Pozityvūs Vikingų įstatymai skelbiami kaip priešprieša kai kur Norvegijoje tebeklestinčiai negatyviai socialinei kontrolei, kuri smukdo polėkius, įnovacijas, kitoniškumą ir verčia žmogų vidutinybe, t.y. Jantės įstatymams.
Vikingų įstatymai skelbia: ieškok galimybių, skatink laimėti, būk drąsus, girk, galvok pozityviai, prisiimk atsakomybę, žiūrėk į priekį, remkis išsilavinimu ir tyrimais, priešinkis pavydui ir tinguliui, pradėk šiandieną.
Imigrantai dažnai kalba apie tai, kad Norvegijoje yra daug palankesnė, geranoriškesnė atmosfera bet kur – darbe, mokykloje, viešose vietose. Daug ramiau, nėra įtampos, žmonės neagresyvūs. Tarsi aplinkui tvyro pozityvumas, kuris leidžia lengviau kvėpuoti ir padeda paprasčiau žiūrėti į problemas. Net problemos čia vadinamos ne problemomis, o iššūkiais – utfordringer – kuriuos tiesiog linksmai reikia išspręsti.
Iš gyvenimo
Kai aš su savo dviem dar darželinio amžiaus vaikais ruošiausi į Norvegiją, jie bijojo, sakė: „Mes bijom norvegų, mus jie muš, jie mus pravardžiuos, mes nemokame norvegiškai.” Tai buvo lietuviško darželio patirtis. Kai atvykome, ir jie žinojo, kad rytoj reiks eiti į darželį, berniukai, o kartu ir aš visą naktį nemiegojom. Kitą rytą nuvedžiau abudu į šalia namų esantį darželį. Vaikai neverkė, bet buvo tylūs, mačiau – labai bijo. Aš turėjau eiti į darbą. Pasibaigus darbui paknopstom lėkiau į paimti vaikų. Vaikus radau išsišiepusius, išdidžius. Pasirodo, visą dieną visas darželis piešė lietuvišką vėliavą, mokėsi lietuviškų žodžių „ačiū”, „labas”, „kaip tavo vardas”, „kaip gyveni”.
„Kajus net išmoko pasakyti „kuklusis kirmėliukas”! Bet sakė, kad labai sunki lietuvių kalba…” – pasakojo susijaudinę berniukai vienas per kitą. Taip vaikai, parodant jiems dėmesį, buvo integruoti per vieną dieną, ir eiti į darželį niekada nebuvo jokių problemų.
Dėmesys į tai, kas gerai
Norvegijoje nuo vaikystės mokoma būti gerais, o į blogį dėmesys nefokusuojamas, jis tarsi nepastebimas. Norvegai įsitikinę – blogį reikia ignoruoti. Tarsi jo nėra.
Imigrantui tai kartais nesuvokiama. „Kokie jie kvaili! Kokie jie naivūs!” stebisi atvykėliai. Norvegai indoktrinuoti, kad išeities taškas yra gėris. Galvok pozityviai. Galvok, kad visi geri. O jei kažkas blogas – įrodyk, surink duomenis, tada pasižiūrėsime. Jei galvoji blogai, neturėdamas įrodymų – tu negatyvus, ir tai tavo problema.
Iš gyvenimo
Traukinys veža į oro uostą. Skrendame savaitei poilsio į Tenerifę. Iki skrydžio 2,5 valandos. Tik pravažiavęs Oslo centrinę stotį traukinys sustoja ir stovi. Visi sėdi, tik kelios – aiškiai užsieniečių – poros ima blaškytis, piktintis, reikalauti. Po keliolikos minučių pasigirsta balsas iš garsiakalbio „Mūsų linijoje nėra elektros tiekimo, laukite informacijos”. Ispanė irzliai, pakeltu tonu, laužyta norvegų kalba kažko klausinėja, bėga su lagaminu pirmyn, atgal, piktinasi, kodėl niekas nieko nedaro. Norvegai nekreipia dėmesio. Keletas šeimų su mažais vaikais ima žaisti, juos maitinti. Taip prasėdime valandą. Užsieniečiai blaškosi, norvegai ramūs. Po pusvalandžio mus persodiną į kitą traukinį ir bent jau mes lėktuvą pasiekiame laiku. Kiti, pavėlavę, patyrę nuostolių, tvarkysis per draudimo kompanijas.
