Vidutinybės diktatūra ar lygybė?

Apie Janteloven – skandinavišką fenomeną, kuris padės geriau suprasti norvegus.

„Jie nupjaus tau galvą su vata“ – sako pranešimą skaitanti vertėja iš Irano, – taip aš girdėjau nuo vaikystės, mano motina man taip kartojo ne vien kartą. Čia apie norvegus, kurie apsimeta gerais, o iš tikrųjų nežinia kas jų galvoj…“

Jauna moteris paaiškina: norvegų komunikacijos kodai yra kitokie, norvegai visada ramūs ir šypsosi, todėl sunku suprasti, ką jie iš tikrųjų ketina daryti. Mes galvojame – viskas gerai, o jie, užsimaskavę šypsena, pasirodo ruošiasi nubausti taip, kad net sapne nesusapnuosi!

Štai, atėjo į šeimą barnevernet specialistai, šypsosi, malonūs, nieko griežto ir nieko rimto, jokio aiškaus signalo. O po kelių dienų – paima vaiką. Aiškina : „Mes jus įspėjome… “ Nė velnio. Ir kaip su jais susišnekėsi? Kitokio temperamento užsieniečiai siautėja, isterikuoja. O norvegai ramūs ir įsitikinę savo teisumu. Kaip gali būti, kad nei vienu žvilgsniu ar veido išraiška neparodė ką jie rezga! – pyksta imigrantai. Veidmainiai!

Kodėl kartais taip sunku suprasti norvegus?

Štai vienas skandinaviškas fenomenas – janteloven, kuris padės Norvegiją suprasti geriau.

Jantės miestelio įstatymai

1930 m. danų rašytojas Akselis Sandemose (1899–1965),  persikėlė į Norvegiją ir nuo vilko užbėgo ant meškos. Jis norėjo pabėgti nuo perdėto bendruomeniškumo, kurs maitoja individualumą, bet čia rado tą patį. Čia parašė ir savo svarbiausią kūrinį En flygtning krydser sit spor („Pabėgėlis suka ratais“), apie Espeną Arnakkes, nužudžiusį savo gerą draugą John Wakefield, nes tas paveržė jo mylėtą Evą. Tai knyga, ieškanti atsakymų kodėl taip atsitiko. Espen – išauklėtas užspausti seksualumą ir jausmus, nesugeba bendrauti su moterimis. „Jantės įstatymas“ ir yra atsakymas, kaip tokie žmonės atsiranda: jie yra valdomi bendrųjų normų, jie privalo būti tokie, kokių reikalauja visuomenė, ir tai ypač būdinga nedideliuose miesteliuose. Jantės miestelio įstatymas, suformuluotas A. Sandemose – tai 10 nerašytų taisyklių, pagal kurias dauguma valdo individą. Tai vidutinybių masės diktatūra asmenybės atžvilgiu, spraudimas į visuotinai priimtas normas, nepripažįstant unikalumo ir neleidžiant  būti savimi. Anot autoriaus, Jantė yra pažįstama Skandinavijos žmogui, nes taip gyvena ir tai patiria Skandinavijos šalyse daugelis. Tai nematoma, bet užtat dar stipresnė socialinė kontrolė, supančiojantį žmogaus sąmonę.

Vienu sakiniu: „Nemanyk kad esi YPATINGAS. Esi kaip ir visi…“

Tai taisyklės, kai pavydas žmoguje perkeliamas į vertybinę kategoriją, kuri gali valdyti kitą žmogų.

„Vertybė“(kabutėse) slepia mąstymą:“ Aš esu kuklus, paprastas, mažas ir niekuo neišsiskiriantis. O tu manai, kad kažką žinai, kažką moki? Aha, manai kad esi geresnis? Pasipūtėlis. Tuoj tau mes parodysim!“. Ir parodo, norvegai moka.

