SUPRASTI NORVEGIJĄ. Norvegai ir konfliktai

Norvegai ramūs, norvegai nesinervina, norvegai tolerantiški, norvegai vengia konfliktų, bet – norvegai užsispyrę, daro savo. Tai tiesa. Kaip įmanoma niekada nesinervinti? Kaip ir kodėl jie tokie? Net po daugelio metų gyvenimo Norvegijoje man tai nebuvo iki galo aišku. Užsiplieksdavau dėl to, kad jie tokie šalti. Kuo šaltesni, tuo pikčiau. Va, tarsi nuomonės nesutapo, o jis šypsosi, po to mūriniu veidu kiaulės akis įsįstatęs lyg niekur nieko toliau bendrauja.

O aš kelias dienas vidujai galvoju: ką jam pasakyti, kaip konfliktą spręsti. Norvegiškas šaltumas pradžioje pykdė, paskui imponavo, po to pati pasidariau panaši juos ir ėmiau nervinti lietuvius draugus ir gimines savo sunorvegėjimu. Bet vistiek iki galo neperpratau, kas verčia juos elgtis taip, o ne kitaip.

Susipažinus su psichologu Jan A. Andersen, jau virš 30 metų vedančiu seminarus apie konfliktus, pagaliau viskas stojo į savo vietas. Manyčiau atradau raktą į supratimą, į norvegišką požiūrį ir kokie argumentai lemia rinktis būtent tokią – nereagavimo į dirgiklį – elgseną.

Konfliktų spręsti nereikia

Trumpai A. Andersen konfliktų valdymo strategija skamba taip: konfliktų spręsti iš viso nereikia. Nes juos bespręsdami, padėtį tik pabloginame. Todėl jei nieko kito nesugalvojame, geriausia yra pasišalinti iš konfliktinės situacijos.

Lenkų kilmės socialinė antropologė Nina Witoszek, Oslo universiteto profesorė, savo knygoje „Geriausia pasaulio šalis“ („Verdens beste land“), su ironija aprašo Norvegijos socialinius fenomenus ir pasakoja atvejį, kai į vieną intelektualų šventę atvyko chamas (žymus asmuo) ir apspjovė (tikrąja žodžio prasme) kitą pobūvyje esantį žymų asmenį. Kas atsitiko? Svečiai liko apstulbę, bet niekas nesikišo. Chamas liko šventėje, o apspjautasis išėjo. Niekas jo neapgynė, o šventė tęsėsi toliau. Nina Witoszek kelią klausimą ar tai yra teisinga. Ar neturėtų visuomenė apginti ir įsikišti į tokį konfliktą? Man, lietuvei, kyla toks pats klausimas, nes man irgi atrodo neteisinga, kad chamas linksminasi toliau lyg niekur nieko, kai tuo tarpu įžeistasis turi išeiti. Mano galva, nekultūringai pasielgęs turėtų būti išmestas iš šventės.

Aprašytas atvejis labai puikiai iliustruoja norvegišką „toleranciją“.

O kaigi su elgesio normomis? Jų nėra? Žinoma, jos yra ir paprastai tokių drastiškų epizodų nebūna. Tačiau jei jie įvyksta – suveikia norvegiškas reagavimas į konfliktą – atsitraukimas. Nes norvegai taip mokomi nuo vaikystės.

Tavo reakcija – tavo reikalas

Konfliktų specialistas J.A. Andersenas įsitikinęs, kad reagavimas į kažkieno elgesį – asmeninis reikalas. Jei yra demokratija, visi elgiasi pagal savo supratimą, pagal turimą vidinį kapitalą – auklėjimą, šeimos vertybes. Jei žmogus elgiasi netinkamai, chamiškai, galime sau mintyse daryti išvadą, kad „štai jis yra chamas, neišauklėtas“. Tačiau reaguoti į chamišką elgesį aktyviai nerekomenduojama.

Psichologas aiškina: susidūrus su žmogumi, kuris elgiasi ne pagal mūsų supratimą, nereikia bandyt taikyt jam savo normų ir reikalaut iš jo elgtis vienaip ar kitaip. Nepatinka elgesys? Tu pats pasirenki kaip reaguoti – ar įsižeisti, ar duot į snukį, ar keršyti, ar apsimest, kad nieko neįvyko.

Kraipyt galvą, stebėtis, plakt liežuviais „kaip taip galima?!“ Norvegijoje nepriimta, tai – bereikalingas energijos švaistymas. Tiesiog vengiama su tokiu žmogum bendrauti, bendraujama tik labai svarbiu reikalu. Tokiu būdu jis izoliuojamas. Kultūringas norvegas paprastai apsimeta, kad nieko neįvyko. Net neapsimeta – jis yra išsiugdęs nereagavimo į nereikšmingą įvykį mechanizmą – meta iš gavos tai, kas jam nemalonu.

