Apie Janteloven – skandinavišką fenomeną, kuris padės geriau suprasti norvegus.
Norvegijos nerašyta socialinė norma – visi lygūs. Nesi geresnis, gražesnis ar protingesnis už kitą. Nuo mažumės žmonės pratinami nesilyginti ir nekritikuoti. Į visus skatinama žvelgti pozityviai, be išankstinės neigiamos nuostatos.
Atvykusiems iš kitų kultūrų toks požiūris yra svetimas, todėl gali kilti nesusipratimų.
„Aš baigiau universitetą, turi magistro diplomą, kalbu keliomis užsienio kalbomis. Norvegijoje mano išsilavinimas nieko nereiškia. Nors išmokau norvegiškai greitai, darbo pagal išsilavinimą nerandu. NAV (socialinės rūpybos tarnyba) siunčia į darbo paieškos kursus, kur moko rašyti CV ir darbo prašymą. Aš esu Linkedin platformoje, save pristatyti moku kuo puikiausiai. Man tie NAV kursai nereikalingi. Bet tam, kad gaučiau išmokas, mane verčia ten sėdėti su analfabetais iš Afganistano. „Visi lygūs”, -sako man.” (Fredy, imigrantas iš Serbijos)
„Organizavome kursus apie darbo rinką, kaip ieškoti darbo. Grupėse – įvairūs žmonės iš įvairių šalių. Neskirstome žmonių pagal šalis ar išsilavinimą. Keli iš Rytų Europos – vienas turėjo mokslų daktaro laipsnį, kitas buvo advokatas – kėlė vėją, ėjo skųstis, kad turi būti vienoje grupėje su moterimis iš Afrikos, kurios nebuvo ėjusios į mokyklą. Neva jie neturės naudos iš kursų, nes nevienodas lygis. Mūsų požiūris kaip tik toks, kad stipresni kursų dalyviai padės silpnesniems. Norvegijoje vyrauja teamarbeid (dirbama grupėmis), tokiu būdu pasiekiamas geresnis rezultatas, dalyvių žinios pasiskirsto geriau, vieni iš kitų daug išmoksta ir taip pat – bedradarbiauti.” (Fredrik, NAV darbuotojas)
„Jie nupjaus tau galvą su vata” – sako pranešimą skaitanti vertėja iš Irano, – taip aš girdėjau nuo vaikystės, mano motina man taip kartojo ne vien kartą. Čia apie norvegus, kurie apsimeta gerais, o iš tikrųjų nežinia kas jų galvoj…”
Jauna moteris paaiškina: norvegų komunikacijos kodai yra kitokie, norvegai visada ramūs ir šypsosi, todėl sunku suprasti, ką jie iš tikrųjų ketina daryti. Visgi jie turi savo metodus tave pažeminti ir daro tai tyliai ir mandagiai.
Kodėl kartais taip sunku suprasti norvegus? Štai vienas skandinaviškas fenomenas – janteloven, kuris padės Norvegiją suprasti geriau.
Jantės miestelio įstatymai
1930 m. danų rašytojas Akselis Sandemose (1899–1965), persikėlė į Norvegiją ir nuo vilko užbėgo ant meškos. Jis norėjo pabėgti nuo perdėto bendruomeniškumo, kurs maitoja individualumą, bet čia rado tą patį. Čia parašė ir savo svarbiausią kūrinį En flygtning krydser sit spor („Pabėgėlis suka ratais“), apie Espeną Arnakkes, nužudžiusį savo gerą draugą John Wakefield, nes tas paveržė jo mylėtą Evą. Tai knyga, ieškanti atsakymų kodėl taip atsitiko. Espen – išauklėtas užspausti seksualumą ir jausmus, nesugeba bendrauti su moterimis. „Jantės įstatymas“ ir yra atsakymas, kaip tokie žmonės atsiranda: jie yra valdomi bendrųjų normų, jie privalo būti tokie, kokių reikalauja visuomenė, ir tai ypač būdinga nedideliuose miesteliuose. Jantės miestelio įstatymas, suformuluotas A. Sandemose – tai 10 nerašytų taisyklių, pagal kurias dauguma valdo individą. Tai vidutinybių masės diktatūra asmenybės atžvilgiu, spraudimas į visuotinai priimtas normas, nepripažįstant unikalumo ir neleidžiant būti savimi. Anot autoriaus, Jantė yra pažįstama Skandinavijos žmogui, nes taip gyvena ir tai patiria Skandinavijos šalyse daugelis. Tai nematoma, bet užtat dar stipresnė socialinė kontrolė, supančiojantį žmogaus sąmonę.
