Slaptos, bet galingos taisyklės
„Kažkas atsitiko, net nesupratau kas – ir manęs nebemėgsta, nors anksčiau buvo kitaip. Niekas nepasako, nepaaiškina kodėl. Galiu tik spėlioti. Galvoju taip: važiavome su kolegomis į Lietuvą savaitgaliui. Esu iš Vilniaus ir viską puikiausiai pažįstu savo gimtąjame mieste, bet organizatoriai mano nuomonės nepaklausė. Jie kasdieniniam maitinimuisi užsakė visiems restoraną. Jame maistas buvo siaubingas ir brangus. Komentavau viešai: „Kodėl šaly, kur tiek gero maisto, pasirinkta tokia prasta vieta?“ Ir bum – vadovybė (kelionės organizatoriai), manęs nebemėgsta, elgesys mano atžvilgiu pasikeitė. Nežinau, ar sugebėsiu tai pakeisti, ar geriau ieškotis kito darbo… Gaila, kad kolegos nepamatė mano miesto iš geriausios pusės. Nematomosios norvegiškos intrigos – toks vaikų darželis, kad trūksta žodžių. Norvegai nemėgsta kritikos, net jei ji pagrįsta. Tarsi leidžiama išsakyti savo nuomonę, visi kalba nieko nesakydami, arba tyli, kokios bus pasekmės – neaišku. Visi lygūs, bet vadovų kritika – tabu, nebent už akių. Kai tokios neaiškios taisyklės, žmonės įsibaugina, nesako savo tikrosios nuomonės ir apsimeta kad gerai, nors taip tikrai nėra.” (Lietuvė, gyvenanti Norvegijoje daug metų).
JAV ir Norvegijos mokslininkų atliktas tyrimas rodo (2011 m.), kad Norvegijoje socialinės normos lygiai tiek pat griežtos kaip Pakistane, Singapūre ar Pietų Korėjoje.
Mokslininkus ypač nustebino Norvegijos rezultatai. Paaiškėjo, kad šioje šalyje vyrauja ypač griežtos socialinės normos, nors pagal kitus parametrus Norvegija yra laisva ir demokratiška Vakarų šalis, žmonės individualistai ir nepriklausomi.
Paprastai griežtos socialinės normos būdingoms šalims, kuriose vyrauja autoritariniai režimai, griežtos bausmės, kur suvaržyta politinė laisvė, yra didelis gyventojų tankumas, riboti ištekliai ir didelė rizika, kad užpuls kaimynai. Norvegijoje to nėra, o štai mokslininkų tyrimas nustato, kad socialinė normos lygiai tokios pat griežtos, kaip Azijoje. Kur pakastas šuo?
Lėmė klimatas ir istorija
Priežastys istorinės ir ekologinės, aiškina mokslininkai. Norvegija itin nederlinga, žmonės prisirišę prie kaimo vietovių, nėra didelių klasinių skirtumų.
Po 14 amžiuje Norvegiją nusiaubusio maro, nepasigailėjusio nei turtuolių, nei vargšų, didžiulėje teritorioje liko saujelė žemdirbių ir žvejų, kovojančių už išlikimą. Tai ir yra genetinis ir socialinis pagrindas, iš kurio formavosi dabartinė norvegų karta. Gyventojų skaičius Norvegijoje labai mažas (apgyvendinta tik 2 proc teritorijos). Čia nėra miesto kultūros ir didelių klasinių skirtumų. Norvegija ne taip seniai tapo nepriklausoma (1905 m.). Iki tol ji neturėjo stipraus tautinio identiteto, nes ilgai buvo kolonizuota šalis. Tačiau, nors norvegai patys savo žemių nevaldė, kitataučiai (danai ir švedai), fomaliai turėję valdžią, didelių ir nuošalių Norvegijos teritorijų valdyti praktiškai nelabai galėjo dėl atšiaurių klimatinių sąlygų. Sostinę nuo likusios šalies skiria dideli atstumai, kalnai, vandenys. Atokiausi Norvegijos kampeliai tapo lengviau pasiekiami tik 20 amžiaus pabaigoje, kai Norvegiją suraižė keliai, tuneliai, tiltai ir atsirado oro transportas.
Žiaurios klimatinės sąlygos diktuoja griežtas socialines normas, kaip vienintelį būdą sutarti su kaimynais, jų nepykdyti, nes geri santykiai su kaimynais – vienintelis būdas išgyventi. Atšiaurioje gamtoje visada reikės žmonių pagalbos. Tave nušluos nuo žemės paviršiaus užklupusi audra, jei nesugebėsi pasipriešinti stichijai. Nepakaks to, kad turi turi didžiausią namą visoje vietovėje, esi gražiausias, sėkmingiausias ir turtingiausias. Krizės atveju reikės kitų žmonių, o jie nepadės, jei būsi pasipūtęs, puikuosiesi savo sėkme. Būk kaip visi, ir niekas nepyks – štai pagrindinė taisyklė.