Manai, kad pasiūlei gerų idėjų? Išklausė ir nusuko akis, arba nutaisė nuobodulio išraišką. Ignoruoja. Pagiria tą, kuris išvis retai rodosi darbe… Toks elgesys triuškina pasitikėjimą, verčia žmogų pasijusti nieku, nuliu. Tai tam tikras Skandinavijos – taip pat ir Norvegijos – socialinis fenomenas: visus sulyginti, suvienodinti – tada tokią masę lengviau valdyti. Tai taisyklės, pagal kurias visuomenės interesai svarbesni už individualią pažangą.

Minėtas kūrinys apie Jantės miestelį įėjo į istoriją, nes būtent jis padeda suprasti skandinavų mąstymą ir visuomenės sandarą, kolektyvinę sąmonę – kaip žmonės valdomi ir tampa niekuo daugiau, tik sraigteliais. Janteloven – savotiškas moralinis psichologinis kodeksas, kurio paisyti Norvegijoje gyvenant yra privaloma. Arba bent jau žinoti.

Geras žmogus

Norvegai pasaulyje turi geranoriškų ir paslaugių žmonių reputaciją. Norvegija bei Švedija, lyginant su kitomis šalimis, patenka į skirtingų šaltinių kasmet sudaromus taikiausių pasaulio valstybių sąrašus. 2017 metais Norvegija paskelbta laimingiausia pasaulio šalimi. Jie laimingi, su į kraują įaugusia nerašyta taisykle, kad nei vienas negali jaustis vertesniu už kitus. Kitų kultūrų ir mentalitetų vertinimu šis dėsnis iš esmės reiškia neigiamą požiūrį į individualumą ir sėkmę.

„Nebandyk būt kitoks“. Gerai tai, ar blogai?

Skandinavijos bendruomenėse būdingas grupinis elgesys, kai individas nuolat vertinamas itin kritiškai, jo pasiekimai ignoruojami, nes svarbiausi pasiekimai – kolektyviniai. Todėl žmonės išmoksta nebūti geresni jokia prasme: – neturėti daugiau, nemokėti ir nežinoti daugiau, nes antraip sukelsi kitų pavydą, pasipiktinimą,  ir tapsi atstumtuoju.

Taigi – svarbiausia neišsiskirti iš masės, nenukrypti nuo standarto.

Bet juk kiekvienas žmogus lyginasi su kitais, kiekvienas turi vienokių ir kitokių savybių, kurios išskiria jį iš aplinkinių. Konkuravimas su aplinkiniais žmogaus pasaulyje yra neišvengiamas. TAČIAU Skandinavijoje būtent ši prigimtinė žmogaus savybė slopinama visais būdais nuo vaikystės. Ir būtent šis, Jantės įstatymas sulygina visus, o tiksliau  – nužemina iki vidutinybės. Norvegiškame darželyje talentingas, kažkuo ypatingas vaikas bus specialiai nepastebimas ir neišskiriamas, o drovus ir tylus – visaip skatinamas. Niekas negali jaustis geresnis už kitą – tai neginčijama. Tai prasideda jau mokykloje.

Patogi vidutinybė

IŠ GYVENIMO

Mano berniukas ėjo į šeštą klasę, kai mane, motiną, mokytoja iškvietė pasikalbėti. Pasikalbėjome taip:

  • Jūsų sūnus labai gabus, bet sunkiai pritampa klasėje
  • Kas gi yra?
  • Jis viską atlieka pirmas, o po to nuobodžiauja, todėl ima išdykauti ir trukdo kitiems.
  • Tai ką jam daryti, jei jam neįdomu?
  • Jis turi viską daryti lėčiau.
  • Bet jei jis sugeba padaryti greičiau, tai kodėl daryti lėčiau?
  • Ne, jis turi prisitaikyti prie kitų. Kitiems vaikams reikia daugiau laiko, kad suprastų užduotis ir jas padarytų.
  • Bet negi negalima būtent jam duoti daugiau užduočių, sunkesnių užduočių, kad jis turėtų ką veikt?
  • Ne, mes taip nedirbame, mes negalime jam skirti sunkesnių užduočių, nes jis tada dar labiau šuoliuos į priekį ir išsiskirs iš kitų.
  • Tai jūsų galva jis turi atsilikti iki kitų lygio?
  • Taip, jis turi gerbti kitus, kuriems ne taip gerai sekasi. Mes turime atsižvelgti į tuos, kurie lėčiausi, kuriems sunkiausiai sekasi.