Vienu sakiniu: „Nemanyk kad esi YPATINGAS. Esi kaip ir visi…”
Tai taisyklės, kai pavydas žmoguje perkeliamas į vertybinę kategoriją, kuri gali valdyti kitą žmogų.
„Vertybė“ (kabutėse) slepia mąstymą:” Aš esu kuklus, paprastas, mažas ir niekuo neišsiskiriantis. O tu manai, kad kažką žinai, kažką moki? Aha, manai kad esi geresnis? Pasipūtėlis. Tuoj tau mes parodysim!”. Ir parodo, norvegai moka.
Manai, kad pasiūlei gerų idėjų? Išklausė ir nusuko akis, arba nutaisė nuobodulio išraišką. Ignoruoja. Pagiria tą, kuris išvis retai rodosi darbe… Toks elgesys triuškina pasitikėjimą, verčia žmogų pasijusti nieku, nuliu. Tai tam tikras Skandinavijos – taip pat ir Norvegijos – socialinis fenomenas: visus sulyginti, suvienodinti – tada tokią masę lengviau valdyti. Tai taisyklės, pagal kurias visuomenės interesai svarbesni už individualią pažangą.
Minėtas kūrinys apie Jantės miestelį įėjo į istoriją, nes būtent jis padeda suprasti skandinavų mąstymą ir visuomenės sandarą, kolektyvinę sąmonę – kaip žmonės valdomi ir tampa niekuo daugiau, tik sraigteliais. Janteloven – savotiškas moralinis psichologinis kodeksas, kurio paisyti Norvegijoje gyvenant yra privaloma. Arba bent jau žinoti.
Geras žmogus
Norvegai pasaulyje turi geranoriškų ir paslaugių žmonių reputaciją. Norvegija bei Švedija, lyginant su kitomis šalimis, patenka į skirtingų šaltinių kasmet sudaromus taikiausių pasaulio valstybių sąrašus. 2017 metais Norvegija paskelbta laimingiausia pasaulio šalimi. Jie laimingi, su į kraują įaugusia nerašyta taisykle, kad nei vienas negali jaustis vertesniu už kitus. Kitų kultūrų ir mentalitetų vertinimu šis dėsnis iš esmės reiškia neigiamą požiūrį į individualumą ir sėkmę.
Sėkmės pagrindas – neišsiskirti iš kolektyvo
Skandinavijos bendruomenėse būdingas grupinis elgesys, kai individas nuolat vertinamas itin kritiškai, jo indivudulaūs pasiekimai ignoruojami, nes svarbiausi pasiekimai – kolektyviniai. Todėl žmonės išmoksta nebūti geresni jokia prasme: – neturėti daugiau, nemokėti ir nežinoti daugiau, arba bent jau to nerodyti, nes antraip sukelsi kitų pavydą, pasipiktinimą, ir tapsi atstumtuoju.
Taigi – svarbiausia neišsiskirti iš masės, nenukrypti nuo standarto.
Bet juk kiekvienas žmogus lyginasi su kitais, kiekvienas turi vienokių ir kitokių savybių, kurios išskiria jį iš aplinkinių. Konkuravimas su aplinkiniais žmogaus pasaulyje yra neišvengiamas. TAČIAU Skandinavijoje būtent ši prigimtinė žmogaus savybė slopinama visais būdais nuo vaikystės. Ir būtent šis, Jantės įstatymas sulygina visus, o tiksliau – nužemina iki vidutinybės. Norvegiškame darželyje talentingas, kažkuo ypatingas vaikas bus specialiai nepastebimas ir neišskiriamas, o drovus ir tylus – visaip skatinamas. Niekas negali jaustis geresnis už kitą – tai neginčijama. Tai prasideda jau mokykloje.
Patogi vidutinybė
IŠ GYVENIMO
Mano berniukas ėjo į šeštą klasę, kai mane, motiną, mokytoja iškvietė pasikalbėti. Pasikalbėjome taip:
- Jūsų sūnus labai gabus, bet sunkiai pritampa klasėje
- Kas gi yra?
