Pirmiausiai atsiranda mintis, paskui – daiktas ar reiškinys, o paskiausiai sugalvojams žodis jam pavadinti, bet jis prigyja tik visų vartojamas. Mes – imigrantai, ir mokomės užsienietiškus žodžius, kurie mums nesukelia jokių asociacijų. O iš tikrųjų už vieno žodžio gali slypėti ištisos istorijos. Kai kurie žodžiai, posakiai (patarlės, priežodžiai) ir pasakos atpindi tautos mentalitetą. Yra reiškiniai (o taip pat – ir žodžiai jiems pavadinti) be kurių neįsivaizduojamas tautos gyvenimas. Pasakai žodį – ir viskas aišku, nieko daugiau sakyti nebereikia, atsiveria platus paveikslas, atspindintis tautos galvoseną ir net istorinį – kultūrinį foną.
Yra žodžiai (o gal turite kitų pasiūlymų?) kuriuos Norvegijoje svarbu žinoti ir suprasti, po kurias slypi prasmė, kuri mums, užsieniečiams, atsiveria ne iškart. Norintiems suprasti Norvegiją, reikėtų suprasti ne tik žodžius, bet kodėl ir kaip jie atsirado.
Dugnad – talka.
„Šiandien einam į kiną, nes iki 2100 valandos negaliu grįžt namo”, sako draugė.
Kodėl?- klausiu.
„Name dugnadas, tai nenoriu eit ir nenoriu būti uglesett (kad manęs nemėgtų, blogai į mane žiūrėtų), reikia dingti. ” – atsako. Suprantu, nes ir pati taip darau…
Dugnad yra wikipedijoje kaip Norvegijos kultūros reiškinys. Mes irgi puikiai žinome, kas yra talka. Tai visų socialistinių valstybių (o Norvegija neabejotinai tokia yra) reiškinys: bendras, nemokamas darbas visų labui. Pavyzdžiui sutvarkyti kiemo, bendro daugiabučio, mokyklos ar darželio aplinką.
Dugnad – laikoma labai labai norvegišku fenomenu. Šis žodis paskelbtas nacionaliniu, nurungiančiu netgi tokias nacionalines vertybes – žodžius kaip jah, matpakke, hæ, koselig ir naving.
Jah – sakymas „taip” įtraukiant orą. Ne, tai ne astmos priepuolis (aš taip galvojau, kai pirmą kartą išgirdau), tai tiesiog … na, taip tikri norvegai taria žodį „JA” (taip), ypač demonstruodami visišką pritarimą. Ir išklausydami pašnekovą, kartoja ir kartoja: „Jah, jah, jah…” Jei jau išmokote taip daryti, esate gerame kelyje į tapimą norvegu 🙂
Hæ? (Ką?) Jau seniai paskeltas nacionaliniu žodžiu, nors taip reaguoti – kažko klausiant, nustebus, ar susidomėjus, nėra labai mandagu. Mandagus, senųjų inteligentų naudojamas šio klausimo atitikmuo būtų „Hva behager?„, kuris sakomas įvairiomis intonacijomis gali turėti įvairias reikšmes : „Atleiskite, neišgirdau”, „Pakartokite prašau, ką sakote”, „Ką norėjote tuo pasakyti?”. Na, o mažakalbis paprastuolis apsiriboja trumpu „HÆ?” bet kokiu atveju.
Koselig (tariamas lietuviškai „kūšli”)– jauku, bet tai platesnė sąvoka. KOSELIG – norvegiška dvasia, menas leisti laiką kartais visai nieko neveikiant, bet labai jaukiai: židinys, degančios žvakės, vilnonės kojinės, didžiuliai jaukūs megztiniai, vyno taurė, garuojanti arbata, pūkiniai apklotai, naminiai sausainiai, saldumynai, knyga, muzika, pokalbiai su draugais. Paprasti dalykai iš kurių susideda gyvenimas. Ir jie tokie svarbūs ypač Norvegijoje, kur žmonių nedaug, iki miesto toli, žiema ilga ir vakarai tamsūs . Bet norvegai moka džiaugtis mažu. „Det var så KOSELIG„, sako jie apie paprasčiausią eilinį vakarą. Tam kad norvegai galėtų kose seg, pajungta visa dizaino ir kičo pramonė gaminti koselige daiktus.
NAVing – navinti, gyventi iš pašalpų, metų žodžiu paskelbtas 2012, kai pasidarė nebe gėda pasakyti žmonėms kad dabar gyvenu iš pašalpų. Į klausimą „Hva gjør du?” (ką veiki?) be problemų atsakydavo: „Naver for tiden” (dabar navinu).
Mattpakke – supakuotas maistas (į dėžutę, maišiuką, popierių), dažniausiai sumuštinis.
Harry (praščiokas, runkelis, arba būdvardis – vulgarus, neskoningas, liaudiškas, ). „Det er så harry„, „Han er harry”. Įdomi žodžio kilmė, ji aprašyta net ir wikipedijoje.