Prisiminkime ką sako saviugdos knygos – jei ieškai gėrio, jį rasi, jei ieškai blogio – irgi rasi. Taigi – ar nėra toks požiūris teisingas? Ir matai putojantį užsienietį, kritikuojantį norvego, nenorinčio matytį aiškių aiškiausios negerovės, naivumą. Užsienietis reaguoja emocingai. Norvegai ramūs, nei akim nemirkteli. Jie nepriima situacijos asmeniškai. Shit happens. Ir ramiai laukia (kartais net nieko nedarydami, nes situacija vistiek išsiprendžia – vienaip ar kitaip). Jie tiki, kad viskas bus gerai, ir kad kažkas atsakingai atliks savo darbą. Svarbiausia – neskubėti, neprarasti savitvardos. Panika tik kenkia.
Norvegija -pasitikėjimo visuomenė, kurioje tikimasi, jog specialiai niekas nekenks, kad bus dirbama pagal instrukcijas. Juk visų tikslas bendradarbiauti ir prisidėti prie visuotinos gerovės. Laikytis įstatymų. Tai – suaugusio žmogaus, o ne vaiko pozicija. Sugalvojau taisykles, ir jos tik tada bus taisyklės, jei jų laikysis visi. Valstybė – tai aš. Jei kiekvienas bus gudresnis nei kitas (ir ieškos sau išimčių iš taisyklių) – taisyklės neveiks. Tada visi liks durniaus vietoje. O nuolatinis burbėjimas, matymas to, kad kažkas negerai (nors kartais tikrai negerai) – tik bereikalingas energijos švaistymas. Fokusuok dėmesį į pozityvą – nerašyta norvegų taisyklė. Nuolat burbuliuojančių, kritikuojančių, negatyvių niekas nemėgsta.
Iš gyvenimo
Jau gyvenau su vaikais Norvegijoje penkerius metus,kai susipažinome su kita ką tik atvykusia lietuvių šeima, kurie turėjo panašaus amžiaus berniuką. Jie gyveno netoliese, todėl savo vaikus labai skatinau su juo draugauti. Viena vertus, norėjau kad jie nepamirštų lietuviškai, kita vertus – norėjau vienišam paaugliui padėti integruotis ir susirasti draugų. Po kelių mėnesių mano vaikai nustojo kalbėti apie tą berniuką, nebekviesdavo jo į mamus. „Kas atsitiko?” – paklausiau. Vaikai mykė, muistėsi, paskui išdrožė: „Nusibodo, nenorim draugauti, nes jis apie visus žmones blogai kalba. Na, pavyzdžiui, autobuso stotelėj laukiam autobuso, tai jis komentuoja nesustodamas :”žiūrėk, kokia stora boba, žiūrėk koks tas akiniuotas, spoguotas, koks baisus.” Mes nenorim blogai apie žmones kalbėti, mums bjauru. Jam atrodo, kad jis kietas, jei apie kitus blogai kalba. Čia juk atvirkščiai – esi kietas ne tada, kai kitus apšneki, o kai esi geras – tada su tavim nori visi draugauti. „
Durneliukas
Aplankė draugai, vežuosi juos papietauti į Holmenkolleno restoraną, nuo kurio atsiveria puikus Oslo fjordo ir Oslo centro vaizdas. Važiuojame tramvajumi, kuris kopia vis aukštyn ir aukštyn. Tai irgi pramoga – matome gražius vaizdus. Kiekvienoje stotelėje balsas praneša pavadinimą ir pasako: „Dørene lukkes” (dioreneliukes). Svečiai, pravažiavus apie 10 stotelių, susidomi: „Kodėl mus čia durnina, durneliukais vadina? Kiekvienoje stotelėje – durneliukas?” Juokiamės. Paaiškinu kad jų išgirstas durneliukas – tai tik nekaltas „durys užsidaro”.
Simboliška, galvoju. Kiekvienas turi savo supratimą, o nemokant kalbos viską gali suprasti taip kaip tau atrodo. Ir tada net „durys užsidaro” atrodys kaip įžeidimas.
Jei esi įpratęs būt budrus ir tikėtis kad tave kažkas žemins, tau taip ir atrodys.
