Nesupykite – jie tiesiog nenori įkyrėti
Jei Norvegiją reikėti apibūdinti spalvomis, pasirinkčiau tik keturias : juodą, baltą, pilka, ir nedidelis kraštelis rausvos. Toks, koks čia būna peizažas žiemą. Juk tai visame pasaulyje labai pažįstamas ir mėgiamas skandinaviškas stilius. Jis neperkrautas, minimalistiškas.
Tas pats liečia ir skandinavišką bendravimą bei emocijas – mažiau yra daugiau.
Ką tik grįžau iš Belgijos džiazo festivalio, pasimėgavusi miesto kultūra, aukšta kokybe, maisto įvairove ir skoniu, ir, žinoma, muzika.
Ir vėl – įspūdžiai kaip ir kiekvieną kartą pasisvečiavus kitose Europos šalyse ir gįžus į Norvegiją tokie patys. Ten, kitose šalyse, aš esu, ten mane mato. Akių kontaktas, šypsena, pokabiai ant suoliuko su nepažįstamais – jie žiūri, kalbina, domisi. O aš impulsyviai reaguoju kaip norvegė: ” ko jie nori?”, ir noriu nueiti. Bet to, dėkui Dievui, nepadarau.
O grįžus į Oslą, kaip visada matau žmones, kurie nemato manęs. Kartai net pagalvoju – ar jie pasitrauks, ar trenksis į mane, nes įspūdis, jog eina kaip akli, nieko aplink nematydami, ypač – kitų žmonių.
Ir žinau, kad nesu aš viena tokia, kuri taip jaučiasi, o pojūtis ypač paaštrėja pabuvus svetur.
Šį kultūrinį fenomeną pastebi daugelis imigrantų arba norvegai, pagyvenę kitose šalyse. Lyginant su JK, Belgija ar Prancūzija šie viešame gyvenime egzistuojantys žmonių bendravimo (o Norvegijoje – nebendravimo) įpročiai yra labai ryškūs. Tai – esminis visuomenių socialinių kodų skirtumas.
Burbulas, kuriame saugu
Novegiškas „vaikščiojimas nematant kitų žmonių“ ir spontaniško, neorganizuoto bendravimo vengimas, socialinėje antropologijoje vadinama negatyviu mandagumu arba asmeninės erdvės sakralizavimu.
Kodėl norvegai atrodo susikaustę ir „akli“ kitiems?
Pirmiausia, čia pagarba privatumui yra mandagumas. Prancūzijoje ar JK užkalbinti nepažįstamąjį autobuse ar eilėje yra visiškai natūralus, tai – draugiškas žingsnis. Norvegijoje tai dažnai suprantama atvirkščiai – kaip kito žmogaus erdvės pažeidimas.
Be to, čia yra stipriai įsišaknijęs funkcinis bendravimas. Norvegų socialiniame gyvenime labai stipri funkcinė linija. Jei esate darbe, susirinkime ar sporto klube – bendraujama apie funkciją, apie tai, ką veikiate. Spontaniškas, „tuščias“ pokalbis apie nieką, vadinamasi small talk jiems atrodo varginantis, nenuoširdus. Jie nemoka taip kalbėtis ir todėl vengia tai daryti.
Norvegijoje paisoma emocinio saugumo, kas veda į uždarumą. Norvegai saugo savo vidinį pasaulį ir neatlapoja jo kiekvienam. Užmegzti gilų ryšį su jais užtrunka labai ilgai. Su atsitiktiniais žmonėmis jie išlaiko distanciją, kuri iš šono atrodo kaip šaltumas, robotizacija ar net pasipūtimas (selvgodhet). Bet šios tautos atstovai puikiai jaučiasi vieni, pripratę daug mažiau bendrauti, nei kitos tautos, ir mes turime tokį pasirinkimą tiesiog gerbti.
Toks norvegams labai įprastas elgesys dažnai sukuria stiprų atsitvėrimo įspūdį, kurį užsieniečiai natūraliai interpretuoja kaip aroganciją arba nenorą matyti kito žmogaus.
Tačiau reikia žinoti, kad tai labiau susiję su baime pasirodyti įkyriems, o ne su tiesioginiu negatyvumu kitoms tautoms.
Straipsnyje išsakytos patirtys yra subjektyvios ir nebūtinai sutampa su kitų žmonių patirtimis.
