Deklaruojama norvegiška kultūra ir relus norvegų elgesys – stipriai skiriasi?
Aprašant Norvegijos kultūrą dažnai sakoma: čia visi klausosi vienas kito, kalbama ramiai, gerbiama eilė. Tylu, ramu, mandagu, visi geranoriški ir šypsosi.
Visgi ir gatvėje, ir darbo vietose daug kas susiduria su visai kita realybe – nemandagiais poelgiais ir kolegų bei viršininkų taikstymusi su chamu: „Ai, pakentėkim, „han er bare født sånn…” (jis toks gimė).
Ne diskusija, o chaosas
Realybėje ne vienoje darbo vietų kalbėjimas vyksta „i mun på hverandre“ (kalbėjimas vienu metu), o garsiau rėkiantys žmonės dominuoja nenumalšinamai ir užima 80 +90 % susirinkimo eterio. Susirinkimai tampa chaotiški, kur vyrauja nebe skandinaviškas santūrumas, o kaip visur kitur ar ir dar blogiau. Nes Lietuvoje rėksniui būtų paskyta: „Užsičiaupk”, o čia tai nepadaroma.
Tai ypač dažna, kai darbo grupė jau seniai pažįsta vieni kitus, atmosfera neformali o hierarchija labai silpna.
Tokioje aplinkoje diskusija tampa beveik „skandinavišku chaosu“ ir gali nustebinti užsienieti, kuris tikėjosi skandinaviško santūrumo.
Norvegijoje yra abai stipri neformali kultūra. Grūdimasis prie stalų, kai vaišinama nemokamai), irgi gana tipiška kai kuriose norvegiškose darbo vietose. Førstemann til mølla, (kas pirmesnis tas greitesnis) – ir jokio skandinaviško kuklumo anei lygybės nebėr. Chamas nustums mandagų, o stiprus – silpnesnį. Juk niekas nenori „organizuoti eilės“, visi yra lygūs. Tada žmonės elgiasi labai spontaniškai.
Kas reiškia mandagieji atsitraukia, o durniams ir chamams duodamas kelias. Rezultatas – chaosas.
Neegizistuojanti socialinė kontrolė
Norvegijoje dažnai yra labai plokščia hierarchija ir dėl to mažai formalios kontrolės. Reiškia nei vienas neturi rolės reguliuoti ir tramdyti nemandagiuosius. Todėl, jei grupėje yra žmonių, kurie kalba garsiai, pertraukia, grūdasi prie maisto, niekas nepristabdys. Jie turi patys susiprasti, bet juk nesusipranta. Ir rėkia, reiškiasi toliau, galvodami kad yra patys protingiausi. O mandagieji lenda į savo kiautą ir frustruoja. Kritikuoti negalima, nes bus konfliktas. Šito vengiama bet kokia kaina.
Kitose kultūrose vadovas galėtų pasakyti „Palaukime savo eilės“, „Leiskite kalbančiam užbaigti mintį”. Norvegijoje dažnai vadovas to nesako, kad neatrodytų „autoritarinis“.
Kai kurių darbo vietų kultūra gali skirtis nuo nacionalinės kultūros. Tai labai svarbus sociologinis faktas. Kiekviena darbo vieta turi savo mikrokultūrą. Pavyzdžiui viename ofise visi ramūs, kitame – triukšmingi ir chaotiški, trečiame – labai formalūs.
Jei dirbate nekvalifikuotą darbą, nors turite magistro laipsnį, galite patekti į jums nepriimtiną kultūrą – nesvarbu kad darbo vieta yra Norvegijoje. Čia gali būti kitų kultūrų atstovų, su savomis tradicijomis ir norvegų, kurie linkę prie mažiau kultūringo bendravimo. Tai suformuoja bendrą darbo vietos kultūrą. Kartais tai priklauso nuo stipraus lyderio, senos tradicijos, darbuotojų charakterių.
