VERDENS BESTE LAND! (Geriausia pasaulio šalis) sako norvegai ir tuo tiki

Ir nebandyk ginčytis, ypač, jei esi užsienietis.

Ar lengva imigrantams pritapti šioje šalyje? Ar norvegai mėgsta imigrantus, ar atvirkščiai – nemėgsta, bet tai slepia (nes rasistiniai ir kitas nacijas žeminantys pasisakymai yra draudžiami)?

Pixabay

Ar lengvai įsileidžia Norvegija atvykėlius ? Ar verta stengtis tapti norvegu? O gal tai beveik neįmanoma ( jei negyveni Norvegijoje nuo pat vaikystės) ?

Iš gyvenimo

Dalyvauju konferencijoje. Stovi žmonių būreliai, kalbasi, pažindinasi. Žiūriu – štai lietuvė. Ją pažįstu iš senų laikų, nuo tada kai prieš daugelį metų atvažiavo keliais metais vėliau nei aš. Turėjo gražų lietuvišką vardą, ir, aišku, pavardę. Bet ištekėjo už norvego, pakeitė pavardę ir po to – ir vardą. Dabar jos ir vardas, ir pavardė norvegiški.

Prieinu arčiau, linkteliu galva senai pažįstamai. Pajuntu – vengia manęs. Vistiek stoviu, klausausi – juk minglinti konferencijoje, prisijungti prie dalyvių grupelių ir įsitraukti nekviestam į pokalbį yra leidžiama. Grupelė kalba tema, apie kurią ką tik buvo skaitytas pranešimas. Mano pažįstama lietuvė išreiškia savo nuomonę. Aplinkiniai norvegai klausosi. Jie įdėmiai žiūri į prie pašnekovės krūtinės prisegtą lapuką su jos vardu ir pavarde ir mato, kad ir tas, ir kitas – norvegiški. Vienam kažkas vistiek užkliūva. Aš žinau kas. Nors lietuvė kalba norvegiškai labai gerai, akcentas vistiek girdisi. Ir vienas neapsikentęs tiesiai paklausia: „Hvor er du egentlig fra?“ (iš kur tu kilusi), nes ir jis suprata, kad pastaroji – ne norvegė.  Moteris nurausta ir sako: „Jeg er norsk (aš esu norvegė)“.  Pašnekovas papurto galvą sako: „Du snakker meget bra norsk, men du er ikke norsk.“

Nemaloni situacija. Viena vertus, man nesuprantama, kam sakyti, kad esi norvegas, jei taip nėra. Pažįstu žmonių, kurie -nors norvegiškai šneka be akcento, nes čia ėjo į darželį ir mokyklą -vistiek visada pasako savo tikrą tautybę. Taip pat pažįstu žmonių, kurie pasikeitė ir vardą, ir pavardę ir iš visų jėgų apsimeta norvegais, nors iš pirmo žvilgsnio ar žodžio aišku – ne norvegai. Man asmeniškai, priimtiniau sakyti tiesą, nes taip paprasčiau.

Kita vertus – man nesuprantama, kodėl norvegai klausia tokio klausimo. Na, prieš 30 metų, aišku, kai imigrantų buvo nedaug, galbūt buvo įdomu sužinoti, iš kur tas egzotiškasis su akcentu kalbantis žmogus. Bet dabar? Kaip užsieniečių kilmės žmonių Norvegijoje yra apie 20%, t.y. beveik kas penktas – kodėl tai turi dominti?

Penki klausimai

Sutikęs užsienietį, norvegas, be poros klausimų koks vardas ir iš kokios esi šalies, paprastai užduos dar penkis: kur gyveni, ką dirbi, kiek laiko jau esi Norvegijoje, ar tau čia patinka ir kada (ar) ketini grįžti į savo šalį. Norvegai tvarkingi, pragmatiški žmonės, jie nori naujai sutiktąjį padėti į teisingą lentynėlę. Taip jiems lengviau su jumis kurti santykius.

Lietuva dabar jau turi kitokią reputaciją, nei prieš 30 metų (tada buvome drąsi šalis, kovojanti prieš sovietus, o kai kam – ubagai sovietikai), ar prieš 15 metų (tada mūsų etiketė buvo nusikaltėliai, vežantys narkotikus ir prostitutes, nes pirmavome statistikoje, liečiančioje  panašias veikas). Dabar esame viena iš didesnių imigrantų grupių – antri po lenkų (kiekgi ten Lietuvoje žmonių kad vis važiuoja ir važiuoja?) Garsėjame kaip geri darbininkai, sumanūs, o kartu ir išradingų sprendimų (kreative løsninger  – eufemizmas, kuriuo norvegai  apibūdina įstatymų pažeidėjus) genijai – dažnai randantys, kaip apeiti įstatymą ir darbo rinkoje išnaudojantys savo tautiečius. Ir dar norvegai prisimena mus dėl Barnevernet skandalo, kai viena liūdnai pagarsėjusi tautietė pareiškė, kad lietuvių genai tokie nuostabūs, jog norvegai tiesiog privalo vogti lietuvių vaikus bendrininkaujant vaikų teisių apsaugos tarnybai, kad paskui galėtų juos įsivaikinti.

