Dovilės ir Simonos istorija: Dvi slaugytojos Norvegijos ligoninėje
Ligoninės skyriuje Bergene susitiko dvi lietuvės slaugytojos: Dovilė (54 m.) ir Simona (28 m.). Nors abi atliko tą patį darbą, jų metodai skyrėsi kaip diena ir naktis.

DI sugeneruota nuotrauka
Dovilė į Norvegiją atvyko turėdama 30 metų medicinos patirtį Lietuvoje. Ji buvo įpratusi, kad slaugytoja turi matyti viską, bėgti per kelias palatas, o jei kas nors nesuspėta – likti po pamainos nemokamai. Dovilė dirbo kęsdama nuolatinius nugaros ir sąnarių skausmus. Tačiau pasiimti nedarbingumo lapelio (sykemelding) jai neleido išdidumas ir gili vidinė gėda. Ji manė: „Ką pamatys vadovybė? Kad aš silpna? Kad nesusitvarkau?“ Ji gėrė stiprius nuskausminamuosius ir eidavo į pamainas sukandusi dantis, šventai tikėdama, kad toks pasiaukojimas yra vienintelis teisingas keliasč nes darbas buvo visas jos gyvenimas. Ji nemokėjo kitaip.
Simona užaugo Norvegijoje. Ji darbą vertino tik kaip gyvenimo dalį ir pajamų šaltinį ir su juo nesitapatino. Ji puikiai žinojo savo teises. Ji niekada nepersidirbdavo, o kilus menkiausiam stresui ar nuovargiui drąsiai sakydavo: „Aš turiu saugoti save“.
Vos po kelių įtemptų mėnesių skyriuje, Simona nusprendė, kad krūvis jai per didelis, ir kreipėsi į šeimos gydytoją. Kadangi Norvegijoje psichologinis diskomfortas ar „perdegimo grėsmė“ yra pakankama priežastis, jauna, sveika 28-erių mergina lengvai gavo ilgalaikį nedarbingumo lapelį (sykemelding).
Susidūrimas: Kas veža naštą?
Kai Simona išėjo gydytis „streso“, skyriuje atsivėrė didžiulė skylė. Kadangi surasti naują darbuotoją užtrunka, o pacientų skaičius nesumažėjo, visas krūvis nugulė ant likusios komandos pečių. Didžiausią naštą prisiėmė būtent Dovilė. Ji, būdama žymiai vyresnė, turinti realių sveikatos problemų, dirbo už du – už save ir už „pavargusią“ Simoną. Dovilė jautė gilų vidinį įniršį: ji matė Simonos socialinių tinklų nuotraukas iš kavinių ir pasivaikščiojimų kalnuose, kol pati vos pastovėjo ant kojų naktinėse pamainose.
Vieną vakarą, baigiantis sunkiai pamainai, vyriausioji slaugytoja pastebėjo drebančias Dovilės rankas ir paklausė, kodėl ši nepasiima kelių dienų poilsiui. Dovilė tik piktai nukirto: „Kažkas juk turi dirbti. Aš ne iš tų, kurie sėdi namie dėl kiekvieno nieko“.
Tai buvo liūdna tiesa. Dovilės perfekcionizmas ir gėda sirgti padarė ją idealia auka sistemoje, kurioje jaunoji karta išmoko brėžti ribas taip plačiai, kad jų darbas tiesiog perkamas kito sąskaita. Neradus aukso vidurio, viena slaugytoja naikino savo sveikatą, o kita – prarado atsakomybės jausmą prieš savo kolegas.
Perfekcionizmo liga
Lietuviškas perfekcionizmas dažnai kyla iš noro įrodyti savo vertę, tačiau modernioje aplinkoje jis virsta tiesiu keliu į perdegimą. Šis bruožas ypač ryškiai susiduria su visiškai kitokia realybe, kai lietuviai pradeda dirbti užsienio darbo kultūrose, pavyzdžiui, Norvegijoje. Neradus aukso vidurio tarp šių dviejų pasaulių, nukenčia abi pusės: vieni perdega slegiami gėdos, kiti – pasinaudoja sistema, palikdami kolegas likimo valiai.

Kodėl lietuviai yra perfekcionistai ir kodėl tai nesveika?
Lietuvių perfekcionizmas turi gilias istorines ir sociokultūrines šaknis. Mūsų kultūroje dominavo požiūris, kad žmogaus vertė yra tiesiogiai lygi jo pasiekimams ir sunkiam darbui („ką žmonės pagalvos“, „reikia padaryti idealiai“). Tai postsovietinė trauma – noras pasivyti Vakarus ir įrodyti savo profesionalumą sukūrė hiperkompensacijos mechanizmą – dirbti dvigubai stipriau nei kiti. Kita priežastis – kritikos kultūra.Tradicinėje lietuviškoje švietimo ir šeimos sistemoje klaidų tolerancija buvo labai maža – už jas būdavo gėdinama, o geri rezultatai priimami kaip savaime suprantamas dalykas.
Kodėl tai nesveika? Perfekcionizmas nėra siekis būti geriausiu – tai paniška baimė pasirodyti klystančiu. Tai sukelia nuolatinį stresą, chronišką nepasitenkinimą savimi ir galiausiai – klinikinį perdegimą, depresiją bei fizinius lėtinius skausmus, kuriuos žmogus linkęs ignoruoti iki paskutinės akimirkos.
Polinkis į perfekcionizmą labiau būdingas vyresniai kartai. Joje (X ir vyresni) kuriems dabar 40 – 50 metų motyvacija yra pasiaukojimas ir noras kad kiti pripažintų kaip sėkmingą ir gerai dirbantį. Šios kartos žmonėms darbas yra gyvenimo centras, o daug dirbti – dorybė. Jų varomoji jėga – klaidų ir asmeninių nesėkmių baimė ir gėda prieš kitus. Šių kartų atstovai dažnai ignoruoja siunčiamus kūno signalus apie perdegimą ir dirba net sirgdami.
Jaunesnių – Y ir Z kartų – požiūris į darbą visai kitoks. Juos motyvuoja saviraiška, asmeninė gerovė ir prasmė, o ne baimė ar pareiga. Darbas jiems – tik viena gyvenimo dalis, o ne visas gyvenimas. Klaidų jie nepriima kap asmeninių tragedijų ir žiūri į jas kaip į galimybę tobulėti. Todėl jaunesni žmonės moka brėžti ribas, pasakyti NE ir naudojasi jiems užtikrinamomis teisėmis ir socialinėmis garantijomis.
Kartų susidūrimas ir darbo kultūrų skirtumai gali iššaukti konfliktus.