Lygiava diegiama iš viršaus
Norvegijoje nuolat dedamos pastangos skatinti bedruomeniškumą ir naikinti bet kokius kontrastus tarp žmonių ir jų grupių:
- Vienodinamos sąlygos tarp miestų ir kaimų, per regioninę politiką (distriktpolitikk, kai siekiama užtikrinti vienodą gyvenimo lygį bet kurioje Norvegijos vietovėje). Atokios vietovės, savivaldybės arba ten dirbantys ar gyvenantys žmonės gausiai finansuojami; valstybinės institucijos perkeliamos ar įkuriamos ne sostinėje, kad darbo vietos ir alga būtų vienodai paskirstyti.
- Progresinė mokesčių sistema: didelius mokesčius moka tie, kas turi didžiausias pajamas ir finasuojami lėšų skokojantys.
- Lyčių lygybė: prievartinės tėvystės atostogos pappapermisjon (jei tėvas neima, jos dingsta); lyčių kvotos (60/40) užsimantiems aukštas pareigas ne tik valstybiniame, bet ir komerciniame sektoriuje.
- Pagalba pabėgėliams ir pabėgėlių integracijų programos, skiriant jiems būstus kai kada net brangiausiuose miestų rajonuose, kad nesusiformuotų getai su socialiai remtinų gyventojų koncentracija.
Norvegijos struktūros sukurtos iš apačios į viršų. Čia dominuoja ir valdo dauguma, o ne turintys didžiausią galią (pvz. pinigus). Tokiu būdu vyrauja daugumos, liaudies valdžia. Ne visiems tai patinka, turtingiausieji, stipriausieji ar ambicingiausieji galimati tai vertina kaip paprastuolių diktatą. Kai kurie dėl to emigruoja.
Mokslininkų išvada kategoriška– svarbiausia socialinė norma, persmelkianti Norvegijos visuomenę, yra garsusis Janteloven: neišsiskirk iš masės, nesididžiuok, nebūk geresnis. O jei esi – nerodyk to, slėpk ir nusižemink. Pateikiamas pavyzdys: norvegų sportininkai, iškovoję aukso medalius pasaulyje, nėra, tautos požiūriu, jokie talentai, jie – Norvegijos, kaip kolektyvo produktai. Jie giriami ir jais didžiuojamasi, bet jie turi likti paprasti ir nesipuikuoti, kitaip bus kritikuojami už pasipūtimą. Visi pasiekimai – kolektyviniai o ne asmeniniai. Kuklumas – didžiausia dorybė. Olav Thon, vienas turtingiausių Norvegijos verslininkų, turintis daugybę viešbučių, žmonių mėgiamas būtent už paprastumą ir savo nuolat dėvimą raudonąją kepuraitę, kurią jam numezgė ilgametė mylimoji (dabar jau žmona).
Per maža šalis didiems žmonėms
Istorikai mini, kad žymūs pasaulyje Norvegijos menininkai (Ibsenas, Munchas) nesutarė su Norvegijos visuomene ir ypač – biurokratais. Norvegijos garsenybė Ibsenas, kilęs iš Skien miestelio, geriausius savo metus praleido užsienyje ir vengė atvykti į gimtinę – Norvegiją. Dabar žymusis dramaturgas garbinamas visame pasaulyje ir yra Norvegijos kultūros simbolis kaip ir Edvardas Munchas, nors anksčiau Norvegijoje abu nebuvo tinkamai įvertinti. Ibseno ir Muncho santykiai su Norvegija buvo, švelniai tariant, problematiški. Ibsenas yra pasakęs, kad nenori auginti savo sūnaus Norvegijoje. Žinoma jo citata „Norge er et fritt land befolket av ufrie mennesker” (Norvegija yra laisva šalis, kurioje gyvena nelaisvi žmonės). Jis vadino norvegus žmonėmis su kišenės dydžio siela (sjæle i lømmeformat), ir žadėjo atsisakyti Norvegijos pilietybės.
Mokslininkė Witioszcek taikliai pasakė : „Norvegijai priimtinas tik genijus su kvailio kepure“. Daugybė norvegiškų jumoro serialų išjuokia janteloven, bet šis principas sėkmingai gyvuoja toliau. Juokdarys irgi sakydavo tiesą karaliui ir išvengdavo bausmės, bet karalius ir jo valdymas nuo to juk nesikeisdavo.
Mimikrija (susiliejimas su aplinka) – geriausia išlikimo taktika
„Nebandyk būt kitoks”. Gerai tai, ar blogai? Skandinavijos bendruomenėse būdingas grupinis elgesys, kai individas nuolat vertinamas itin kritiškai, jo pasiekimai ignoruojami, nes svarbiausi pasiekimai – kolektyviniai. Todėl žmonės išmoksta nebūti geresni jokia prasme: – neturėti daugiau, nemokėti ir nežinoti daugiau, nes antraip sukelsi kitų pavydą, pasipiktinimą, ir tapsi atstumtuoju.