papasakojo S.U., lietuvė

Gabūt gabus berniukas, besitaikydamas prie kitų, neugdydamas savo gebėjimų juos praras – rūpinasi motina. Ar jam maištauti, motinai konfliktuoti su mokykla? Ar tai neprotinga taktika „su šakėm prieš traukinį“ ? Jis būtų kritikuojamas, laikomas išsišokėliu ir pasipūtėliu (nors jį reikėtų skatinti), o lėtieji mokiniai rodomi pavyzdžiu. Taigi šis dėsnis – janteloven – sustato visus į vietą, kaip basliu per galvą tvodamas. Priverčia gabųjį lygintis prie daugumos, ir net jaustis šiukšle, nes tai, kad jis greitai viską daro yra kritikuojama, o ne giriama – tol kol pasiduos ir taps pilkąja mase. Kol jam praeis noras būti kitokiu, ir jis supras, kad vidutinybe būti patogiausia, pilka vidutinybė niekam nekris į akis ir bus palikta ramiai gyventi.

Spręs visi, o ne aš – kam stengtis?

Norvegas niekada nesigiria, nes pagal Jantės įstatymą jis vistiek yra toks kaip ir kiti. Ir vėl atsiranda norvegiškas dvilypumas, veidmainiškumas. Norvegas iš pažiūros nuolankus, bet kartu viduje – išdidus, nors iš jo nepageidaujamos pagyros jokiais pasiekimais. Taigi jis tylės. Jei ir ką žino – nesakys. O jei nežino – neieškos sprendimo ir neklaus patarimo iš protingesnio – jis liks  pasyvus ir fatališkas. Apsimes kad žino. Jo vidinis įsitikinimas diktuoja – kodėl man mokytis? Aš žinau pats. Toks visų vidutinybių (ir kvailių) požiūris.

Faktas, kad jie viską gydo paracetamoliu, įrodo tikėjimą fatališkumu: viskas likimo rankose, jei pasiseks – išgysiu, jei ne – ne. Paprastai norvegas pritars kitai nuomonei, nesiginčys. Ir dėl tingėjimo, ir dėl to, kad ginčytis beprasmiška – tik energijos eikvojimas. Kam reišti nuomonę, jei nuspręs vistiek dauguma, taip, kaip jau  buvo nuspręsta, taip, kaip sako pilkoji masė. Neverta išsišokti su savo naujoviškomis nuomonėmis.

Vadovas – tarnas?

Vadovas čia yra ne vadovas, o lygintojas, taikdarys. Jo užduotis – palaikyti gerą klimatą darbe. O jam palaikyti reikia nieko neįžeisti. Norvegas vadovas norvegiškoje įstaigoje (ypač biurokratinėje) negali kritikuoti tų, kurie blogai dirba. Jis negali ir girti tų, kuriems sekasi. Dažniau jis girs tuos, kuriems nesiseka ir juos skatins (atsiminkime berniuką iš mokyklos). Gerai, greitai dirbantis dėmesio nesulauks – juk jam ir taip gerai. O nevykėlį reikia nuolatos skatinti, palaikyti ir girti.

