelis, gali žinoti. Ir apie tuos pinigėlius kalbėt nenori, ir suskaičiuoti savo darbo valandų nesugeba.
Pinigėlis yra kategorija iš tos pačios serijos žodžių kaip šeimininkas (vietoj darbdavio), atvežė (vietoj atvažiavau), apgyvendino (vietoj apsigyvenau), davė darbą (vietoj įsidarbinau)…
Pinigėlis – užguito mentaliteto produktas.
Kalbantys apie pinigėlius, jaučia kad tai nešvari, nejauki tema. Jie pinigėlių nori, bet nemoka apie juos kalbėti, jų tvarkyti, ir jiems visada jų trūksta.
Ir atvirkščiai, tie kurie aiškiai žino ko nori, kur dirba, kodėl, kokiomis sąlygomis ir kiek uždirba, paprastai ir sugeba vertinti savo darbą, gerbti save ir gauti vertą atlyginimą, o ne pinigėlį. Mes juk esame materialiame pasaulyje, kur viskas turi vertę, kurią mes sutariame. Ne tą, kurią mums numeta, kaip pinigėlį. Pavyzdžiui Norvegijoje yra įstatymai apie PRIVALOMĄ minimalią algą kai kurioms profesijoms.
”Bet ne,“ sako vargstantys dėl pinigėlio,- „ką čia aš kovosiu, nieko neiškovosiu, kiek davė, tiek paimsiu.“
O yra kiti, kurie dirba ne dėl pinigėlio. Jie vertina savo sugebėjimus, savo darbą, savo gyvenimo valandas, parduodamas darbdaviui (o ne šeimininkui), uždirba pinigus, nelaukia, kol numes pinigėlį, nes žino – tai garbingai uždirbta alga.