Žodis kilo iš angliško vardo Harry. Juk ir Anglijos princas vardu Harry, tai kaipgi čia?
Ogi tai iš senų laikų! Apie 1900 Osle ėmė augti industrija, ir iš kaimų atvažiuodavo daug žmonių dirbti fabrikuose. Savo vaikus jie dažnai pavadindavo užsienietiškais, dažniausiai angliškais vardais. Ypač populiarus tapo vardas Harry. Tuo tarpu Oslo aristokratai vadindavo savo vaikus tradiciniais daniškais vardais, o vidutinės klasės prakutę gyventojai – vokiškais ar skandinaviškais vardais. Juk žinome, kad ir Lietuvoje kai kas ieško pačių neįprasčiausių vardų savo vaikams – iš meilės, ne kitaip, ir kartais pavadina tokiais, kurie kai kam, o ypač labiau išsilavinusiems, tik juoką kelia… Vyriškas vardas „Harry” Osle tapo darbininko apibūdinimu. Aristokratai visus skurdžiai gyvenančius darbininkus pradėjo vadinti harry, o vėliau žodis tapo ir tapo būdvardžiu – visa, kas praščiokiška, neskoninga ir vulgaru vadinama HARRY iki dabar….
Harrytur – kelionė į Švediją, pirkti pigaus maisto ir alkoholio.
Slappe av – atsipalaiduoti, arba kitaip tariant – nieko neveikti. Tai gali trukti dienų dienas, bet norvegas nesutiks keltis ir kažkur lėkt, nes jis nusiteikęs tiesiog slappe av. Tai kai kam tampa gyvenimo būdu. „Hva gjør du?„. Atsakymas: „Slapper av. ” Mano sūnus į lietuvių kalbą slapper av verčia „Tingiu”. Ką gi – tingėti irgi neblogas užsiėmimas. Nebūtina gi visada kažką veikt, ar ne?
Gidde ikke – nesivarginti (ką nors daryti). Prašote : „Padaryk tą ir tą” , o tau atsako: „Jeg gidder ikke” – tingiu vargintis. Ir tai visai priimtina, supykti negalima.
Orke ikke – nepajėgti (ką nors daryti) – irgi dažnas atsisakymas, kuris reiškia kad žmogus pavargęs.
Sydentur – saulė, maudynės (nes Norvegijos šiauriau maudosi tik mazochistai), pigus alkoholis ir maistas…
Būtinos frazės (vertėtų ir išmokti, nes jos kaip magiškas žodis iškart sukelia trokštamą norvegų reakciją)
Legge seg flatt – pasiduoti, pažodžiui – atsigulti, „pasitiesti”, t.y. kapituliuoti, nebesipriešinti. Tai labai dažna norvegų biurokratų taktika, kai puola žurnalistai. Taktika pasiteisina, nes norvegams patinka silpnieji – jie užjaučiami ir jiems atleidžiama viskas.
Ting tar tid – viskam reikia laiko; tai pasiteisinimas, kai kažkas per ilgai daroma (o kartais niekada nepadaroma), bet pasakai ting tar tid – ir toliau sau nieko nedarai.
Jobbe med saken – dirbti tuo klausimu; frazė, labai dažnai naudojama, kai klausiama kas padaryta vienu ar kitu reikalu (dažnai niekas nedaryta, bet atsakyti juk reikia).
Takk for maten – pažodžiui: „ačiū už maistą”. Iškilmingesnio pobūvio pabaigoje dažnai pasakoma Takk for maten kalba, kuria padėkojama šeimininkams.
Skjerp deg – „susiimk”, sakoma kaip kas nors išsišoksta, netinkamai elgiasi arba paleidžia emocijas, ima elgtis nesantūriai.
Takk for sist – „ačiū už aną (paskutinį) kartą”, sakoma susitikus vėl žmogui, su kuriuo jau kažkada matytasi (nors tas susitikimas buvo prieš 10 metų). Norvegai paprastai viską gerai atsimena, nors to neparodo.
Det går sikkert bra – „viskas bus gerai”. Norvegai indoktrinuoti būti optimistais, todėl požiūris „viskas gerai, puikioji markize” yra jiems labai būdingas. Ant galvos užmetė 20 kg lagaminą? Žinoma, čia nieko gero nėra, bet užkeikimas det går bra būtnai pasigirs. Užsieniečiai pyksta, o norvegamas -tai įprastas posakis.
Sånn er det bare – „tiesiog taip yra”. Taip paaiškinama tai, ko neįmanoma paaiškinti (pvz. kartais norvegų kalbos gramatikos) ir kiti nelabai suprantami dalykai. O kartais norvegai tiesiog gidder ikke (nesivargina) aiškinti. „Yra kaip yra”, sako jie. Panašu į žemaičių „Yr kap yr„. Gal todėl būtent Žemaitijos gyventojai taip gerai prigyja Norvegijoje?
Norite diskutuoti, papildyti šį sąrašą ar išreikšti savo nuomonę? Kviečiame į Feisbuko grupę „Gyvenu Norvegijoje”.