 Norvegas nėra nenuoširdus, jis tiesiog toks kaip kiti. Tokį jį suformavo nuo vaikystės, Savo nuomonės neišsakys, jis taip išmokytas, bet to- tai jam nenaudinga. Emocijų irgi nerodys, nes irgi nenaudinga – jis negali pagarsėti kaip nesitvardantis, jis nesusigadins reputacijos, nes ilganiui tai gali būti nukreipta prieš jį. Ramus veidas, priklijuota šypsena, tyli, ką galvoja – neaišku. Taigi – visi vienodi. Vidutinybė triumfuoja. Vidutinybei gerai, o talentingi pabėga. Nes ypatingu Norvegijoje jaustis nevalia – geresnis nei kitas nebūsi. Norvegijos talentai, genijai paprastai kuria užsienyje ir namo grįžta tik kai jau yra garsūs. Bet ir tada juos sugeba pasatyti į vietą, kad nesipūstų (apie tai- kituose straipsniuose).

Nei pagirti, nei kritikuoti

Viršininko kalba susirinkime:

„Mūsų klausia, kodėl mes viešai negiriame darbuotojų, pasiekusių gerus rezultatus ir gerai dirbančių. Paaiškiname: tokia mūsų vidaus politika, nes jei kažką pagirsime, galime pažeminti tuos, kurių nepagirsime. Dėl to, kad ko nors nepažeminti, nebus giriamas niekas.“ (suprask: nenorime pažeminti nevykėlių, kurie prastai dirba arba išviso nieko nedaro, todėl ir geri darbuotojai liks nepastebėti).

Pasakoja vertėja:

„Atvyko delegacija iš vienos Lietuvos savivaldybės. Visą savaitę vyko paskaitos lietuviams, kuriose reikėjo versti iš norvegų į lietuvių kalbą. Dirbau aš ir dar viena vertėja, kuri, kaip paskui sužinojau, visą gyvenimą gyveno nė Lietuvoje, o lietuvių kalbą mokėjo tik iš vaikystės. Ji su tėvais emigravo iš Lietuvos kai jai buvo 5 metai, ir lietuvių kalbą buvo primiršusi, kalbėjo tarmiškai, nemokėjo terminų. Šiai vertėjai jau buvo virš 50 metų, tai įsivaizduok, koks buvo jos lietuvių kalbos lygis. Vertimas buvo siaubingas, tai suprato ir ji pati, bet ji užsispyrusi, išraudusiai žandais vertėjavo, taigi- dirbo. Delegacijos iš Lietuvos dalyviai demonstratyviai nustodavo rašyti, kai versdavo ji, nes nieko nesuprato. Projekto organizatoriai norvegai nesiėmė jokių priemonių, projektas tęsėsi, pusės informacijos atvykę žmonės negavo dėl blogo vertimo. Ir štai paskutinis – atsisveikinimo vakaras. Visi restorane, delegacija iš Lietuvos, projekto vadovai norvegai ir abi vertėjos. Manęs projekto vadovė paprašė prieiti ir išversti jos atsisveikinimo kalbą delegacijai iš Lietuvos. Kalbėjo ji apie tai, kaip puikiai praėjo savaitė, kaip daug buvo išmokta, na ir kitą „bla-bla-bla“, kuris paprastai sakomas tokiais atvejais. O pabaigoje buvo viešai padėkota: «O ypač norėtume padėkoti mūsų puikiajai vertėjai X už labai gerą vertimą ir darbą šiame projekte“. Kaip supranti, padėkota buvo būtent tai vertėjai, kurios vertimo delegacija nesuprato, o ne man (aš padėkas turėjau išversti). Delegatai iš Lietuvos po to manęs klausė ar tai nebuvo pasityčiojimas – juk toji vertėja vertė ypač blogai. O projekto vadovė, pasakiusi kalbą, man į ausį pašnibždėjo: „Tikiuosi supratai, ji vargšelė, vertė taip blogai, kad mes tiesiog privalėjome ją pagirti, kad taip labai nesigraužtų“.

