Kodėl vieni darbuotojai ramiai atidirba savo valandas ir eina namo nustatytu laiku, o kiti nuolat dirba viršvalandžius? Gal tie pirmieji tinginiai, o antrieji – darbštuoliai?
Kodėl – nors nenorite – kartais darbdavys priverčia dirbti daugiau? Kaip atpažinti manipuliaciją, kaip reaguoti teisingai, kaip atsisakyti, kad niekas nesupyktų ir išlaikyti draugiškus santykius su darbdaviu ir kolegomis?
„Vincai, padirbsi viršvalandžius? Savaitgalį , taip, ir sekmadienį reikės dirbt. Juk vistiek neturi ką veikt. Na, neatsikalbinėk, žinai, kad reikia šitą darbą padaryti. Taip, Stepas negali, nes pas jį gi šeima čia, vaikai. O tu vienas. Klientai spaudžia. Na, būk padorus žmogus. Nepalik mūsų ant ledo. Visi žino tavo darbštumą. Nori, kad mokėtume už viršvalandžius? Nu, klausyk, paliksi mus visai be lėšų, pakutines kelnes numausi, žinai kaip sunku konkuruoti rinkoje?! Sakai ne? Toks tu ir darbuotojas… Prastas darbuotojas… Tau nerūpi mūsų reputacija. Nori tik mūsų pinigų, esi gobšas, o darbo daryti nesugebi. Ne tai ne, pažiūrėsim kaip toliau seksis dirbt, jei tokio mažo prašymo įvykdyt nesugebi…”
Kaip reaguosime, jei darbdavys pagal visas manipuliacines taisykles daro tokį spaudimą? Darbdavys mano, kad jis vadovauja. Iš tikrųjų tai – spaudimas. Bet paveikti pavyksta ne kiekvieną, ir ne su kiekvienu darbdavys taip kalbės. Kai darbdavys supranta, kokius darbuotojus galima priversti dirbti daugiau, jie taps darbdavio žaisliukais. Juos taip spaus vis dažniau, ir galiausiai jau nebe prašys, o reikalaus.
Žmonės sako: „Mane privertė“. Tai netiesa. Reakcija į tokį „prašymą” – mūsų asmeninis pasirinkimas. Jūsų dėmesiui – patarimai kaip reaguoti ir kaip atsakyti darbdaviui, kad nesugadintume santykių ir išlaikytume savigarbą.
Taigi – analizuojame situaciją. Dirbti viršvalandžių jūs nenorite ir jums už tai nenori mokėti. „Kiti išsisuka, tai kodėl visą laiką aš?” – galvojate. – Kaip atpirkimo ožys?“
Nepradėkite iš karto savęs gailėtis, save smerkti ir liūdėti, manydami, kad kvailą ir bažnyčioje muša. Tokios situacijos pasitaiko visiems.
Atpažinti manipuliaciją
Darbdavys jūsų prašo, o jei atsisakote – jis jus spaudžia ir net grasina. Toks elgesys vadinamas manipuliacija. Manipuliaciją turite išmokti atpažinti ir reguoti tinkamai. Jei tai išmoksite – išlaikysite su darbdaviu garbingus santykius ir nebus konflikto. Tai – treniuočių dalykas.
Manipuliacija – naudos siekimas veiksmais arba žodžiais – yra sudėtingas reikalas. Tai psichologijos mokslo dalykas, į kurį gilinasi specialistai, o žmonės pas juos lankosi, moka pinigus ir mokosi nukenksminti manipuliaciją, t.y. nepasiduoti ir išmokti atsisakyti nesusipykstant. Šiuo rašinėliu noriu, kad bent jau turėtumėte supratimą, kokia reakcija į panašų darbdavio elgesį būtų konstruktyvi, t.y. pozityvi ir kurianti, o ne griaunanti santykius.
Išmokta emocinė reakcija: baimė, kaltė, gėda
Bet pirmiausia – iš kur tas nemalonus jausmas? Darbdavys prašo dirbti viršvalandžius ir kas čia tokio? Tam jis ir darbdavys. Vienam, išgirdus, net bloga pasidaro: „Vėl aš, ką man daryt!?”, kitas galvoja: „Labai gerai, dirbsiu“, o trečias ramiai atsisako ir be jokių sąžinės priekaištų eina kur jam reikia, kai baigiasi darbo valandos.
Jūs galite reaguoti taip, kai norite, reakcija – jūsų pasirinkimas. Antras ir trečias variantas – puiku.
Kalbėsime apie pirmąjį atvejį, apie tą, kuris blogai jaučiasi, tarsi įspraustas į kampą. Kokia emocija jam kyla? Sakoma: „Negeras jausmas, bloga, tarsi pilvą susuko, vemt verčia”. Ta nemaloni emocinė reakcija dažniausiai išmokta iš vaikytės. Žmogus nenori daryti to ką liepia, tačiau nemoka atsisakyti, o paskui galvoja: „Ir kam sutikau?“ Ta bjaurioji emocija yra kaltė, baimė ir gėda. Taip paprastai jaučiasi žmogus, iš vaikystės atsinešęs kompleksus. Mes, užaugę Lietuvoje, beveik visi tai turime, nes mus auklėjo kaltindami, gėdindami ir grasindami. Laikas tai pripažinti.
Bandymas paaiškinti: „Mūsų tokia darbo moralė, mes darbštūs,” – nėra visai tiesa. Mes išmuštruoti paklusti, kad įtiktume, nors to nereikia, ypač Norvegijoje. Niekas nei atsimins, nei vertins, tik išnaudos. Visgi – esame taip užprogramuoti, reaguojame taip, kaip išmokę. Mums skiepijo šiuos jausmus, kad paklustume. Jei žmogus dažnai jaučia kaltę, gėdą ir baimę – jis yra traumuotas. Negatyvios reakcijos glūdi giliai ir kaip erozija ėda žmogaus asmenybę, todėl jas reikia diagnozuoti ir jų atsikratyti. Tai nemažas darbas.
Padėk sau – padaryk pradžią
Žmonės-aukos su įvaryta kalte patinka tiems, kurie mėgsta įsakinėti, kontroliuoti, kitaip tariant – manipuliatoriams. Norvegijoje mūsų vadinamoji sąžinė tampa verslo modeliu manipuliatoriams. Norvegas nedirbs- lietuvis dirbs, nes turi sąžinę, darbo moralę. dažnai dirbs net tada, kai tai prieštarauja įstatymui.
Galioja dar viena taisyklė: kuo labiau paklūsti, darai ko prašo – tuo labiau tavim naudojasi… Nori būti geras, įtikti, galvoji, kad pradės gerbti, ir reikalavimai sumažės? Bet ne, to neužtenka, nes „kas veža, tam krauna”, todėl reikalaus daugiau ir daugiau, kol sugniuždys. Tai žiauri gyvenimo tiesa…
Grįžkime prie situacijos. Darbdavys reikalauja, jūs pasijutote blogai, suprantate, kad darbdavys neteisus. Žinote, kad dirbti neprivalote, bet jums vistiek skaudu…Jums atrodo, kad jus išnaudoja, bet pasakyti „ne“ nesiverčia liežuvis. Ką darysite?
Dar kartą atsiminkite taisyklę: galite rinktis. O pasirinkimai du:
- Sutinkate (nors nenorite) ir jaučiatės dar kartą pažemintas. Galite, aišku, įvykdyti darbdavio prašymą, nors nenorite, bet primenu – tai nebus paskutinis kartas. Jei turite pastovų darbą su pastoviomis darbo valandomis, atleisti dėl tokios priežasties, kad atsisakėte dirbti viršvalandžius negali.
Jei sutartis neaiški, darbo laikas negarantuojamas – tada kitaip. Jei jūs labai priklausote nuo darbdavio (dirbate iškviečiamu darbuotoju, gyvenate darbdavio būste ir pan. ir atsisakęs galite nukentėti – sutikite. Bet nebėkite skųstis, kad „privertė” – tai jūsų pasirinkimas, nes pasirašėte neaiškią darbo sutartį.
Sutikti, jei nenorite, yra destruktyvu. Gal po to pyksite ant savęs, jausite neteisybę, skųsitės kitiems kaip išnaudoja, gal skandinsite viską alkoholiu, ir taip dar labiau eisite į aklavietę. Jei darbavys jumis naudojosi vieną kartą, naudosis ir kitą. Taigi vis labiau įeisite į aukos rolę. Todėl reikia pasiryžti ir vieną sakyti NE.
2. Nesutinkate ir tai pasakote. Čia svarbiausia – kaip tai padaryti. Nesutikti galite negatyviai, pradėdami konfliktą ir sugadindami santykius. Tačiau galite padaryti taip, kad darbdavys neturės jums priekaištų ir liks lyg musę kandęs – atsikabins ir tikriausiai vis mažiau bandys užkrauti jums neteisėtus darbus.
Reaguokite kaip suaugęs žmogus
Visų pirma, reikia atsisakyti mažo vaiko emocijų – kaltės, baimės ir gėdos. Atpažinkite tą bjaurų pilvo jausmą, įvarytą vaikystėje, įkvėkite ir sakykite sau: „Neturiu jaustis kaltu, nes darbą padarau, o tai, ko prašo yra papildoma. Aš galiu rinktis, aš neprivalau sutikti, todėl galiu atsisakyti.” Be to, teiginiai, kuriais jus bando paveikti darbdavys, yra neteisingi ir nemandagūs.
Jei Stepas nedirba viršvalandžių, tai ir jūs neturite to daryti, vaikai ar ne vaikai – įstatyme apie tai nieko nėra. Nieko neprivalote ir jums dėl to neturi būti gėda. Jūs irgi turite gyvenimą. Be to, už viršvalandžius privaloma mokėti. Bandomos užkabinti etiketės „būk padorus”, „būsi prastas darbuotojas, jei atsisakysi” yra tiesiog melas. Užkrauti atsakomybę už visą įmonę, aiškinti, kad sunku konkuruoti rinkoje ir panašiai niekas neturi teisės. Jūs – ne vadovas. Vadovauti – darbdavio atsakomybė, o ne Jūsų. Jei darbas prastai organizuojamas, atsakingas darbdavys. Nepasiduokite išdresiruotai reakcijai: paspaudė mygtuką, pagąsdino – ir tuoj jaučiuosi kaltas. Ne, ne ir ne! Jūs galite pasirinkti taip nesijausti (nors ir sunku, žinau, bet verta bandyti, o antrą kartą bus lengviau).
Taigi – nusprendėte, kad viršvalandžių nedirbsite arba dirbsite tik jei papildomai mokės. Ir teisingai. Nes tai jūsų gyvenimas ir jūsų sveikata. Kodėl turite dirbti papildomai, negaudamas iš to naudos? Kodėl turite padėti darbdaviui pažeidinėti įstatymą? Neturite ir to nedarysite.
Sakote NE. Pozityviai ar negatyviai?
Čia vėl tyko pavojus. Pasakyti «ne» galima negatyviai ir pozityviai. Galima „pasiųsti” darbdavį, atsikirsti, kad maža nepasirodytų, nusikeikti, pakelti balsą ir irgi pagrasinti. Ar iš to bus naudos, sunku pasakyti, bet dažniausiai – ne. Nes darbdavys stipresnėje pozicijoje. Piktai ir grubiai atsisakydami provokuosite konfliktinę situaciją. Ši taktika nenaudinga.
Yra kitokių būdų. Galima atsisakyti taip, kad niekas neįsižeistų. To galima išmokti. Štai jums keli būdai kaip tai padaryti.
Nekaltai pajuokaukite (kaip atsakymą į darbdavio priekaištus):
„Ne negaliu. Koks kolektyvas, toks ir aš.”,
„Aš kaip ir visi nei geresnis, nei blogesnis.”
O po to sakykite „NE”. Pozityvus atsisakymas turi būti iš dviejų dalių.
Pirma dalis: pripažįstate darbdavio teisę, ji turi būti pozityvi ir ji reiškia: „Aš suprantu, kad Jūs kaip darbdavys galite prašyti manęs dirbti”.
- Dalis „Suprantu jus…”
- Dalis, pozityvus atsisakymas, išsakant (arba net neišsakant) priežastis kodėl.
Štai atsakymai:
Aš suprantu ko prašote. Tačiau viršvalandžių dirbti negaliu.
Aš suprantu, galite supykti, kad aš atsisakau, bet šį kartą nedirbsiu.
Aš suprantu prašymą, tačiau toks tonas man nemalonus ir taip vadovas kalbėti neturėtų. Viršvalandžių dirbti negaliu dėl asmeninių priežasčių.
Aš suprantu ką sakote, bet deja, dirbau jau pakankamai viršvalandžių ir daugiau pagal įstatymą negalima dirbti.
Esate geras vadovas, suprantu, kad norite padaryti darbą, tačiau dabar dirbti negaliu ir esu įsitikinęs kad kaip nors išspręsite problemą.
Tikrai, sunkus dabar metas, konkurencija, jums, kaip vadovui, sudėtinga. Deja, aš irgi turiu gyvenimą ir šį kartą privalau atsisakyti, nes jau visą leidžiamą viršvalandžių šiais metais normą esu išdirbęs.
Jūs labai geras vadovas, mokate išreikalauti iš darbininkų. Bet deja šį kartą….
Suprantu jūsų prašymą, tačiau turite suprasti ir mane, nemokamai dirbti viršvalandžių negalima. Tai numatyta įstatymu. Jei tai bus viršvalandžiai su apmokėjimu, tada dirbsiu. Ir norėčiau patvirtinimo raštu dėl viršvalandžių.
Taip atsakydamas, jūs nieko neįžeisite, neįskaudinsite, išreikšite spratimą apie sunkų vadovo darbą, pripažinsite jo teisę prašyti dirbti viršvalandžius, tačiau aiškiai ir tvirtai išsakysite ir savo poziciją – išlikdamas ramus ir solidus. Taip užsitarnausite tik pagarbą.
Sėkmės naudojantis patarimais.
TOP 5 taisyklės, sakant „NE”:
- Nepasiduokite emocijai, nejauskite baimės, kaltės ar gėdos
- Nesiteisinkite
- Išlikite suaugusiu save gerbiančiu žmogumi, kuris gali rinktis
- Žinokite, kad elgiatės teisingai.
Aiškiai ir mandagiai sakykite « Suprantu ko prašai, bet negaliu to padaryti.»
Turite minčių? Diskutuokite feisbuko grupėje „Gyvenu Norvegijoje„.
Patikima ir naudinga informacija feisbuko grupėje „Dirbantiems Norvegijoje”
