Nuo vaikystės išlavintas genas: kodėl lietuvės intuityviai jaučia stilių, o norvegėms tai nelabai rūpi
Ar kada nors susimąstėte, kodėl tarp Lietuvos ir Norvegijos moterų egzistuoja nemaža estetinė takoskyra? Lietuvių moterų tarsi intuityvus stiliaus pojūtis yra ne atsitiktinumas, o ilgų metų įdirbis. Estetikos intelektas, spalvų pajautimas ir gebėjimas pabrėžti savo kūno linijas Lietuvoje mergaitėms įskiepijamas nuo mažens kaip abėcėlė. Tai nėra tiesiog noras „pasipuošti“ – tai gilus stiliaus jausmas, kurio Norvegijoje mergaitės tiesiog nemokomos.
Istorijos iš gyvenimo
Rasa Norvegijoje gyvena tik metus, vis dar bando išlaikyti lietuviškos mados standartus, o Jolanta, jau senbuvė Norvegijoje, kalbasi apie vaikus.
Rasa: Jolantyt, aš nieko nebesuprantu. Užsakiau dukrai iš Lietuvos tokią suknelę darželio šventei – na, pasaka! Su nėrinukais, rankų darbo, koralų spalvos… Žinai, ką ji su ja padarė?
Jolanta: (Juokiasi) Leisk atspėti. Ant viršaus užsivilko purviną lietaus kombinezoną ir išėjo į balą?
Rasa: Kad būtų tik tiek! Ji pareikalavo prie tos suknelės botų ir kelnių. O auklėtoja dar pagyrė: „Oj, kokia kūrybinga mergaitė!“ Man širdį skaudėjo. Kur estetika? Kelnės ir suknelė juk nedera? Lietuvoje mergaitės kaip lėlytės, o čia – kaip iš miško pabėgę goblinai.
Jolanta: Priprask. Aš pirmais metais savo sūnui į darželį derinau firminius džinsiukus ir stilingus megztukus. Rezultatas? Grįždavo su skylėm keliuose ir apsipylęs pomidorų sriuba, o auklėtojos žiūrėjo į mane kaip į nusikaltėlę, kad vaikui judėti trukdau. Dabar jau pasidaviau. Nori eiti su tom pačiom sportinėm kelnėm? Prašom ir valio. Man mažiau darbo. Neestetiška, bet praktiška.
Rasa: O per šventę! Buvo jų julelefest, galvojau, bent jau per šventę pasipuoš. Ateinu – visi vaikai su tais pačiais vilnoniais apatiniais sėdi! Atrodo, kad tiesiai iš lovų juos išvilko ir prie stalo susodino. O tėvai laimingi, ploja. Aš viena ten stovėjau su paruoštais puošniais drabužėliais, kaip iš kito pasaulio.
Jolanta: Žinau. Tikiesi blizgučių ir aksomo, o gauni dvidešimt vaikų su raudonomis megztomis kepurėmis ir tomis pačiomis vilnonėmis kelnėmis. Priprask – jie nesupuošia.
Rasa: Mano mama per „Messengerį“ pamatė nuotraukas, tai paklausė, ar mes čia humanitarinės pagalbos stovykloje gyvenam, ar Norvegijoje. Sakė, atsiųs normalių rūbų.
Jolanta: Tikrai to nereikia, Rasa. Norvegijoje jokių madų, ypač darželyje, nereikia. Nupirk kombinezoną, užmerk akis prieš spalvų chaosą ir susitaikyk – mūsų vaikai oficialiai tapo troliukais!
Dviejų epochų ir dviejų miestų istorija
2000-ieji metai, Vilnius, Antakalnio rajonas.