Dar vienas paradoksas Norvegijoje: norvegai dažnai asmeniškai labai mandagūs, bet grupėje gali būti gana chaotiški. Tai skamba keistai, bet daug tyrimų apie Skandinavijos darbo kultūrą tai mini. Žmogaus elgesys grupėje nebūtinai reiškia, kad jis -nekultūringas žmogus. Labiau tikėtina, kad veikia neformali darbo kultūra, silpna susirinkimų moderacija, stiprios asmenybės, esantčio grupėje, diktuojančios elgesį kitiems.
Tyrimai rodo, kad deklaruojamos skandinaviškos vertybės skiriasi nuo žmonių elgesio
Tai aiškinama šiomis priežastimis:
„Per daug lygybės“ darbo vietoje
Skandinavijos darbo kultūra remiasi labai stipria lygybės idėja. Ji dažnai siejama su socialine norma, vadinama Janteloven. Idėja gera. Visi lygūs, niekas nėra „aukščiau“ kitų, vadovas nėra autoritetas, o kolega. Tačiau praktikoje kartais atsiranda šalutinis efektas, nes vadovai vengia kontroliuoti elgesį, kolegos nenori kritikuoti vienas kito, niekas nenustato aiškių ribų.
Rezultatas – organizacinis chaosas.
Kai kuriose institucijose tai tampa norma kad žmonės pertraukia vieni kitus, vaikšto per prezentacijas, susirinkimai primena diskusijų klubą.
Tai nėra oficiali kultūros norma – tai silpnos moderacijos pasekmė.
„Žmogaus asmenybės“ fenomenas
Norvegijoje gana stipri idėja, kad „Darbas negali kontroliuoti žmogaus išvaizdos ar gyvenimo būdo“ Todėl aprangos kodai, net ofise, dažnai beveik neegzistuoja, o higienos ar stiliaus klausimai laikomi „privataus žmogaus reikalas“. Elgesys ir asmens savybės – taip pat. Vadovai dažnai vengia apie tai kalbėti, nes bijo būti apkaltinti diskriminacija ir moralizavimu.
Dėl to kai kuriose darbo vietose standartai tiesiog nusmunka.
Socialinės kontrolės stoka
Skandinavijos visuomenėje gana silpna tiesioginė socialinė kontrolė. Žmonės retai sako „Elkitės tyliau“, „Palaukite savo eilės“, „Netrukdykite.“ Čia veikia stipri taisyklė „Nekontroliuok kitų žmonių.“ Tai sukuria paradoksą kai kas nors elgiasi blogai, niekas jų nesustabdo.
Todėl egoistiškas ar chamiškas elgesys gali plisti.
„Turtingo turisto“ efektas
Kai kurie sociologai pastebi dar vieną fenomeną, būdingą turtingoms šalims. Kai žmonės iš labai turtingos valstybės keliauja į skurdesnes šalis, jie nesąmoningai gavoja „aš atvežu jums pinigus“. Kartais tai virsta rėksmingu elgesiu, mažesniu jautrumu aplinkai, „atostogų anarchija“.
Tai nėra tik norvegų reiškinys – panašiai kartais elgiasi turistai iš kitų šalių. Įvyksta „Atostogų transformacija“ – tai tarsi kokia masinė psichozė. Atostogautojas, ypač grupėje ir ypač – jaunesnis ima elgtis taip, kaip savo aplinkoje nesielgdavo. Psichologijoje yra žinomas reiškinys: deindividuacija. Kai žmogus yra grupėje, toli nuo namų, jis jaučiasi anonimiškas.
Dar vienas Norvegijos paradoksas. Norvegija yra labai tvarkinga valstybė su aiškiomis taisyklėmis. Tačiau kasdienėje socialinėje kultūroje galioja principas: „Valstybė reguliuoja daug, bet žmonės vieni kitų – beveik nereguliuoja.“ Tai sukuria kontrastą tarp labai griežtų formalių taisyklių ir gana laisvo kasdienio elgesio.