Vėl – Jantės priesakai, neleidžiantys kritikuoti ir liepiantys girti. Nepelnyta pagyra to nevertam tarnauja kaip sulyginimo mechanizmas, geresniam tai  – tarsi smūgis per veidą – be reikalo stengeisi, štai tau, durneli, geriau dirbai, o mes pagyrėme kitą, kad taip gerai nesijaustum. Tokiu būdu dirbtinai sustabdomas konkuravimas, lyginimasis, kritikavimas. Kita vertus – tai natūralumo blokavimas, dirbtinis visų suvienodinimas. Bet tokia praktika vis tiek kelia emocijas, ir žmogus jaučiasi įskaudintas. Tačiau perduodama aiški žinia – stengtis neverta.

Garas privalo išeiti

Viduje kunkuliuoja emocijos, žmonės įskaudinti, nepatenkinti, bet išreikšti, parodyti to negalima. Kai norvegai išgeria, viskas atpalaiduojama, ir galima likti šoke, kaip prasiveržia ilgai slėpta neapykanta ir agresija. Kartais griebiamasi smurto, o tada jau neapsiribojama sužalojimais. Buitinės žmogžudystės apsvaigus nėra neįprasta norvegams. Nepamirškite, jie – vikingai. Norvegai pasyviai agresyvūs, nes agresija užslopinta, ir neduok Die, jei ji prasiverš.

Norvegai patys kritiškai žiūri į įsitvirtinusį mentalitete Jantės įstatymą, naikinantį iniciatyvumą, savigarbą, savarankiškumą, individualumą ir pažangą. Tačiau išrauti masinę sąmonę, išsikerojusią per šimtmečius, nėra taip lengva. Jaunesnė karta jau tikrai kitokia, bet senesnės kartos atstovai dar valdomi Jantės įstatymo. Užsieniečiai privalo jį žinoti.

Norvegijoje ar bendraujant su norvegais labai svarbu yra visus išklausyti, skirti pakankamai laiko, neskubinti,  rodyti dėmesį visiems  (ne tik viršininkui), per daug nesiderėti (nemėgsta), neprašyti nuolaidų, netaikyti jokio spaudimo. Matote kad pašnekovas blogai nusiteikęs jūsų atžvilgiu? Šypsokitės dar labiau, linksėkite galva, ir stenkitės kuo greičiau pasišalinti. Ginčytis, sakyti savo nuomonę neverta. Įrodinėti neverta, nes tai provokuos pasipriešinimą pagal fizikos , veiksmo ir atoveiksmio, dėsnius ir neduos jokio laukimo rezultato. Na o jaunimas jau seniai siūlo alternatyvias Jantės taisykles ir ragina: „būk kitoks, būk unikalus, būk savimi.“

Hierarchija Norvegijoje

Jei Lietuvoje galioja taisyklė: „Aš viršininkas, tu kvailys“, tai Norvegijoje svarbiausia taisyklė: „galbūt viršininkas kvailys, bet jis vistiek – viršininkas.“ Hierarchija Norvegijoje yra, bet ji – nematoma, neakcentuojama. Vienas kitą ir viršininkas, ir pagalbinis darbininkas vadina vardais, todėl net sunku iš pirmo žvilgsnio pamatyti, kas čia tas viršininkas. Mūsų skyriaus vadovė neprašyta šoka atnešti visiems kavos, pavalgius valgykloje surenka visų lėkštes ir tempia nuo stalo į indų plovyklą. Taip ji supranta buvimą viršininke – įtikti visiems.

Norvegijoje visi vienas kitam sako „tu“ (norv. „du„), net ir viršininkui.

Pirmaisiais buvimo Norvegijoje metais mačiau reportažą per televiziją, kur žurnalistas uždavė tuometinei premjerei Gro Harlen Brundtland kažkokį klausimą, kuri prasidėjo taip „Du, Gro, hva mener du …“ (Na, Gru, ką tu galvoji…). Dabar pašnekovai ir šiaip žmonės premjerę Erną Solberg irgi vadina betarpiškai – ERNA.