Juk visi žino, kad yra kanalizacija, bet niekas ten nežiūri kiekvieną dieną ir nesistebi – „ak kaip baisu, kaip negražu, kaip smirda!“. Tai paslėpta, ir tarsi neegzistuoja. Nereaguodami saugome save. Žino, kad jei nervinsis, bus blogiau tik jam pačiam. Chamo auklėjimas – beviltiškas reikalas.

Tačiau jei reikalas liečia asmeniškai norvego gyvenimą, jo piniginę, karjerą – aiškinsis daug ir ilgai. Bet ne emociniu reagavimu – jis tai darys kitaip. Bet apie tai – vėliau.

Han er bare født sånn

Pirmiausia apie nemalonius bet kasdieniškus epizodus, kurie didelės įtakos gyvenimui neturi. Na, pavyzdžiui, kolega darbe jus ignoruoja. Piktybiškai nesisveikina, per susirinkimus – pertraukia, neišklauso. Ir šiaip – jis jums labai nepatinka. Ka daryti? Psichologas siūlo neaštrinti konflikto. Įsisamoninti, kad jei žmogus asmeniškai Jums nepatinka – tai nėra kliūtis su juo dalykiškai bendrauti. Reikėtų išlaikyti mandagias manieras ir apriboti bendravimą iki būtiniausių darbinių klausimų. Patartina visiškai nesinervinti dėl to, kad kolega yra jums nepriimtina asmenybė. Būtina pašalinti asmeniškumą iš santykių, ir visiškai dėl šito neigraužti.

Pažįstu dirbančius kartu, kurie metų metais vienas kitam nė žodžio nepasako. Jie apeina vienas kitą, kaip kokį akmenį ar griovį kelyje, tačiau sau nekomplikuoja gyvenimo. Norveguose gajūs du posakiai „nepriimk asmeniškai“ (ikke ta det personlig) ir „jis jau toks gimė“ (han er bare født sånn).

Nepatinku tau? Na va, kaip tau blogai

Tai negi norvegai visai nenori patikti? Juk patikti kitam – žmogiškas noras. Deja, statistiniam norvegui tai negalioja. Jam svarbiau būti savimi. Norvegai įsitikinę, kad kiekvienas turi teisę būti toks, koks yra. Nebūtina visų suvienodinti. Užkampio dialektą, kurio nesupranta kitos vietovės gyventojas, abejotinas manieras ar keistą aprangą kiti turi gerbti ir priimti kaip iškirtinumą. Ir priima – norvegiška tolerancija. Norvegai tai pavertė savo prekybiniu ženklu – esu toks koks esu (gal atrodau keistai, bet man nusispjauti), didžiuojuosi tuo ir nesistengsiu būt kitoks. Tavo reakcija į mane – tavo problema. Norvegai įsitikinę, kad jei rūpinsis ką kitas žmogus apie jį galvoja – suteiks kitam žmogui didžiulę galią save valdyti.

Tas pats galioja atvirkščiai – jei kažkam leidžiame mus išprovokuoti, sukelti stiprius jausmus: įtūžį, pykti, neapykantą – tas žmogus įgyja mums didelę galią, valdo mus. Todėl nuo vaikystės mokoma neįsileisti stiprių emocijų, tiesiog gūžtelėti pečiais ir nereaguoti. Taip žmogus lieka neliečiamas, nesužeidžiamas. Mūsų kultūros požiūriu – tai mandagus egoizmas.

Rimta – rašyk raštu

Santykių katastrofas sukelia dažnai ne tai, kas daroma, o kaip daroma. Juk žodžiai yra tik 30 ir net mažiau procentų infomacijos. Įspūdį susidarome ne iš to, ką žmogus sako, o kokie jo gestai, mimika, tonas, netgi kokia laikysena, apranga. Todėl matant bęstanti konfliktą, elgiamasi paprastai, be emocijų, dalykiškai.

Jei norvegas vis labiau šypsosi ir ima elgtis dar mandagiau ir kalbėti dar oficialiau – tai ženklai, kad reikalas rimtas. Beje šiuos ženklus kitų kultūrų, pvz. Rytų Europos atstovai, išiaiškina neteisingai. Jie mano, kad viskas gerai, ir lengviau atsipučia. Bet to daryti neverta – tuoj gausite kokį nors raštą.