Kodėl Norvegijoje perfekcionizmas kenkia?
Norvegiška darbo kultūra remiasi „Janteloven“ (Jantės įstatymo) filosofija – niekas neturi būti geresnis už kitą. Čia svarbiausia yra lygybė, pasitikėjimas ir bendruomeniškumas. Individualus perfekcionizmas čia vertinamas neigiamai, nes griauna komandos ritmą ir stabdo procesus. Galioja taisyklė „Godt nok“ (gana gerai arba gerai ir taip). Imigrantų perfekcionizmas ir noras dirbti gerai gali būti laikomas pasipūtimu.
Kita medalio pusė: Atsakomybės išsklaidymas ir abejingumas
Visgi ne visada Norvegijos darbo vietose pavyksta rasti aukso vidurį tarp perfekcionizmo ir sveiko produktyvumo. Vis dažniau komanda nukrypsta į kitą kraštutinumą – atsakomybės sutrupinimą ir abejingumą. Taisyklė „gana gerai“ pavirsta į „bet kaip”, ji neteisingai interpretuojama kaip skydas tinginystei. Individuali atsakomybė išsklaidoma grupėje (visi atsakingi, vadinasi – niekas neatsakingas). Kokybės kartelę nuleidus taip žemai, išnyksta ir pati darbo prasmė – lieka tik mechaninis valandų stūmimas, vedantis į vidinį nedarbą, ty žmogus dirba algą gauna, bet pats žino kad nėra geras darbuotojas. Bet jei visi taip – tai ir aš taip, kitaip tapsiu persidirbančia auka. Tada norvegiška socialinio saugumo sistema kartais tampa įrankiu, leidžiančiu lengva ranka pasitraukti iš rikiuotės, visą naštą perkeliant tiems, kurie nemoka pasakyti „ne“.

Ar yra išeitis? Kaip visada tai – aukso vidurys.
Štai konkrečios „Auksinio vidurio“ elgesio taisyklės ir frazės, kurias galima naudoti darbe:
1. Taisyklė: darbo organizavimas yra darbdavio reikalas
Vietoj to, kad tyliai prisiimtumėte papildomą darbą (kaip Dovilė), turite išmokti grąžinti atsakomybę vadovui.
Ką sakyti vadovui: „Mielai perimčiau kito asmens darbą, tačiau mano pamainos laikas baigiasi už valandos. Jei darysiu šį darbą, nespėsiu padaryti kitų darbų. Kuris darbas dabar yra prioritetas, o kurį perkeliame sekančiai pamainai?“
Kodėl tai veikia: Jūs nesakote „nedarysiu“, jūs tiesiog konstatuojate faktą, kad laikas yra ribotas.
2. Taisyklė: Gerkit kavą kai kiti tai daro
Skandinavijoje bendros pertraukėlės yra darbo dalis, o ne laiko švaistymas. Dovilė manė, kad sėdėti yra gėda. Tačiau realybė kita: komandinis darbas reikalauja bendravimo.
Nauja taisyklė sau: Jei visa komanda eina gerti kavos/arbatos, jūs einate kartu. Net jei laukia daug darbo.
Kodėl tai veikia: Pertraukėlės metu mezgasi ryšys su kolegomis. Kai būsite pavargę, tie patys kolegos jums padės greičiau, nes pažįsta jus kaip žmogų, o ne kaip piktą „darbo mašiną“.
3. Taisyklė: Jei negali dirbti – nedirbk
Jei kūną skauda taip, kad reikia vaistų, arba jei emociškai nebepakeliate spaudimo – likti namie yra profesionali pareiga, o ne gėda.
Kaip mąstyti: „Jei aš šiandien ateisiu į ligoninę sirgdama ar visiškai išsekusi, aš galiu padaryti klaidą su paciento vaistais. Pasiimdama sykemelding, aš saugau pacientus ir leidžiu savo kūnui pasveikti.“
Svarbi sąlyga: Kai esate nedarbingume, jūs tikrai gydotės, ilsitės ir neinate linksmintis į socialinius tinklus (kad netaptumėte Simona, kuri griauna komandos pasitikėjimą).
4. Taisyklė: prašykite pagalbos
Perfekcionistai mano, kad prašyti pagalbos yra pralaimėjimas. Komandiniame darbe, ypač Norvegijoje, prašyti pagalbos yra profesionalumo požymis.
Ką sakyti kolegoms: „Šiandien gavau labai sunkų pacientą ir matau, kad nespėju. Ar kas nors turite laisvą dešimtį minučių man padėti, kad visi galėtume išeiti namo laiku?“
Kodėl tai veikia: Tai suartina komandą. Šiandien padeda jums, rytoj – jūs padėsite jiems. Tai sustabdo atsakomybės sutrupinimą ir abejingumą.
Nuotraukas sugeneravo DI