Lietuvoje bet koks  ir bet kieno klausimas, jei būtų užduotas, pavyzdžiui, prezidentui, skambėtų taip „Ei, klausyk, Gitanai, ką tu manai apie?…“. Ir be jokių „gerbiamas prezidente“ ar „gerbiamas premjere“, kas mums lietuviams įprasta. Mane, išgirdus tokius betarpiškus santykius su aukštais valstybės vadovais, smarkiai šokiravo. Bet dabar jau žinau, kad taip reikia, nes labiau įžeisti gali ką nors kreipdamasis „Jūs“ – nors pastarasis ir užima aukštas pareigas. „Negi aš jau toks senas!?“ – reaguos pašnekovas ir reikalaus vadinti „tu“. O be to, tai norvegiška vertybė – būti tokiu kaip visi.  Kreipinys „tu“ palaiko iliuziją, kad visi yra lygūs.

Kur karalius?

„Žinojau kad į Oslo katedrą Domkirke ateis karalius. Aš sėdėjau bažnyčios viduryje, ir tikėjausi, kad jam įžengus ceremonija sustos, visi bent jau atsistos ar kaip kitaip parodys pagarbą. Bet viskas vyko kaip vykę. Mišioms pasibaigus savo draugų norvegų paklausiau: „Tai ką karalius neatvyko?“. „Jis atėjo pavėlavęs ir atsisėdo paskutinėje eilėje, prie durų.“ – atsakė jie, o dabar jau vėl išėjo. Neįtikėtina. (pasakoja Ispanas turistas).

Taigi, Norvegijoje hierarchijos kaip ir nėra. Visi lygūs ir visi vienodai svarbūs. Čia vadinamoji plokščioji hierarchija, kur neakcentuojamas nei aukštesnis, nei žemesnis.

Lygybė yra vertybė?

Noriu pacituoti Oskarą Koršunovą, Norvegijoje praleidusi ne vieną mėnesių, ir puikiai perpratusį Norvegijos nacionalinį charakterį. Dažnai bendraudavome, rašiau apie jo spektaklius, padariau ne vieną interviu. Šis inteviu darytas 2013 metais. Štai kelios mintys.

  „Pagrindinė sėkmės priežastis yra norvegų mąstyme, jų pasirinktuose prioritetuose, jų gebėjime jaustis bendruomeniškai. Tas bendruomeniškumo jausmas labai stiprus, nors nėra forsuotas, parodomasis. Tai matyt ir lėmė, kad jie sukūrė tokią šalį. Ir patriotišką, ir atvirą, ir socialine prasme labai teisingą. Na, visų pirma – prie ko net buvo sunku priprasti – tai, kad čia beveik nėra valdymo vertikalės. Nors tai yra monarchinė šalis, taigi toks teiginys gali skambėti paradoksaliai. Jie turi savo karalių, karalienę princą ir princesę, kuriuos myli ir gerbia. Bet valdžia čia nesuabsoliutinama.

