Daugiausia apie vienatvę Norvegijos spauda ėmė rašyti 2019 ir 2020 metais, kai per kalėdas, gruodžio 25 d. nusižudė Norvegijos princesės Martha Louise buvęs sutuoktinis, rašytojas ir tapytojas Ari Behn. Tarsi pranašaudamas sau ateitį jis 2015 m. parašė knygą „Døden er en avposring” (Mirtis yra tarsi atsitraukimas), apie meilę, mirtį ir vienatvę. Tada socialinėse medijose plito raginimas pastebėti vienišus -ypatingai kai visi švenčia ir vienatvė labiausiai slegia – ir atverti jiems savo namus. Bet šis judėjimas greitai nurimo kaip nebuvęs.
Būti vienam gerai, kai tai pasirenki pats. Vienatvė yra puiku, kai ji yra laikina. Tik asketai, atsiskyrėliai gyvena vieni ilgus periodus, bet vėlgi – patys tai renkasi. Vienatvė negali būti primesta. Ilga vienatvė yra destruktyvi. Vienatvė tarp žmonių – baisi. Žmogus – socialinė būtybė, trokšta dėmesio ir pripažinimo. To ilgą laiką neturint, nepaisant kiek vaidinsi kad tau gerai vienam, rezultatas gali būti depresija.
Žinoma, vienatvės, o kartu ir depresijos priežastys gali būti medicininės, tai psichologų ir psichiatrų reikalas.
Pakalbėkime apie paprastąją vienatvę, kuri dar nėra peraugusi į sutrikimus.
Norvegija yra sąrašo viršuje tų šalių, kurioje daugiausia žmonių gyvena vieni. Vieni Norvegijoje gyvena virš milijono žmonių, apie 1,4 milijono yra vienišų suaugusiųjų šeimose, t.y. išsikyrusių arba našlių, iš jų 116 000 vienišų motinų ir 46 500 vienišų tėvų.
Norvegijoje žmonių vienatvė yra didelė problema. Ypač ji paaštrėjo pandemijos laikotarpiu, kai net 40 % Norvegijos gyventojų tyrimuose atsakė, kad jie jaučiasi vieni. Osle vienatvės problema aštriausia, nes čia žmonės dažnai ne tik jaučiasi, bet ir gyvena vieni. Čia būstų, kuriuose gyvena tik vienas asmuo, yra net pusė, o kitose Norvegijos apygardose tokių yra apie 20 % .
Mokslininkai tiriantys vienatvę sako, kad naujai atvykusiems į Oslą tikrai gali būti sunku rasti socialinę terpę.
Viena vertus – tai keista. Gyveni didmiestyje, kur daugybė galimų pramogų ir vietų susipažinti. Jei gyveni vienas, neturi jokių įsipareigojimų, šeimos, atsakomybės už kitus. Tik eik iš namų, ieškok draugų ir linksminkis. Deja, viskas net taip paprasta…
Pirmiausia – kainos. Pragyvenimas čia, ypač būstas, kainuoja. Be to, Oslas yra didžiulis miestas savo teritorija. Jei gyveni užmiestyje, į svečius, barus ar restoranus neprivaikščiosi, nes kainuos visuomeninis transportas, ar automobilis ir parkavimas. Pramogos, jei joms lieka lėšų – kinai, teatrai, muziejai – taip pat nemažai kainuoja.
Bet didžiausia kliūtis – žmonių mentalitetas.
Atsimenu, kaip Osle esu praleidus kelias vasaros savaites, bandydama susirasti žmonių, su kuriais galėčiau bent jau pasikalbėti (vaikai atostogavo Lietuvoje). Bet visi mano bandymai žlugdavo, nes norvegai į mano pastangas žiūrėjo kreivai. Ofise dirbau viena, ir taip su niekuo nepasikalbėdama (nebent tik darbo reikalais) praleidau kelias savaites. Šį laikotarpį atsimenu labai gerai, nes jo metu ėmiau abejoti savimi ir savo gebėjimais bendrauti. Nors Lietuvoje, iš kurios į Norvegiją buvau atvykusi prieš 4 metus, socialiniai įgūdžiai man nekėlė jokių problemų. (imigrantės pasakojimas).
Apie vienatvę Norvegijoje nemažai rašoma. Tai visuotinė problema ir kelias į ligas.
Jei esi moksleivis ar studentas, draugų susirasti čia galima nesunkiai. Paskui vaikystės ar jaunystės draugystės tęsiasi visą gyvenimą. Bet vėliau norvegai, net jauni žmonės, jau vargiai susiranda draugų, jei jie, pavyzdžiui, po studijų atvyksta gyventi į naują vietovę ar ypač – į miestą. Daugelis jaunų žmonių, norvegų, nurodo, kad persikėlę iš mažesnio miesto į Oslą draugų taip ir nesusiranda net per kelis metus.
Ką bekalbėti apie užsieniečius, kurie atkakliai mokosi kalbos, nori integruotis, susirasti draugų tarp norvegų. Jei norvegams tai sunkiai pavyksta, tai užsieniečiai išvis susiduria su stikline siena. Kodėl?
Ieškoti draugų – gėda?