Daugelis norvegų jau apsilankė Vilniuje, Palangoje, kituose miestuose, ir šie miestai jiems patinka. Taigi, išgirdus, kad esate iš Lietuvos, norvegui nekils aociacijų, nei dvejonių, kaip būdavo anksčiau: kokia kalba kalba, ar kartais ne rusas? Dabar Norvegai apie Lietuvą žino nemažai.

O tada jis pereis prie kitų klausimų.

Kur gyveni? Klausti apie tai labai įprasta. Viso adreso niekas paprastai nesako, pakanka miesto ir miesto rajono. Taip norvegas sužinos tavo turtinį ir socialinį statusą – nes vienas ar kitas miesto rajonas jį nusako gana aiškiai – ir to klausti nėra nemandagu.

Sekantis klausimas – kiek laiko esi Norvegijoje? Atsakymas pasufleruoja norvegui, ar jis turi su jumis būti politiškai korektiškas kaip su neseniai atvykusiu, ar gali truputėlį labiau atsipalaiduoti – jei gyvenate čia jau seniai, Norvegiją pažįstate iš arčiau, tada galima pašmaikštauti dviprasmiškomis temomis, ir pakritikuoti.

Paskutinis klausimas – ar ketinate grįžti atgal į Lietuvą ir kada. Neįsižeiskite. Norvegai daug keliauja, tačiau emigruoja retai (nors prieš 100 metų, kai Norvegijoje buvo didžiulis badas ir skurdas, jų irgi daug emigravo, daugiausia į Ameriką). Dabar, net turėdami poilsio būstus kitose šalyse – Ispanijoje, Turkijoje – į Norvegiją jie visada grįžta. Todėl toks klausimas jiems yra natūralus.

Apsimetate norvegu? Norvegui nepatiks

Pexels

Norvegas skeptiškai žiūrės į užsienietį, laužyta norvegų kalba aiškinantį, kad jis jau esąs norvegas, o savo kilmės šalies net prisiminti nenorįs. Norvegas nustebs, jei aiškinsite, kad užsienietiška pavardė sutrukdė susirasti darbą ar daryti karjerą (nors kai kurios apklausos rodo, kad tai tiesa). Norvegai visada pažins, kad esate ne norvegas – nors kalbėsite beveik be akcento, jie vistiek galiausiai paklaus – iš kur esi? Gal dėl to, kad neišgirs jokio dialekto? Mano vaikai, kalbantys norvegiškai kaip tikri osliečiai, nes čia gyveno nuo darželinio amžiaus, vistiek beveik iškart pasisako savo kilmės šalį – vieną išduoda vardas, kitas pats save vadina lietuviu. „O kam tą slėpti. Aš esu iš Lietuvos, ir tai galiausiai visada paaiškės.” Norvegijoje imigrantas dabar jau nieko nebestebina.

Tikras ir netikras norvegas

Visuomenėje ne kartą kilo diskusijos dėl apibūdinimų kas yra „tikras norvegas” ir „netikras norvegas”. Norvegai paprastai politiškai korektiški ir mano, kad norvegu privalo vadinti kiekvieną, gyvenantį Norvegijoje, nors statistinese suvestinėse Norvegijos gyventojai yra skirstomi į tikrus norvegus (kurio abu tėvai norvegai), pusiau norvegus (vienas tėvų norvegas) ir Norvegijoje gyvenančius užsieniečius (abu tėvai užsieniečiai). Ir dar į vieną ar kitą statistinę grupę imigrantas priskiriamas, priklausomai nuo to, ar tie tėvai yra iš Vakarų  Europos šalies ar iš trečiosios pasaulio šalies (nors šios kategorijos pamažu atsisakoma).

Žiniasklaidoje šios klasifikacijos būdavo apšaukiamos gėdingomis, raginama tokio skirstymo atsisakyti ir visus gyvenančius Norvegijoje vadinti norvegais. Buvo surengtos  apklausos, siekiant  nustatyti, kaip reaguoja patys užsieniečiai, kai juos, gimusius Norvegijoje, kategorizuoja kaip ne visai tikrus norvegus. Atsakymai parodė, kad norvegai patys save smerkė ir nerimavo be jokio reikalo. Užsieniečiai, gimę Norvegijoje, masiškai pareiškė, kad norvegais jie būti visiškai netrokšta ir jiems puikiai sekasi gyventi, būnant ne norvegais (juolab jei tai yra parašyta kaktoj, t.y. gymyje, odos spalvoje, manierose ar akcente). O norvegams atrodė kad imigranto iš Somalio palikuonį pavadinus imigrantu, jis įsižeis… Pasirodo – neįsižeidžia. Norvegai taip didžiuojasi savo šalimi, kad jie mano, jog visi trokšta būti norvegais…