Aiškintis rimtą reikalą dalykiškai – reiškia aiškintis raštu. Rašant apgalvojamas kiekvienas žodis, nematoma rašančiojo kūno kalba ir mimika. Rašant naudojami neautralūs terminai. Be to raštiškas dokumentas yra raštiškas dokumentas. Parašo, laukia atsakymo ir renka korespondenciją – ką žinai, gal prireiks. Kraštutiniu atveju to gali prireikti teisme. Kas pasakyta – dingo, kas parašyta – yra ir bus. Taip prieina iki absurdų, nes mailais susirašinėja kolegos, sėdintys už kelių metrų. Rašymas gali net pakenkti, nes kuria atstumą, o konfliktuojant svarbu tiesiog pasikalbėti ir pažiūrėti vienas kitam į akis.

Visgi nenustebkite, jei norvegas mieliau rašys laiškus, nei kalbėsis. Tai ženklas, kad jis į reikalą žiūri rimtai. Nepykite dėl to – jis taip išmokytas.

Kiekvienoje darbovietėje yra instrukcijos, kurios ten galioja. Tai taisyklės, kurių nenumatė įstatymas. Pvz. kiek laisvų dienų gausi, jei mirs artimas žmogus. Apmokės jas darbdavys ar ne. T.p. bendrose patalpose kabo raštiški nurodymai: „Išgėręs kavą viską sutvarkyk – tavo mama čia nedirba“, „Išeidamas užgesink šviesą“ ir panašiai. Regis – kam rašyti tai, kas visiems ir taip aišku, juk tai bendros žmogiškos normos? Norvegai žino – ne visiems. Bet jei jau parašyta – visi privalo laikytis.

Ar losi atgal ant šuns kuris loja ant tavęs?

Sukonfliktavę žmonės ieško sąjungininkų, todėl pasakoja apie konfliktą aplinkiniams. Taip konfliktas tik gilinamas, nes kai apie dviejų žmonių nesutarimus išgirsta kiti, atsiranda galimybė konfliktą aštrinti, jis tampa grupinis, apauga pletkais. Vietoj nesutarimo atsiranda vos ne karinė padėtis su dviem priešiškom kariuomenėm. Todėl protingi elgiasi apdariai:  jei kažkas tave įžeidė, nepulk apie tai pasakoti kitiems. Pagalvok, gal įžeidėjui bloga diena, gal jam kas nors atsitiko? Lik orus ir mandagus su įpykusiu žmogum, išlaikyk savo manieras bet kokia kaina. Juk tai jis, įtūžėlis, nesugeba tvardytis, nekaltas, kad gavo prastą išsilavinimą, išiauklėjima, gal yra traumuotas, iš nekultūringos šeimos, kad nemoka bendrauti, nežino kultūros normų. Jis kenkia tik sau – o tau pakenkti negali.

Konfliktas atsiras tik tada, jei reaguosi į jį kaip į konfliktą, ypač – su karštomis emocijomis. Jei nereaguosi – konflikto nebus. Tavo teisė pasirinti – reaguoti, ar ne. Sakoma: jei ant tavęs ims loti šuo – argi pulsi loti atgal? Taip pat nereikia reaguoti ir į nekultūringai besielgiantį.

Jei nematau – nėra

Beje, dažnai jautrūs žmonės mato konfliktą ten, kur jo nėra. Nematyti konflikto arba matyti ne potencialų konfliktą, o smulkmeną, reikia mokytis. Savitvardos, dirbtinės šypsenos, pozityvaus elgesio norvegai mokomi nuo vaikystės. Todėl išvengiami spontaniški susižodžiavimai ar net susistumdymai viešose vietose. Garsaus piktinimosi, kodėl vėluoja viešasis transportas ar kodėl kažkas ne taip elgiasi autobuse ar gatvėje, čia beveik nėra.

Besidomintieji psichologija, saviugda, žino – pasaulis yra mūsų minčių atspindys, mūsų vidaus veidrodis. Matai pasaulį per „savo akinius“, todėl vienas matys blogą, žiaurų, o kitas – gražų pasaulį, gerus žmones. Šiomis mintimis remiasi visos filosofijos, mokančios kaip išgyventi, nes pagrindinė taisyklė – reikia keisti ne pasaulį, o savo požiūrį. Norvegai teoriją paprasčiausiai pritaikė praktikoje. Diegiant tokį požiūrį visuotinai ir nuo mažumės, išugdomas ramus, besitvardantis, nekonfliktiškas ir neagresyvus žmogus ir sukuriama tokia pat visuomenė.