- Jis viską atlieka pirmas, o po to nuobodžiauja, todėl ima išdykauti ir trukdo kitiems.
- Tai ką jam daryti, jei jam neįdomu?
- Jis turi viską daryti lėčiau.
- Bet jei jis sugeba padaryti greičiau, tai kodėl daryti lėčiau?
- Ne, jis turi prisitaikyti prie kitų. Kitiems vaikams reikia daugiau laiko, kad suprastų užduotis ir jas padarytų.
- Bet negi negalima būtent jam duoti daugiau užduočių, sunkesnių užduočių, kad jis turėtų ką veikt?
- Ne, mes taip nedirbame, mes negalime jam skirti sunkesnių užduočių, nes jis tada dar labiau šuoliuos į priekį ir išsiskirs iš kitų.
- Tai jūsų galva jis turi atsilikti iki kitų lygio?
- Taip, jis turi gerbti kitus, kuriems ne taip gerai sekasi. Mes turime atsižvelgti į tuos, kurie lėčiausi, kuriems sunkiausiai sekasi.
Gabūt gabus berniukas, besitaikydamas prie kitų, neugdydamas savo gebėjimų juos praras – rūpinasi užsienietė motina. Ar jam maištauti, motinai konfliktuoti su mokykla? Ar tai neprotinga taktika „su šakėm prieš traukinį” ? Jis būtų kritikuojamas, laikomas išsišokėliu ir pasipūtėliu (nors jį reikėtų skatinti), o lėtieji mokiniai rodomi pavyzdžiu. Taigi šis dėsnis – janteloven – sustato visus į vietą, kaip basliu per galvą tvodamas. Priverčia gabųjį lygintis prie daugumos, net jaustis neklaužada, nes per greitai viską daro. Vaikas žinoma pasiduos ir greitai taps kaip visi. Jam praeis noras būti kitokiu, ir jis supras, kad vidutinybe būti patogiausia, pilka vidutinybė niekam nekris į akis ir bus palikta ramiai gyventi.
O norvegai net nesupranta, kame problema. Čia įdiegtas požiūris, kad visi turi lygias galimybes, todėl gabesniam skirti dėmesį niekas neprivalo. Štai ir viskas. Imigranto nepasitenkinimas niekam nerūpi. Atvirkščiai – ne toks talentingas sulaks pagalbos ir pasieks rezultatų.
Spręs visi, o ne aš – kam stengtis?
Norvegas niekada nesigiria, nes pagal Jantės įstatymą jis vistiek yra toks kaip ir kiti. Ir vėl atsiranda norvegiškas dvilypumas, nesuprantamas imigrantams. Norvegas iš pažiūros nuolankus, bet kartu viduje – išdidus. Jis nori pripažinimo, bet žino, kad jo nebus. Žino, kad galbūt pagirs ne besistengiantį ir pasiekiantį rezultatų, o kitą, kuriam nesiseka (kad paskatinti). Tačiau reikia nuolat šypsotis ir tvirtinti, kad viskas gerai. Reikia bet kokia kaina būti pozityviu. Kam tada stengtis? Kam ieškoti sprendimo ar klausti patarimo iš protingesnio (o protingesnių juk nėra). Geriau likti pasyviu ir fatališku. Apsimesti, kad žinai. Atsiranda vidinis įsitikinimas – kam man mokytis? Vistiek visiems bus paskirstyta vienodai. Visi viską ir taip žino, visi juk lygūs. Deja, tokia pozicija nuostata gimdo daugiau vidutinybių ir kvailių.
Faktas, kad jie viską gydo paracetamoliu, įrodo tikėjimą fatališkumu: viskas likimo rankose, jei pasiseks – išgysiu, jei ne – ne. Paprastai norvegas pritars kitai nuomonei, nesiginčys. Ir dėl tingėjimo, ir dėl to, kad ginčytis beprasmiška – tik energijos eikvojimas. Kam reišti nuomonę, jei nuspręs vistiek dauguma, taip, kaip jau buvo nuspręsta, taip, kaip sako pilkoji masė. Juk viską sprendžia kolektyvas.
