Kodėl norvegiška darbo rinka neįvertina darbštumo?

Lietuvis Norvegijoje norėjo tapti „darbdavio svajone“, bet uždirbo tik sugadintą sveikatą.


Kodėl Daliaus pasiaukojimas neatnešė nei algos pakėlimo, nei padėkos

Daugelis lietuvių į Norvegiją atvyksta su ta pačia auksine taisykle, kuria tikėjo nuo jaunystės: „Dirbk daug, daryk viską, ko prašo, būk pasiekiamas visą parą – ir vadovai tave pastebės.“ Šiuo mentalitetu vadovavosi ir Dalius, vyresnio amžiaus lietuvis, įsidarbinęs viename hytte (kalnų namelių) komplekse.

Oficialiai jis buvo pasamdytas kaip stalius (snekker) ir pagalbinis darbininkas (alt mulig). Realiai Dalius tapo žmogumi-orkestru. Jis taisė stogus, montavo duris, o kai reikėdavo – be jokių skrupulų tvarkė ir sugedusią elektros instaliaciją. Dalius tikėjosi, kad toks pasiaukojimas atvers duris į aukštesnes pareigas ir didesnę algą. Tačiau viskas baigėsi sušlubavusia sveikata, skaudžiu konfliktu ir atleidimo lapeliu. Ko iš šios istorijos gali pasimokyti kiekvienas imigrantas?

„Tinginiai“ norvegai ir noras būti herojumi

Netrukus po įsidarbinimo Dalius pastebėjo keistą dalyką. Jo kolegos, ypač vietiniai norvegai, laikrodžiui išmušus darbo pabaigą tiesiog susidėdavo įrankius ir išeidavo namo. Jei likus 15 minučių iki darbo pabaigos iškildavo problema, jie ramiai sakydavo: „Svarbu. Sutaisysim rytoj.“

Iš pradžių Daliui tai atrodė kaip grynas tinginiavimas. Jis jautėsi už juos pranašesnis. Vėlų vakarą ar savaitgalį sulaukęs komplekso valdytojo skambučio – jis buvo apgyvendintatas tame pačiame komplekse – lietuvis šokdavo į kelnes ir bėgdavau gelbėti situacijos. Jis net nežymėdavo išdirbtų viršvalandžių ir laikė tą papildomą darbą investicija į savo ateitį. Vienu žodžiu – elgėsi taip, tarsi tai būtų jo asmeninis verslas. Dalius galvojo: „Pamatys, kaip stengiuosi, ir tikrai pakels algą.“ Jis manė, kad taip dirbdamas pelnys ir pasitikėjimą, o kolegos, kurie nesistengia, bus pastebėti ir nevertinami taip gerai, kaip jis.

Tačiau jis nežinojo vieno esminio dalyko – Norvegijoje „būti herojumi po darbo valandų“ nėra dorybė.

Kodėl Norvegijoje neverta plėšytis dėl svetimo verslo?

Norvegijos darbo kultūra stovi ant trijų banginių: lygybės, saugumo ir balanso tarp gyvenimo bei darbo.

Daliaus strategija – būti darbštuoliu – čia buvo pasmerkta dėl kelių priežasčių:

Virsvalandžiai čia rodo blogą planavimą, o ne lojalumą. Jei nuolat pasilieki po darbo, norvegas vadovas nemanys, kad esi superdarbuotojas. Jis manys, kad nespėji atlikti užduočių laiku. Nuolatiniai viršvalandžiai rodo, kad procesai įmonėje sureguliuoti blogai. Jei darbuotojas neinformuoja darbdavio, jis nei už juos mokės, nei kitaip vertins tavo asmenininį laiką, kurį skiri darbui. Darbdavys tiesiog naudosis.

Valstybė tyčia riboja viršvalandžius, nes perdegęs žmogus tampa našta sistemai. Plačiau apie šią filosofiją skaitykite Gyvenu Norvegijoje: Viršvalandžiai.

Nematoma iniciatyva greitai tampa norma. Kai Dalius pradėjo nemokamai ir neoficialiai spręsti problemas naktimis, vadovas tai priėmė kaip savaime suprantamą dalyką. Kam mokėti daugiau ar kelti pareigose žmogų, kuris už tą pačią algą savanoriškai dirba už tris? Teisiškai viskas, kas viršija standartines valandas, privalo būti griežtai fiksuojama. Pagrindines taisykles rasite Gyvenu Norvegijoje: Darbo laikas.