Man nemažai teko dirbti Rusijoje, kur valdžia suvokiama visiškai kitaip. Šia prasme Norvegija ir Rusija yra skirtingo mentaliteto šalys. Rusijoje yra absoliuti vertikalė – ir politikoje, ir visuomenėje, ir teatre. Pavyzdžiui, Rusijos teatre teatro vadovas, režisierius yra neginčijami dievai, kurie gali bet ką, o žemiausio rango žmonės – valytoja ar darbininkai, neturi jokio žodžio. Aktoriai tiesiog bijo arba ta baimė perauga į anarchiją. Norvegijoje, Skandinavijoje nieko panašaus nėra. Beje, aš jau ne kartą minėjau, kad teatras – tai visuomenės ląstelė. Padirbus kurios nors šalies teatre galima puikiai suvokti, kaip funkcionuoja tos šalies visuomenė. Teatre yra visas visuomenės pjūvis. Yra valdančioji struktūra, direktoriai, yra meno vadovai, po to kuriantieji – režisieriai, aktoriai, tuomet visas spektras visų amatų, viską organizuojantys vadybininkai, ir yra darbininkai. Iš to, kaip funkcionuoja nacionalinis teatras, galima daryti išvadą apie tai, kaip funkcionuoja visa valstybė. Jei teatre netvarka, tai ir šaly – netvarka. Ir atvirkščiai. Kitaip nebūna.Taigi, kaip jau minėjau, Norvegijoje ir apskritai Skandinavijoje nėra hierarchinio valdančiųjų diktato. O kitur, pavyzdžiui Rusijoje, tik taip ir įsivaizduojama tvarka – per neginčijamus valdančiųjų įsakymus. Skandinavijoje valdymas kitoks – organizuotumas yra bendruomeniškas. Visai kitokio pobūdžio planavimas. Nuolat vyksta susirinkimai, kur susirenka visi ir kiekvieną klausimą visi bendrai išsprendžia. Visi jaučiasi lygūs. Nebūsi suprastas, jei iš aukšto žiūrėsi į paprastus teatro darbuotojus. Direktorius pirmas skubės pasisveikinti su eiliniu teatro darbuotoju. Iš pradžių man buvo keista, atrodė, jog tai trukdo, gaišina laiką. Būdavo ir kuriozų. Štai Stokholme buvo toks atvejis. 2002 metais stačiau spektaklį karališkajame teatre, Sarah Kane „Išvalytieji“. Per susirinkimus viena dalyvė (teatro siuvėja) vis klausdavo, kodėl aš pasirinkau tokią žiaurią pjesę. Aš ilgai aiškinau, bandžiau atsakyti, siūliau paskaityti tam tikras knygas apie žiaurumo teatrą, bet jinai vis klausė to paties. Neapsikentęs pasiskundžiau meno vadovui, pasakiau kad mano sutartyje nėra punkto, jog privalau aiškinti visiems savo pasirinkimus. Man buvo atsakyta, kad, deja, nieko negalima padaryti, nes visi dalyvaujantys yra lygūs spektaklio kūrėjai.

Tas momentas yra labai svarbus. Tai, kas atrodo gaišina, pasirodo, yra sutelkiantis dalykas. Dėl tokio planavimo ir bendrystės, kai visi lygiavertiškai dalyvauja kūryboje, pasiekiamas geras rezultatas. Lietuvoje gali būti puikios repeticijos, o premjera staiga neišeiti, nepasisekti. O jie sugeba to išvengti. Girdėjau teoriją, kad toks mąstymas atėjęs iš vikingų laikų, nes jie laivuose išsiugdė bendruomeniškumo jausmą, kuomet reikėdavo susitelkti ir bendrai viena kryptimi irkluoti.“
(Interviu)

Oslo nacionaliniame teatre teko dar kartą įsitikinti, kad viršininkas nėra visagalis.

IŠ GYVENIMO

Po Oskaro Koršunovo spektaklio „Ferdinanas ir Miranda“, mes pakviečiami pasivaišinti. Lieka aktoriai, kiti teatro žmonės, visi vaišinasi užkandžiais ir vynu. Artėjant vidurnakčiui mūsų belieka tik nedidelė lietuvių grupelė ir Norvegijos nacionalinio Teatro direktorė Hanne Tomte. Ji užsimena, kad dvyliktą nakties reikės skirstytis – ateis apsaugos firmos žmonės užrakinti teatro. Niekas netiki.

„Tu ką – direktorė, ar ne?“,  – klausia įsilinksminę lietuviai, – “ Niekas negali užrakinti teatro, kol mes dar čia – juk tu viskam vadovauji“ – skamba argumentai. Hanne tik šypsosi.

Ir tikrai – 24 val. pasirodo uniformuota apsaugininkė – pakistaniečių kilmės jaunutė mergina. Ji stovi prie durų ir laukia, kol teatro direktorė Hanne, o paskui ją – ir visi svečiai nuolankiai išeiname. Net sakyti nieko nereikėjo. Tvarka yra tvarka. Kiekvienas dirba savo darbą.

Skaitykite apie norvegišką stilių.

Skaitykite apie vyrų ir moterų vaidmenis Norvegijoje.