Darbo organizavimo Norvegijoje (t.p. ir kitose Skandinavų šalyse) modelis yra nuo seno toks, kad labai glaudžiai bendradarbiauja trys darbo rinkos dalyviai: darbdavių organizacijos, darbuotojų organizacijos ir vadžios organai (duodantys užsakymus privačiam verslui ir leidžiantys įstatymus ir potvarkius). Darbo vietoje palikta daug galimybių organizuoti darbą savaip, pagal susitarimą tarp darbuotojų ir darbdavių. Profesinės organizacijos gali daryti didelę įtaką darbdavio sprendimams.
Tai norvegiškai vadinama trepartssamarbeid. Šio modelio esmė – visi darbo gyvenimo dalyviai yra daugiau mažiau lygiaverčiai. darbo santykiai nėra grindžiami paliepimais, įsakymais ir baime. Norvegijoje nėra didelės galios distancijos. Darbuotojai turi teisę ir pareigą dalyvauti kuriant palankią darbo aplinką. Tai daroma dalyvaujant profesinėse organizacijose, renkant atstovus, kurie gins Jūsų teises. Ši teisė yra įrašyta į darbo kodeksą. O darbo vietoje daug kas sprendžiama per kolektyvines sutartis kompromiso būdu. Tai yra ne darbdavio ar valdžios diktatas, o derybos, kai į visų darbo gyvenimo šalių – darbdavių, darbuotojų ir valstybės interesus yra atsižvelgiama ir randamas visiems palankiausias sprendimas.
Užsieniečiai šio modelio nežino ir dažnai nesupranta. Jie atvyksta su tikėjimu, kad Norvegijoje viskas puikia funkcionuoja ir jais kažkas pasirūpins. Jie nežino, o kartais ir negali aktyviai dalyvauti ginant savo teises. Jei pvz. valymo įmonėje dirba darbuotojai, kurie kalba įvairiomis kalbomis, o nekalba nei angliškai, nei lietuviškai, jų dalyvavimas derantis su darbdaviu yra neįmanomas. Jie negali pasinaudoti Darbo kodekse numatyta teise ir pareiga kurti palankią darbo aplinką. O darbdaviui atsiranda galimybė tokius darbuotojus išnaudoti.