Prie veidrodžio stovi 18-metė mergina. Ji ruošiasi… tiesiog išnešti šiukšles. Mergina kruopščiai pasišukuoja plaukus, brūkšteli blakstienas tušu, kelis kartus pasisuka prieš veidrodį, tikrindama, ar suknelė gerai apgula kūno linijas. Įsispiria į batelius ir, tik įsitikinusi, kad jos išvaizda yra visiškai reprezentatyvi, paima šiukšlių kibirą ir išeina į laiptinę. Nes Lietuvoje tu negali atrodyti bet kaip. Net prie šiukšlių konteinerio.
Po beveik 30 metų, Oslas, Holmlia rajonas.
Ta pati mergina, dabar jau suaugusi moteris, ruošiasi išeiti. Ji planuoja pasitreniruoti, o pakeliui galbūt užbėgs į parduotuvę. Ji mūvi paprastas sportines kelnes ir marškinėlius, plaukai nešukuoti, paskubomis surišti į netvarkingą uodegą, ant veido – nė pėdsako makiažo. Ji treniruosis, o po to su tais pačiais rūbais apsipirkinės. Ši moteris jau seniai įsitikino: Norvegijoje nereikia jokių didžiulių pastangų išvazdai norint išeiti į gatvę.
Kas tai? Ar ji tiesiog subrendo ir atsikratė tuščių kompleksų? O gal Norvegijos aplinka ją tiesiog „perprogramavo“ ir ištrynė tą lietuvišką poreikį visada būti pasitempusiai?
Dar viena istorija: kaip norvegiškas pasitikėjimas savimi ištirpo Vilniuje
Štai draugės patirtis, kai su savo marčia norvege atvyko į Lietuvą. Draugė pasakojo, kad Norvegijoje marti visada buvo labai pasitikinti savimi, stipri ir rami moteris. Ji buvo pratusi prie norvegiškos kultūros, kur niekas nevertina tavęs pagal išvaizdą, todėl į kelionę susiruošė su sau įprastais, patogiais, tačiau visiškai beformiais drabužiais.
Tačiau vos tik jos išėjo į Lietuvos gatves ir apsilankė renginyje, marčios pasitikėjimas akimirksniu dingo. Aplinkui ji pamatė lietuves – pasitempusias, lieknas, neprabangiai, bet stiligai apsirengusias su priderintais papuošalais – jų apranga buvo tobulai suderinta ir, regis, be jokių pastangų. Lietuvės atrodė tiesiog gražiai, nes jos tai moka nuo vaikystės.
Draugės marti pasijuto nejaukiai, tarsi būtų patekusi į kitą pasaulį, kur jos apranga atrodė prasta ir netvarkinga. Šokas buvo didelis, ir jau kitą rytą ji anytos paklausė: „Kaip man rengtis, kad atrodyčiau taip, kaip atrodo lietuvės?“
Ji suprato, kad norvegiškas patogumas pralaimi prieš išlavintą lietuvišką estetiką.
Kodėl norvegės to nemoka?
Jei jums keista, kodėl suaugusi, protinga ir sėkminga norvegė nesugeba suderinti paprasčiausių spalvų ar pasirinkti jos figūrą pabrėžiančio drabužio, atsakymas slepiasi jos vaikystėje. Deja, kas neįsodinta iki dešimties metų, suaugus tampa svetima kalba, kurios išmokti sunku.
Štai priežastys, kodėl taip yra:
Kitoks vaikystės prioritetas – judėjimo laisvė
Lietuvoje mergaitė auga aplinkoje, kurioje vizualinė harmonija yra vertybė. Jai buvo kalama į galvą nesusitepti ir gražiai atrodyti – ji juk mergaitė. Ji nuo mažens matė mamą, močiutę, tetas, kurios domisi mada, prisižiūri linijas, lankosi pas grožio specialistes. Norvegijoje svarbiausia taisyklė yra „aktivt barn“ (aktyvus vaikas). Apranga turi netrukdyti bėgoti per purvą ar lipti į medžius. Estetinis vaizdas jiems tiesiog nėra vertybė.