Kompetencijos ribos ir rizika. Dalius taisė elektros gedimus neturėdamas sertifikato. Norvegijoje tai pažeidimas. Jei kiltų gaisras, atsakomybė kristų ir jam, ir darbdaviui. Norvegai griežtai skiria profesines ribas: aš esu stalius, elektros neliečiu.

Kas už ką atsakingas pagal įstatymą?

    Norvegijos darbo aplinkos įstatymas (Arbeidsmiljøloven) labai aiškiai nubrėžia ribas, kurias imigrantai dažnai ignoruoja.

    • Darbdavio pareiga – užtikrinti saugą ir neviršyti nustatyto darbo laiko. Darbdavys privalo organizuoti darbą tokiu būdu, kad darbuotojams nereikėtų dirbti viršvalandžių – juos galima dirbti tik susidarius ypatingai situacijai, ne nuolat. Jei dirbami virsvalandžiai, už juos privaloma mokėti mažiausiai 40% priedą. Kaip tiksliai skaičiuojamos šios valandos ir kokios yra metinės ribos, galite pasigilinti straipsnyje Gyvenu Norvegijoje: Dar kartą apie viršvalandžius.
    • Darbuotojo pareiga – atlikti darbą pagal sutartį, bet ir… pasakyti „ne“, kai pažeidžiamos jo teisės ar sveikata. Pervargęs žmogus aikštelėje kelia grėsmę sau ir kitiems.

    Kodėl Daliaus nepaaukštino, o tik užkrovė daugiau darbo?

    Dalius laukė paaukštinimo, bet gavo tik ilgesnį užduočių sąrašą. Kodėl? Nes vadovybės požiūriu jis buvo „idealus vykdytojas esamoje vietoje“. Jei jį paaukštintų iki vadybininko, kas tuomet naktį važiuotų valyti užsikimšusio vamzdžio ar taisyti šildytuvo namelyje? Kadangi lietuvis niekada nesiskundė ir nesakė „ne“, jie tiesiog manė, kad jį viskas tenkina. Darbdavys mielai naudojosi nemokamais „gaisrų gesintojo“ talentais. Tai, kas daroma veltui, nėra vertinama – taip, deja, veikia žmonių psichologija.

    Liūdna pabaiga: kai kūnas ir nervai pasako „gana“

    Negalima būti prieinamam 24 valandas per parą be pasekmių. Po trijų metų tokio tempo Daliaus sveikata sugriuvo. Prasidėjo baisūs nugaros skausmai, lėtinė nemiga ir visiškas emocinis išsekimas (utmattelse).

    Sveikatos problemos atnešė stiprų susierzinimą. Vieną vakarą, kai vadovas vėl paskambino ir liepė skubiai važiuoti tvarkyti smulkmenos, Daliaus kantrybė trūko. Viskas išsiliejo garsiu konfliktu. Jis išrėžė viršininkui viską: kiek naktų nemiegojo, kiek paaukojo ir kaip jaučiasi išnaudojamas.

    Vadovo reakcija vyrą šokiravo. Vietoj atsiprašymo ar padėkos už praeities darbus, Dalius buvo išvadintas „problemišku, agresyviu ir nebekontroliuojamu“. jam buvo pasakyta kadviršvalandžių dirbti niekas neprašė. Kadangi viršvalandžiai buvo neoficialūs (jis pats geranoriškai sutikdavo padėti), popieriuje jis atrodė tiesiog kaip darbuotojas, kuris staiga pradėjo kelti scenas. Netrukus Dalius gavo atleidimo lapelį.

    Jei jus ar jūsų pažįstamus ištiko panaši situacija, siūlau iškart pasidomėti savo teisėmis gairėse Gyvenu Norvegijoje: Netenkate darbo? Atleido ar pats išeinate?.

    Ko mus moko Daliaus patirtis?

    Norvegijoje taisyklės ir tavo paties nubrėžtos ribos yra gerbiamos labiau nei aklas pasiaukojimas. Šioje šalyje nereikia būti herojumi. Reikia būti profesionalu: