Turtingi ir dosnūs norvegai. Mitas ar tikrai?

Dalintis – norvegų kultūros ypatybė, tai jų gerovės valstybės pagrindas. Vyresnio amžiaus norvegai dar prisimena, kaip jie nieko neturėjo, todėl nori ir moka dalintis tuo, ką turi (išskyrus maistu, nes jo kažkada buvo tiek mažai, kad pasidalijus pats iš bado mirtum. Todėl apie maistą – atskira šneka). Taigi – kaip veikia Norvegijos gerovės sistema ir ar tikrai ji tokia gera.

Galvoji, kad ką uždirbau – tas mano? Su niekuo nesidalinsiu ir pats sau būsi turtingas? Ir dar galvoji, kad tas kuris mažai  uždirba yra pats kaltas ir niekas jam nieko neskolingas? Ir nemėgsti pašalpinių, nes galvoji kad jie yra parazitai?

Tada Norvegija – ne tau. Nes Norvegija – jei uždirbi daug -iš tavęs daug ir paims, ir duos kitam, kuris neturi tiek daug.

Norvegijoje – nors ji laikoma individualistine visuomene- bendruomeniškumas yra labai svarbus.  Čia žmonės dalyvauja talkose, susirinkimuose, susibuvimuose, organizacijose.

Kodėl? „Nes be to būtume neišgyvenę tokiomis žiauriomis gamtos sąlygomis. Prieš stichiją vienas – bejėgis, todėl privalėjome vienytis. Ar tu turi didelį namą, ar esi turtingas – tai tau nepadės, kai bus pūga, vėtra, potvynis. Padės tik žmonės. Todėl ir privalome būti bendruomeniški – kad išliktume, „- sako mano kolegė Grethe iš vakarų Norvegijos, kur yra ne tik ekstremalios gamtos sąlygos, bet kadaise siautėjo skurdas bei badas.

Lietuvoje gajus tikėjimas, kad turtingas negali būti dosnus. Jis todėl ir turtingas, kad niekam nieko neduoda, jis sėdi, visas storas, ant pingų maišo, jo nagai į save lenkti ir viską vienas susigriebęs laiko – todėl ir turtingas (prisiminus žymius paveikslėlius apie kapitalistus).

Norvegija visus šiuos įsitikinimus paneigia, nes čia suderintas socializmas su kapitalizmu. Tai toks neįtikėtinas hibridas (kokie mičiurinai jį sukūrė – nežinau), bet jis veikia. Ir jis patinka, nes Norvegija nuolatos laimingiausiųjų šalių sąrašo pradžioje, kartu su kitomis Skandinavijos šalimis (o jose – irgi panaši visuomenė, perskirstanti gerovę visiems).

Pinigų perskirstymas yra Norvegijos visuomenės pagrindas. Apskritai, Norvegijoje viską stengiamasi padalinti taip, kad visi jaustųsi lygūs arba apylygiai. Ir tai žmonėms labai patinka, nes nėra didelių turtinių ir socialinių kontrastų. Norvegija – mažos galios distancijos šalis. Tai reiškia, kad galia (o galia – tai pinigai, titulai, įtaka visuomenėje) čia neatiduota į vienas rankas, ji tolygiai visuomenėje paskirstyta, todėl ir nepasitenkinimo ar konfliktų visuomenėje nėra, nes niekas nesijaučia nuskriaustas. 

Komunizmas?

Vyresni dar prisimena mokslą apie komunizmą, nes šis dalykas Lietuvoje buvo visiems privalomas. Juk kažkada kūrėme komunizmą. Komunizmo apibrėžimą atsimenu iš vadovėlių, jis mums būdavo kalamas į galvas per įvarias istorijos pamokas (Lietuvos istorija, aišku, prasidėjo tik nuo spalio revoliucijos, nes iki tol jokios istorijos Lietuvoje kaip ir nebuvo). Apibrėžimas skambėjo taip: „Komunizmas – kai iš visų gaunama pagal sugebėjimus ir visiems duodama  pagal poreikius.“

Ką tai reiškia, galvojau? Jei aš, pavyzdžiui, nieko nesugebu, tai iš manęs nieko nepaima, bet vis tiek duoda man tai, ko man reikia? O ko man reikia? Kas nustato mano poreikius? Mano tėvas paaiškino: „Na, įsivaizduok kad turi vienas kelnes, ir kai jas sunešioji taip, kad per medžiagą ima šviesti plika subinė, nueini ir tau duoda kitas kelnes. Tai yra komunizmas“. Buvo juokinga, bet principo aš vis tiek nesupratau.

O Norvegijoje ėmiau ir supratau. Norvegijoje yra viskas pagal komunizmo, kurio sovietai nesugebėjo pasiekti, taisykles! O jie pasiekė.

Taigi Norvegijoje yra taip: jei esi išsilavinęs, turi gerą, gerai mokamą darbą ir gerą sveikatą, dar gal gavai kokį palikimą, tai visa tai skaičiuojasi kaip tavo pajamos ir turtas, ir nuo šito apskaičiuojami mokesčiai (jie yra tuo didesni, kuo daugiau viso šito gėrio tu turi. Mokesčiai gali būti pusė ir daugiau tavo algos!). Tada tie mokesčiai iš tavęs paimami į valstybės biudžetą. Tu juos matai, nes tai parašyta tavo algolapyje. Ir gali net pažiūrėti mokesčių tarnybos puslapyje, kiek tau mokesčių gali reikėti mokėti. Aš pažiūrėjau. Pavyzdžiui, neturintis vaikų asmuo, uždirbantis 1 000 000nok ir turintis būstą už 7 000000 nok, mokės apie 382 649 nok mokesčių . Bet jei turite vaikų, turite paskolas ir turite būstą, kuris pigesnis arba išvis jo neturite, tai mokėsite daug mažiau mokesčių. Sutuoktinių ir sugyventinių turtas skaičiuojamas bendrai.

Kur eina mano pinigai?

Taigi – sumokate į valstybės biudžetą, ir kas toliau?

Valstybės biudžetas po to perskirstomas visokiems valstybės reikalams – ministerijoms, finansavimas, programoms – tai sudėtingi dalykai, su kuriais dirba daugybė žmonių ir tai didžiulės pinigų sumos. Kam skiria pinigus, priklauso nuo to, kokios partijos yra valdžioje (ką išrinko, tas ir vadžioje, juk demokaratija) ir kokie jų prioritetai – šeima, pabėgėliai, klimato klausimai, gynyba ir t.t.

Bet didžiulė biudžeto suma eina NAV, kuris savo ruožtu išmoka visiems, kam reikia. Pavyzdžiui 2018 metais NAV išmokėdavo 1,2 milijardų kronų KAS DIENĄ!Žinoma, atsitinka, kad tada, kai žmogui labai labai labai reikia, NAV ima ir neduoda. O duoda, kai atitiksite tam tikrus kriterijus ir kai tai numato įstatymas. Viskas skirstoma pagal labai sudėtingą socialinės rūpybos įstatymą, kurio nesupranta ne tik kad patys NAVo darbuotojai, bet ir daugelis advokatų. Be to, yra daugybė visokių poįstatyminių aktų. O kur dar ES direktyvos? O jūs  norite, kad jums Feisbuke Stasė iš Kupiškio, nors taip ilgai -net tris metus – gyvenanti Norvegijoje, pasakytų, kas jums iš NAVo priklauso ar nepriklauso… Juk Feisbuko konsultantai viską žino, bet ar tai, ką jie pasako, yra teisinga?

Ir miljonieriams NAVas duoda

Bet kalbėkime rimtai. Kai kurios išmokos priklauso visiems, net milijonieriams. Be to Norvegijoje yra nemokamas mokslas ir labai palankios sąlygos auginti vaikus VISIEMS. Darželius, pvz., iš dalies finansuoja valstybė. Todėl požiūris, kad kažką gauna iš valstybės tik nepasiturintys, yra neteisingas. GAUNA VISI. Bet šiaip, dirbantis ir nesergantis Norvegijos gyventojas su NAV nedraugauja ir jam to NAVo  visai nereikia. Jis ir taip gyvena gerai. Tačiau jis supranta ir nesipiktina, kad kai kas iš NAVo neišlenda, ir kai kam NAV yra didelė parama ir net didžiuojasi Norvegijos – gerbūvio valstybės – kurios daugiau niekur pasaulyje nėra, reputacija.

Moka mokesčius su džiaugsmu

Ši gerovės sistema gali funkcionuoti dėl to, kad Norvegija yra pasitikėjimo valstybė. Norvegai tiki, kad valdžia pinigus perskirstys teisingai ir nepanaudos visokioms nesąmonėms ir tiki, kad gaunantys išmokas nekiš rankų iki pažastų į valstybės kišenę, t.y. kad pagalba bus teikiama tik kai tikrai reikia ir iki tol, kol reikia, o pašalpas gaunantys patys sugebės ir svarbiausia, norės kažką padaryti, kad nebebūtų pašalpų gavėjais amžinai.

Ar turi dirbantys ir didelius mokesčius mokantys pasirinkimą? Nelabai. Be to jų dosnumą palaiko tai, kad jei jiems kažkas atsitiks, NAVas jų irgi nepamirš. Kita medalio pusė – kai kas mokesčius slepia, ypač patys turtingiausi, laiko jos visokiuose Seišelių bankuose, arba samdosi advokatus, kad mokesčių kuo mažiau mokėtų. Bet apie tai garsiai nerėkiama, tik kartais parašoma laikraščiuose.

Kitose šayse vyrauja įsitikinimas, kad žmogus – toks jau jis yra – nori nedirbti ir gauti. O norvegų budrumą užmigdo tikėjimas (o religija – tai liaudies opiumas, kaip sakė O. Benderis), kad kiekvienas žmogus nori dirbti, o nedirba tik dėl to, kad tokia nelaimė – negebėjimas ar negalėjimas dirbti – jam atsitiko ir nuo paties žmogaus tai nepriklauso. Ir dar tiki, kad tai ilgai nesitęs. Nors man vienas ūkininkas kąžkada sakė, kad jei arklio neišginsi iš tvarto ir duosi ėsti, tai jis niekada iš ten neišeis ir nutuks taip, kad per duris nebeišlįs. Nes kiekvienos gyvos būtybės – taip pat ir žmogaus – būdingiausias bruožas yra tingėti.

tingėti gera

Realybė rodo, kad tikėjimas jog žmonės netaps amžinais NAVo išlaikytiniais yra šiek tiek  apgaulingas. Pasirodo galimybė gauti išmokas vietoje nelabai patrauklaus darbo vilioja ne vieną. Norvegijoje net 10, 3 % visų, esančių dirbančiųjų amžiaus grupėje, gauna neįgalumo išmokas! Tai didžiulis skaičius turtingoje šalyje, kurioje žmonės yra sveiki ir gyvena ilgiau, nei kitur pasaulyje.

Gerovė – norvegų brandas

Bet vistiek norvegai taip didžiuojasi savo sistema, kad ją pavertė brandu. Jie nuolatos deklaruoja, kad jei gyveni gerai ir visko turi, privalai duoti tam, kas to neturi. Graži mintis.

Norvegai mielai duoda išmaldą rumunų elgetoms, per paskutinius kelis metus lipte aplipusius Oslo centrines gatves, ir apdergiantiems gražiausius parkus. Viena mano bendradarbė turi nuosavą elgetą pakeliui į darbą – kasdieną jam duoda 10 kronų. Elgeta ją labai gerbia, dar žemiau lenkiasi, kai ji praeina (nors ir taip jau guli ant žemės), o ji jaučiasi prisidedanti prie pasaulio gėrio. Kita kolegė, rumunė, nesitveria pykčiu. Ji sako: „Jei pas tave namie užsiveistų tarakonai, ar duotum jiems kasdieną cukraus? Manau ne. Jei duodi šiems žmonėms, gulintiems ant šaligatvio, ne naikini skurdą, o palaikai elgetavimo biznį. Tada jų privažiuoja dar daugiau – noras gyventi nieko nedarant yra nenugalimas„- tokia imigrantės rumunės nuomonė. Imigrantė neturi užuojautos ar kultūriniai skirtumai?  Bet norvegams įprasta, vos ne privalu jaustis kaltais ir deklaruoti, kad visiems reikia padėti.

Reikia suvargšinti kitą, dažniausiai – atvykėlį. Būsi vargšas – norvegas padės, duos. Jei esi imigrantas iš paskutiniųjų besiplūkiantis ir nieko neprašantis, turintis savigarbą, – kapstykis pats, tu protingas, tavęs nereikia gailėti. Tokiems net ir NAVas nepadeda, neva yra resurssterk (turi vidines išgales), todėl pagalba ne visada būtina. Kai kas, turintys artistinių talentų, išmoksta apsimesti vargšeliais, nes taip patogiau – ir gauna pagalbą metų metus. Beje, lietuvių elgetautojų Norvegijoje nepastebėta. Nesikreipia jie ir į nakvynės namus. Jie tiesiog dirba.

Vaikui priklauso kelionė į užsienį?

Norvegijoje atostogaujama daug, ji iš gerovės šalies pavirto į pramogų šalį – kaip ant mielių auga grožio procedūrų, SPA, gausybė restoranų, kavinių, teatrų, koncertų. Atostogaugja ir keliauja svetur norvegai kelis kartus į metus, dažnai – su visa šeima. Nors tai didelės išlaidos, jie gali sau tai leisti. O spaudoje rašoma, kad reikia dar gerinti sistemą, nes kurgi tai matyta – kai kurių šeimų vaikai (o jų kai kuriose šeimone ne vienas, o daug) iš pašalpų nesugeba per metus kelis kartus paatostogauti užsienyje. Skandalas! Nelygybė! Ką vargšas vaikas paskui pasakos mokykloje, kai kiti girsis kad buvo Legoland, Disnejaus parke ar kur kitur. Negi vaikas kaltas? Reikia vargšei, iš pašalpų ir taip metų metus gyvenančiai šeimai, duoti dar daugiau, kad vaikai jaustųsi oriai, kaip visi.

Iš gyvenimo

Televizijos laida „Prabangos spąstai“ (Luksufellen) pasakoja apie jaunus žmones, prisiėmusius greitojo kredito paskolų ir niekaip neišberendančių iš skolų. Štai viena istorija : gražuolė mergina, makiažas kaip Lietuvos pupytės. Ji jaunutė, vos perkopus 20 metų, bet jau turi du vaikus, abu nuo skirtingų vyrų. Programos ekspertai pakviesti sustyguoti šios merginos finansus. Ji nebežino kiek ir kam skolinga, o dabar jau pasipylė grasinimai teismais. Visas gaunamas sąskaitas ji meta į stalčių, kad tik akys jų nematytų. Dabar programos ekspertai į jas ir pasižiūrės, nes pati skolininkė sąskaitų bijo ir į jų į dienos šviesą netraukia. Finansų ekspertės, išnagrinėjusios piniginę situaciją, nustato, kad mergina gyvena dviejuose butuose, nes pirmasis jai nepatiko, todėl išsinuomavo naują, bet su pirmuoju sutartis nenutraukta, ir eina sąskaitos.

-Taigi aš ten negyvenu, – stebisi ji, – kodėl man sąskaitas siunčia?

Finansininkės ramiai ir kantriai išaiškina. Paskui sako, kad rado neapmokėtų sąskaitų už 150 000,- Nok (apie 15 000 eurų). Kalbantis aiškėja, kad mergina nedirba ir dirbti nesiruošia. Kai jai sako, kad galbūt teks atsisakyti buto, persikraustyti pas motiną ir eiti dirbti, jos gražios mėlynos akys prisipildo ašarų, rausvos lūpytės persikreipia ir  ji darželinukės balsu irzliai pareiškia:

Jei aš eisiu dirbti, tai jie turės man dar daugiau mokėti, nes tada reikės samdyti auklę.

Bet juk vaikai eina į darželį?

Na taip, o kas namie viską padarys, rūbus išplaus, sutvarkys? Jiems tai labai daug kainuos,? – grasina ji.

Apie ką tu čia kalbi? Kas tie jie? Ar tu kalbi apie NAV?- teiraujasi finansų ekspertai.

Pasirodo – taip, ji visą laiką referuoja į gerovės tarnybą NAV, šventai įsitikinusi, kad NAV privalo padėti, nes tai buvo daroma visą laiką, ir jei ji turės dirbti, tai bus pažeistos jos, kaip žmogaus teisės. Jaunoji motina, nedirbusi nei dienos, gavo įvairias išmokas, nes taip ji buvo skatinama ieškoti darbo ir investuoti į save, mokytis profesijos. O ji nieko nedarė, tiesiog sėdo kaip narkomanė ant pašalpų, be kurių ateities neįsivaizduoja…

Laikai keičiasi, ir pašalpas noriai mokėjusi Norvegijos rūpybos tarnyba griežtina tvarką. Todėl programos herojė ašarodama sužino, kad  dirbti, gyventi kaip visi, t.y. ir eiti į darbą, ir be tarnaičių rūpintis savo vaikais, jai vistik teks. Taip pat teks susimokėti visus įsiskolinimus, netgi galbūt paskelbus asmeninį bankrotą. Ir toliau ilgai, ir su nestabilia finansine padėtimi gyventi toliau.

Visi laimingi – o tai svarbiausia.

norvegai jaučiasi laimingi

Bet nesipiktinkime. Norvegijai sekasi. Ji tikrai susikūrė sėkmingą brandą, garsinantį šalį, jos darbus ir idėjas. Norvegija – ne tik graži gamta, patraukli turistams, bet ir pasakų šalis, kurioje gyventi nuostabu, tai – gerovės valstybė ir moralinių vertybių – lygiavos, rūpinimosi silpnaisiais – supermarketas. Taip Norvegija išskirtinė ir tuo, kad paneigia vyraujančią klišę „turtuoliai -blogiukai“. Ne, stebuklas – Norvegijoje yra visiškai atvirkščiai: norvegai ir turtingi, ir dosnūs, ir užjaučiantys, ir geri. Ir turtas teisingai paskirstomas – sunešamas į bendrą katilą, o paskui teisingai padalijamas, taip jo tenka ne tik išrinktiesiems, o visiems. Tai šalis, kuriai, kaip pasakos herojui, viskas atsirado lydekai paliepus ir jam panorėjus. Norvegija – šalis kurioje žmonės laimingi. Tai gal vistik pinigai tą laimę atneša? Nes norvegai, anot mokslinės apklausos, laimingi todėl, kad jaučiasi patenkinti ir nėra rūpesčių. O rūpesčių nėra todėl, kad pinigų visada yra. O gal dėl to, kad niekas neturi mažiau negu tu ar daugiau negu tu. Ir turtingasis neturi su savo turtais slėptis užtvoros, kaip kokioje Brazilijoje, nes net ir neturtingas Norvegijoje nenuskurdintas iki to, kad imtų apiplėšinėti žmones – jam padedama.

Turite minčių? Norite komentuoti ar pradėti diskusiją? Kviečiame į Feisbuko grupę Gyvenu Norvegijoje.