Lietuvoje daug susipriešinimo. Pasenę vaikų auklėjimo metodai – barti, kritikuoti – dar labai paplitę. Jei vaiką kritikavo, žemino – jis irgi nemoka žiūrėti pozityviai, ieško blogo, tarsi iš anksto gindamasis: pirmas pamatysiu klaidą ir rėšiu tiesą – nors ji niekam nereikalinga -į akis. Va koks aš gudrus, demaskavau. Mes tam ištreniruoti, – matome ne tai kas gera, o tai kas bloga. Lietuvoje kalbama apie blogį daug ir aistringai. Tereikia atversti Lietuvos spaudą…
Pasaulis – tavo mintys
O pasaulis juk – tavo mintys. Nori blogio, tiki, kad aplink jo daugiausia – prašau, taip ir yra. Taip nuo vaikystės formuojasi įtarios, paranojiškos asmenybės, kurių gynyba – puolimas. Taip atsiranda žmonės, kurie nenori prisirišti, kurie atstumia, nors jiems reikia palaikymo – tai savisauga. Lietuviai nepasižymi empatija, lietuviai nelaimingi, lietuvių aukšta savižudybių statistika. Taigi tokių – besiginančių puolimu -dauguma, todėl vyrauja nekenčiama, įtampos pilna atmosfera, nuo kurios visi nori bėgt į ramią ir geranorišką Norvegiją.
Kritikuojame ir susipriešiname. Tada bijome vienas kito – juk visi ieško tik blogio. Kaltiname, apie save kalbame: „Ai, lietuvis lietuviui lietuvis.”, „didžiausiais džiaugsmas lietuviui kai kaimyno troba dega”, ir panašiai.
Regis lietuvius apėmusi paranojos, kritikavimo, netikėjimo kultūra. Kartojame sau : „Netikiu, kad kažkas man nori gero. Ką bedaryčiau – bus blogai. Tai gal ir išvis nedaryti?” O juk mintys ir prisiminimai – tai realybės fiksavimas ir po to iš to suformuotas fotografijų albumas. Galime pasirinkti – būtent, sąmoningai pasirinkti – ką matyti ir ką atsiminti. Jei esame išdresuoti matyti tik tai kas negražu, nemiela, kritikuotina – tokius prisiminimus ir fiksuojame. Toks ir bus mūsų prisiminimų albumas. Vietoj baltos žiemos, tyro apsnigto miško matysime šunų paliktus pėdsakus – jei nepakelsime akių į dangų. Matyti grožį irgi reikia išmokti. Daug kas galvoja, kad inteligencijos požymis – matyti kas blogai ir pirštu į tai parodyti, pakritikuoti. Juk taip elgiasi Lietuvos žymiausi apžvalgininkai. Kuo labiau kritikuoja – tuo populiaresni ir skaitomesni, žiūrimi. Aštrus protas!
Gyvenimas kitoj šaly privertė patikėti, kad yra, deja, atvirkčiai. Būti visada patenkinktu, linksmu ir besišypsančiu – štai čia yra tikroji gyvenimo išmintis, tai sunkiau nei piktintis ir ieškoti blogio, ir ne visiems įkandama, bet įmanoma.
„Norvegijoj pradėjau mokytis galvoti pozityviai. Ėmiau rašyti tokį dienoraštį. Kas rytą atsikėlus parašau bent kelias eilutes. Pradžioje kažkokie mėšlai veržėsi, vis norėjosi rašyti kas blogai, kas nepatinka. Bet tramdžiausi. Pradėdavau nuo žodžių: „Esu dėkinga, kad…” Ir tada pasipildavo. Supratau, kad gyvenu labai gerai, tik visada kreipiau žvilgsnį tik į neigiamus dalykus. Dabar jau moku jų nematyti. Gyvenimas tikrai pasikeitė. Va, buvo pokalbis su viršininku. Pirmiau ant popieriaus susirašiau neigiamus teiginius, tai yra viskas, kas darbe blogai. Po to juo paverčiau teigiamais. Pavyzdžiui teiginį: „Susirinkimams trūksta kultūros, visi kalba vienas per kitą”, keičiau į: „Galėtų būti geresnė susirinkimų kultūra, reikėtų kalbėti ne vienam per kitą, bet paeiliui”. Mane pirmą kartą išgirdo, nes kalbėjau POZITYVIAI.” (Daiva)
Taigi – pradėkite nuo savęs ir pradėkite DABAR.
P.S. Suvenyrą su vikingų įstatymais galima nusipirkti internetu.
Turite minčių? Diskutuokite Feisbuko grupėje Gyvenu Norvegijoje