Pagyra ne už gerą darbą, o paguoda susimovusiam
Viršininko kalba susirinkime:
„Mūsų klausia, kodėl mes viešai negiriame darbuotojų, pasiekusių gerus rezultatus ir gerai dirbančių. Paaiškiname: tokia mūsų vidaus politika, nes jei kažką pagirsime, galime pažeminti tuos, kurių nepagirsime. Dėl to, kad ko nors nepažeminti, nebus giriamas niekas.” (suprask: nenorime pažeminti nevykėlių, kurie prastai dirba arba išviso nieko nedaro, todėl ir geri darbuotojai liks nepastebėti).
Pasakoja vertėja:
„Atvyko delegacija iš vienos Lietuvos savivaldybės. Visą savaitę vyko paskaitos lietuviams, kuriose reikėjo versti iš norvegų į lietuvių kalbą. Dirbau aš ir dar viena vertėja, kuri, kaip paskui sužinojau, visą gyvenimą gyveno ne Lietuvoje, o lietuvių kalbą mokėjo tik iš vaikystės. Ji su tėvais emigravo iš Lietuvos kai jai buvo 5 metai, ir lietuvių kalbą buvo primiršusi, kalbėjo tarmiškai, nemokėjo terminų. Šiai vertėjai jau buvo virš 50 metų, tai įsivaizduok, koks buvo jos lietuvių kalbos lygis. Vertimas buvo siaubingas, tai suprato ir ji pati, bet ji užsispyrusi, išraudusiai žandais vertėjavo, taigi- dirbo. Delegacijos iš Lietuvos dalyviai demonstratyviai nustodavo rašyti, kai versdavo ji, nes nieko nesuprato. Pvayzdžiui: „Tai viršinko sekretorka“(sekretorė), informaciją kanalizuojame tolyn“(perduodame), „moterškos ir vyriškiai“ (moterys ir vyai), «komunaliniai dalykai“(savivaldybės reikalai).
Projekto organizatoriai norvegai nesiėmė jokių priemonių, projektas tęsėsi, pusės infomacijos atvykę žmonės negavo dėl blogo vertimo.
Ir štai paskutinis – atsisveikinimo vakaras. Visi restorane, delegacija iš Lietuvos, projekto vadovai norvegai ir abi vertėjos. Manęs projekto vadovė paprašė prieiti ir išversti jos atsisveikinimo kalbą delegacijai iš Lietuvos. Kalbėjo ji apie tai, kaip puikiai praėjo savaitė, kaip daug buvo išmokta, na ir kitą „bla-bla-bla”, kuris paprastai sakomas tokiais atvejais. O pabaigoje buvo viešai padėkota: «O ypač norėtume padėkoti mūsų puikiajai vertėjai X už labai gerą vertimą ir darbą šiame projekte”. Kaip supranti, padėkota buvo būtent tai vertėjai, kurios vertimo delegacija nesuprato, o ne man (aš padėkas turėjau išversti). Delegatai iš Lietuvos po to manęs klausė, ar tai nebuvo pasityčiojimas – juk toji vertėja vertė ypač blogai. O projekto vadovė, pasakiusi kalbą, man į ausį pašnibždėjo: „Tikiuosi supratai, ji vargšelė, vertė taip blogai, kad mes tiesiog privalėjome ją pagirti, kad taip labai nesigraužtų”.
Vėl – Jantės priesakai, neleidžiantys kritikuoti ir liepiantys girti vargšelius nevykėlius. Nepelnyta pagyra to nevertam tarnauja kaip sulyginimo mechanizmas, geresniam tai – tarsi smūgis per veidą, be reikalo stengeisi, štai tau – geriau dirbai, o mes pagyrėme kitą, kad taip gerai nesijaustum. Tokiu būdu dirbtinai sustabdomas konkuravimas, lyginimasis, kritikavimas. Kita vertus – tai natūralumo blokavimas, dirbtinis visų suvienodinimas. Bet tokia praktika vistiek kelia emocijas, ir žmogus jaučiasi įskaudintas. Tačiau perduodama aiški žinia – stengtis neverta, nes visi vistiek juk vienodi.
„Žmonėms, neturintiems didelių ambicijų Norvegijoje gyventi labai gera. Ypač atvykusiems iš kitų kultūrų, kur ne statusas dirbti valyme arba žuvų fabrike. Čia dirba paprastą darbelį, perka namą kaime ir džiaugiasi. Niekas neniekina, pinigai geri. ” (Monika, lenkė)