Koją kiša norvegiškas išdidumas. Labai intensyviai ieškantys pažinčių, būna pavadinami søkende. Nors žodis yra neutralus (lt. ieškantis), visgi jis turi negatyvią potekstę, kuri reiškia landus, įkyrus, varginantis. Jei apie žmogų pasakoma „han (hun) er veldig søkende (kontakt søkende)” įgudusi ausis išgirs pašaipos ar gailesčio gaidelę. Taip ieškantis kontaktų identifikuojamas, bet jam niekas nieko pasiūlyti negali ir nenori. Nes visi turi savo gyvenimą, savo draugus ir savo užsiėmimus. Ar tikrai turi – dar klausimas, dažnai jie irgi vieni, bet į naują draugystę nepuola, savo vienatvės nepripažįsta ir kontaktų neieško. Taip demonstruoja, kad yra stirprūs. Ir nieko neįvyksta. Nei dėmesio, nei draugysčių ieškantis kontakto paprastai nesulaukia. Po kurio laiko nusivilia, nustoja ieškoti ir pripranta prie vienatvės… Arba nepripranta ir išvažiuoja.
Apie tai kalba ir norvegai, ir užsieniečiai. Pačiam rodyti dėmesį ir daug iniciatyvos norvegų požiūriu yra silnumas, tada tampi vargšeliu. Žmonės atsitrenkia į stiklines sienas, susiduria su gailesčiu ir panieka. Jiems ima atrodyti, kad draugų neradimas yra jų poblema, jų kaltė…
Jei taip jaučiatės, žinokite – tikrai nesate vienintelis toks. Tai ne Jūsų, o šalies, Novegijos visuomenės problema.
Socialinės medijos – išeitis ar aklavietė?
Statistika rodo, kad įprastos susipažininimo priemonės šiais laikais nebeveikia. Net 60% antrąsias puses – vienkartinį partnerį, širdies draugą ar net sutuoktinį – susiranda per programėles išmaniajame telefone.
Ta pati tendencija ir ieškant draugų. Norvegijoje paplitęs susidraugavimas per pagalbines priemones, vėlgi dažniausiai per socialines medijas, FB grupes ar programėles. Tokių priemonių susidraugavimui kuriama ir randasi vis daugiau.
Kita vertus – besaikis lindėjimas Socialinėse medijose situaciją gali dar labiau pabloginti. Skendintis vienatvėje žmogus nuolat mato Feisbuko ar kitos platfomos įrašus, dažniausiai pozityvius, apie tai kaip kiti linksmai leidžia laiką, pramogauja su draugais ir keliauja. Kiti, bet ne aš – ir jautiesi dar blogiau. O juk nuotraukos socialinėse medijose nebūtinai reiškia, kad žmogui sekasi ar kad jis tikrai nuostabiai leidžia laiką. Žmonės neskelbia apie tai, kaip jiems blogai. Nuotraukos gali būti ir netikros. Specialistai pataria negyventi feisbuke, nesilyginti su kitais. Jei tai darysite – rezultatas gali būti savigailą ir tai veda į nepasitenkinimas. Geriausia – aktyviai pripažinti vienatvės problemą ir ieškoti draugų įvairiausiais būdais.
Kaip rasti draugų?
Būkite aktyvūs. Nenuleiskite rankų. Aktyviai ieškokite pažinčių įvarias frontais. Pastangos tikrai duos rezultatų.
Atvirumas. Specialistai sako, kad nereikia išsigąsti neigiamų reakcijų, jei esate søkende – ieškantis kontaktų. Atvirai apie tai kalbėkite, sakykite, kad atvykote į Norvegiją neseniai ir ieškote pažinčių ir draugų. Atvirumas visada paperka.
Rodykite dėmesį. Žmonėms visada patinka dėmesys. Jei rodysite dėmesį patikusiam žmogui, galiausiai sulauksite dėmesio ir pats. Kalbėkite, klauskite kaip sekasi, pasveikinkite su šventėmis. Neskubėkite, ir žinokite – Norvegijoje viskas užtrunka daug ilgiau.
Veikla. Veikla po darbo, tėvų ar būsto komitetuose, įvairiose laisvanoriškose organizacijose, klubuose, sporte, meno kolektyvuose suartina ir palaipsniui gali išaugti į draugystę. Yra įvairios turistų, vietinių politikų, diskusijų, literatūros ar meno mylėtojų, grybautojų ir kitų interesų grupės. Tačiau nepamirškite – Norvegijoje suartėjimas ir draugystės užauginimas gali užtrukti labai daug metų. Bet tai bus pažintis ar draugystė visam gyvenimui.
Socialinės platformos, pvz. feisbuko grupės. Yra grupių, kurios organizuoja susitikimus kavinėse ir kitur. Registruokitės grupėse pagal gyvenamąją vietą ir galbūt rasite įdomios veiklos ir įdomių žmonių. Paieškos žodis „finn venn”.
Draugų radimo programėlės, tokios kaip „Hey!”, „Vina”, „Yubo”. Tai yra programėlės, padedančios rasti draugų toje vietovėje, kurioje gyvenate. Jos veikia kaip pvz. Tinder pažinčių (dating) programėlė, bet nėra skirtos pasimatymui ar partnerio radimui, bet draugo suradimui.