„Kombinezono kultūra“ ir uniformiškumas
Norvegų vaikai didžiąją dienos dalį praleidžia lauke, vilkėdami neperšlampamus kombinezonus. Kadangi visi vaikai atrodo vienodai, jų smegenyse neatsiranda poreikis kurti individualų stilių per smulkias detales. Jie tiesiog neturi kur to praktikuoti.
Jokio spaudimo
Norvegijoje tėvai sąmoningai neskatina mažų mergaičių domėtis mada. Makiažas ar madingi aksesuarai pradinėse klasėse dažnai vertinami net neigiamai – kaip trukdis natūraliai vaikystei.
Du norvegiški kraštutinumai: sportiniai rūbai teatre ir Kalėdų „šokas“
Kadangi dalis norvegių neturi išlavinto kasdienio stiliaus pajautimo, jų elgesys su drabužiais suaugus virsta dviem keistais kraštutinumais.
Į teatrą – su sportine striuke: Norvegijoje teatras ar opera nebėra laikomi vietomis, kur reikia demonstruoti pagarbą aplinkai per aprangą. Norvegė į spektaklį ar kavinę mieste gali ateiti su žygio batais, kuorine ant pečių ir neperpučiama sportine, kalnų striuke. Kadangi vaikystėje jai buvo įkalta, kad „svarbiausia – patogumas ir apsauga nuo lietaus“, ji šią taisyklę taiko visur. Ji nuoširdžiai nesupranta, kodėl reikėtų rengtis kitaip.
Neseniai su kolegomis norvegais lankiausi restorane, kuriame vyko ir koncertas. Žinodama vietinius įpročius, aš visiškai nesipuošiau – tiesiog užsivilkau paprastą sijoną ir ant kaklo užsikabinau vėrinėlį. Ir ką manote? Aš vis tiek pasijutau visiškai persipuošusi! Mano kolegos į restoraną sugužėjo su sportinėmis aprangomis, ramiai pareiškę, kad ateina „tiesiai iš treniruotės“. Buvo lapkritis. Jų batai buvo purvini, aptaškyti rudens pliurze. Visi savo lauko striukes tiesiog nusivilko ir pasikišo… po kėdėmis ant žemės. Aš, vilkėdama savo brangų, kokybišką paltą, tiesiog nežinojau, kur jį dėti, kad nesuvoliočiau tame purve. Mane iki šiol stebina tas faktas, kad į restoraną ir koncertą čia einama „kaip stovi“.
Kalėdinis „Julebord“ šokas – išsipustymas be saiko: Kadangi visus metus norvegės vaikšto su sportiniais rūbais, artėjant Kalėdų vakarėliui (Julebord) joms įvyksta emocinis lūžis. Tai dažnai būna vienintelė metų šventė, kai „galima ir reikia“ pasipuošti. Neturėdamos išlavinto saiko ir stiliaus jausmo, jos kartais išsipusto be kritinio vertinimo. Pasipila itin blizgantys, sintetiniai, per trumpi rūbai ir sunkus makiažas. Juk stiliaus pajutimo raumenį reikia treniruoti kasdien, vieną kartą per metus jis tiesiog nesuveikia.
Išsigelbėjimas vardu „Bunad“
Kai norvegei reikia eiti į labai oficialią šventę (pavyzdžiui, vestuves) ir ji nenori rizikuoti su mada, kurios nesupranta, ją išgelbėja Bunad – norvegų tautinis kostiumas.
Tai ne šiaip rūbas, tai tūkstančius eurų kainuojantis statuso simbolis. Vilkėdama Bunad, norvegė jaučiasi saugiai. Jai nereikia galvoti, ar spalvos dera, ar siluetas tinka, ar ji atrodo stilingai – už ją viską prieš šimtą metų sugalvojo ir ištobulino istorija ir tradicija.
Ketiname tęsti temą apie kultūrinius skirtumus ir stilių.
Nuomonėmis dalinkimės Feisbooko grupėje Gyvenu Norvegijoje