Norite būti tikru norvegu? Kalbėkite apie orą, hytta ir slidinėjimą

Į šią savo savo sustyguotą visuomenę, kur visi lygūs, norvegai visgi sunkiai priima užsieniečius (kaip lygius). Iš jų užsieniečių reikalaujama sunorvegėti, jei jie nori būti priimti, ir norvegams nesuprantama, kad kai kam tai nėra įmanoma. Ne tik dėl to, kad tokiu atveju turi visiškai atsisakyti savo kultūros, bet ir dėl to, kad imigrantai neiškart suvokia ką tai reiškia būti norvegu – todėl jiems ir sunku prisitaikyti. O užsidarę norvegai nemoka pasakyti, ko iš atvyėlių tikimasi. Jei būsi kitoks, tai eilinis norvegas tave priims kaip grėsmę sau, būsi įtariamas, kad neprisitaikai. Jei labai stengsiei būti kaip norvegas – irgi būsi grėsmė, tai irgi nepatiks. Štai tokia dilema, vos ne užburtas ratas. Tu lygus, tau kartojama, kad lygybė – norvegų pagrindinė vertybė, bet tau, užsieniečiui, tai kažkodėl netaikoma. Ir vis atsitrenki į stiklines sienas. Kaip kažkas pasakė: norvegai įsitikinę, kad visi pasaulio žmonės gali būti skirstomi į dvi grupes: pirmoji – norvegai, antroji – tie kurie nori būti norvegais (bet jiems vis tiek neleis).

Viena Norvegijoje gyvenusi ir dabar iš jos išvažiavusi moteris sakė, kad norvegams kai kurios temos neįdomios. Jų neimponuosi filosofiniais pokalbiais, įspūdžiais iš spektaklių ar koncertų. Eilinianm norvegui tai neįdomu. Bet jei kalbėsi apie orą ar slidinėjimą – štai tada būsi priimtas į norvegų tarpą.

Nors kartais atrodo, kad norvegai nenori imigrantų laikyti lygiais, nes bijosi grėsmės, bet tyrimai rodo, kad norvegai tiki savimi ir savo šalimi. Jie nemano, kad imigrantai gali sugriauti jų gerovės (t.y. dosnią pašalpų ir visokių išmokų) sistemą (nors debatai apie tai nuolat vyksta). Jie džiaugiasi imigracija ir net apie 50 proc. jų tiki, kad imigrantai praturtins kultūrą (kai tuo tarpu Prancūzijoje ir Anglijoje tuo įsitikinę tik 35 proc), o tuo, kad didelė imigracija sunaikins norvegišką kultūra, tiki tik 18 procentų norvegų (Anglijoje ir Prancūzijoje – apie 25).

Norvegijoje imigracija ėmė augti ne taip seniai. Imigracija keičia Norvegiją ir norvegai priversti keistis, įsileisti į savo pasaulį ir gyvenimą kitas kultūras. Juolab kad pastarieji jų gyvenimą labai pagyvina. Paskutiniai tyrimai rodo, kad vis labiau norvegai linkę draugauti su užsieniečiais – ne tik darbe, bet ir privačiame gyvenime.

Ką galvoja imigrantai?

Apklausos rodo, kad Norvegijos imigrantai, nors pasirinko šią šalį, kartais yra kritiški Norvegijai. Jiems  atrodo, jog norvegams rūpi tik pinigai, pigi darbo jėga, ir kad jiems visai nerūpi užsieniečiai. Taip pat ne vienas užsienietis pamini, kad, nors Norvegijoje uždraustas rasizmas, tačiau norvegai noriai priima užsienietį, jei jis yra vargšas, jei jam nesiseka ir reikia padėti. Tačiau vos tik imigrantui ima sektis, norvegas į jį žiūri kreivai. Galbūt tada iškyla  grėsmė pačiam norvegui, jis nebesijaučia šeimininku, bijo konkurencijos?

Krenta užsieniečiams į akis ir tai, kad norvegai, nors labai turtingi ir jų šalis – viena laimingiausių pasaulyje – visgi yra susvetimėję. Jie dažnai yra vieniši, neturi daug draugų, nepalaiko šeimos ryšių. O ypač baisisi užsieniečiai norvegų elgesiu su senais šeimos nariais. Norvegai labai noriai atiduoda senus žmones (kurie gyvena šimtą ir daugiau metų) į institucijas, t.y. senelių namus ir tiesiog išbraukia iš gyvenimo – aplanko retai, į šeimos šventes neįtraukia. …

Norite komentuoti, diskutuoti, pareišti savo nuomones ar papasakoti savo įspūdžius? Kviečiame į Feisbuko grupę Gyvenu Norvegijoje.