SSB (centrinis statistikos biuras) pateikia iškalbingus skaičius apie užsieniečius Norvegijoje. Daugiausia imigrantų yra iš Europos.
Imigracija ypatingai padidėjo 2004 metas (po EU pasipildymo naujomis šalimis)
Imigrantų iš Rytų Europos daugėjo nuo 2004 m. (buvo apie 19 000). Jų skaičius išaugo apie 11 kartų (dabar yra virš 216 000). Dvi gausiausios imigrantų grupės – iš Lenkijos (98 691 imigrantų) ir Lietuvos (39 300).
Pagrindinė imigracijos priežastis į Norvegiją yra darbas
Tyrimai rodo, kad daug imigrantų dirba kvalifikacijos ir išsilavinimo nereiklaujančius darbus. Jų nedaug pareigybėse, kur reikia aukštosios mokyklos diplomo (nos galbūt jį ir turi). Daugiausiai imigrantai dirba viešbučiuose, restoranuose, transporto įmonėse, statybų ir valymų įmonėse, žemės ūkyje, maisto pramonėje o t.p. – įdarbinimo agentūrose. Tyrimai t.p. rodo, kad darbo sąlygos imigrantams yra blogesnės, nei kitiems šalies gyventojams. Nors arbo aplinkos instituto tyrimo duomenimis 9 iš 10 dirbančiųjų Norvegijoje yra patenkinti ar net labai patenkinti savo darbo sąlygomis.
T.p tyrimai rodo, kad dauguma dirbančiųjų imigrantų nepalankiomis sąlygomis yra iš nevakarietiškų šalių, įskatant ir ES piliečius iš buvusio Rytų bloko. Šie imigrantai gauna mažesnę algą, o t.p. dirba dažniausiai ne tą darbą, kurį norėtų ar pagal turimą diplomą galbūt galėtų dirbti. T.p. tyrimai rodo daug prastesnę jų darbo aplinką ir ergonomine, ir psichosocialine prasme. Jų darbo užduočiai atlikti dažnai reikia pakartotinų judesių, jie negali patys sręsti ką ir kaip dirbs, kada turės pertrauką, dirba fizinį darbą – stovimą ar sėdimą, dažnai fiziškai sunkų. Jų darbo sąlygos dažnai nėra saugios, jie turi tendenciją dažniau susižaloti ir žūti darbo vietoje, nei vietiniai gyventojai, nes dažniau dirba rizikingus darbus, dirba naktimis ir pamaininius darbus, viršvalandžius. Kita priežastis – nesupranta saugos taisyklių ir instrukcijų, apmokymų metu ne iki galo supranta kaip jų laikytis, nes nemoka kalbos, kuria vedami apmokymai. Peršasi išvada – imigrantai susispraudžia į tuos 10 proc. dirbančiųjų, kurių sąlygos žymiai blogesnės? Ką gi daryti, kad jos būtų geresnės?